Джон Ирвинг: Našlė vieneriems metams [calibre]

– Taip, – atsakė Ruta, nors iš tikrųjų nežinojo, ar prisimintų, ką jie daro visose nuotraukose.

– Vadinasi… Tomas ir Timotis gyvi tavo vaizduotėje , – pasakė jai tėvas. – Kai esi miręs, kai tavo kūnas sulūžęs, tai reiškia, kad nebegalime tavo kūno matyti – kūnas pradingęs.

– Po žeme, – pataisė jį Ruta.

– Mes nebegalime Tomo ir Timočio matyti, – primygtinai tarė tėvas, – bet jie nedingę iš mūsų vaizduotės. Kai apie juos galvojame, ten juos ir matome.

– Jie tik dingę iš šio pasaulio, – pasakė Ruta. (Ji dažniausiai kartodavo, ką būdavo girdėjusi anksčiau.) – Jie kitame pasaulyje?

– Taip, Ruti.

– Aš irgi būsiu mirusi? – paklausė keturmetė. – Pasidarysiu visa sulūžusi?

– Dar labai labai negreitai! – tarė tėvas. – Aš pasidarysiu sulūžęs anksčiau negu tu, bet ir aš dar labai labai negreitai.

– Dar labai labai negreitai? – pakartojo vaikas.

– Aš tau pažadu, Ruti.

– Gerai, – tarė Ruta.

Jie taip kalbėdavosi beveik kasdien. Su mama Ruta irgi panašiai kalbėdavosi, tik tie pokalbiai būdavo trumpesni. Kartą, kai Ruta tėvui užsiminė, kad galvojimas apie Tomą ir Timotį ją liūdina, tėvas prisipažino, kad jis irgi liūdnas.

Ruta tada tarė:

– Bet mamytė liūdnesnė.

– Na… taip, – pasakė Tedas.

Taigi Ruta nemiegodama gulėjo namuose, kur kažkas rėpliojo tarp sienų, kažkas, didesnis už pelę; ji klausėsi vienintelio garso, galinčio ją nuraminti; tačiau tas garsas nuteikdavo ją melancholiškai. Tai buvo anksčiau, negu ji suprato, ką reiškia „melancholiškai“. Tai buvo rašomosios mašinėlės taukšėjimas – istorijų pasakojimo garsas. Tapusi romanų rašytoja, Ruta taip ir nepereis prie kompiuterio; ji rašys arba ranka, arba rašomąja mašinėle, skleidžiančia senoviškiausius garsus iš visų mašinėlių, kokias tik jai pavyks rasti.

Tada ji nežinojo (tą tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt aštuntųjų vasaros naktį), jog tėvas pradeda rašyti istoriją, kuri bus jos mėgstamiausia. Jis ją rašys visą vasarą; tai bus vienintelis kūrinys, kurį netrukus atvyksiantis rašytojo Tedo Koulo padėjėjas Edis O’Hara iš tikrųjų galės padėti rašyti. Ir nors nė viena Tedo Koulo knyga vaikams neturės tokio komercinio pasisekimo ir nebus tokia garsi visame pasaulyje, kaip „Pelė, rėpliojanti tarp sienų“, kaip tik tą naktį Tedo pradėta knyga Rutai patiks labiausiai. Ji, žinoma, bus pavadinta „Garsas, tarsi kažkas stengtųsi nesukelti jokio garso“, ir visuomet Rutai atrodys ypatinga, nes ji ir buvo jos įkvėpėja.

1 Taškas (angl.).

Nelaimingos motinos

Tedo Koulo knygų vaikams negalima buvo skirstyti į grupes pagal skaitytojų amžių. „Pelės, rėpliojančios tarp sienų“ anotacijoje buvo siūloma, kad tėvai ją skaitytų vaikams nuo ketverių iki šešerių metų; knyga to amžiaus vaikams labai patiko, kaip ir vėliau parašytos Tedo knygos. Bet, pavyzdžiui, ir dvylikamečiai neretai dar kartą su malonumu perskaitydavo Tedo Koulo kūrinius. Šie jau labiau išprusę skaitytojai dažnai rašydavo laiškus autoriui ir prisipažindavo manę, kad jis – vaikų rašytojas, ir tik paskui atradę gilesnius jo knygų prasmės klodus. Tokiais laiškais, rodančiais rašymo stiliaus bei taisyklių mokėjimo ir ne mokėjimo įvairovę, lyg tapetais buvo išklijuotas Tedo darbo kambarys.

Jis pats sakydavo, jog tai jo „darbo kambarys“; vėliau Ruta dažnai galvodavo, kad gal tais žodžiais tėvas daug aiškiau išreikšdavo požiūrį į save, negu ji, dar vaikas, galėdavo suvokti. To kambario niekas nevadino „studija“, nes tėvas jau seniai buvo liovęsis žiūrėti į savo knygas kaip į meną; vis dėlto „darbo kambarys“ skambėjo pretenzingiau negu „kabinetas“ – taip jo irgi niekas nevadino, nes tėvas aiškiai didžiavosi savo kūrybingumu. Jis jautriai reaguodavo į plačiai paplitusią nuomonę, kad jo knygos – tik verslas. Vėliau Ruta supras, kad savo sugebėjimą piešti tėvas vertino labiau negu rašymą, nors niekas nebūtų pasakęs, kad „Pelė, rėpliojanti tarp sienų“ arba kitos Tedo Koulo knygos vaikams yra tokios nusisekusios ar žinomos būtent dėl iliustracijų.

Palyginti su daugiau ar mažiau žavesio turinčiomis pačiomis istorijomis, kurios visuomet būdavo baisios, trumpos ir suprantamai parašytos, iliustracijos buvo labai jau elementarios – ir visi leidėjai sakydavo, kad jų per mažai. Tačiau Tedo skaitytojai, tie milijonai vaikų nuo ketverių iki keturiolikos metų, o kartais ir šiek tiek vyresni, – ką jau kalbėti apie milijonus jaunų mamyčių, kurios dažniausiai ir būdavo Tedo Koulo knygų pirkėjos, – niekada nereiškė nepasitenkinimo. Tie skaitytojai nė nenutuokė, kad Rutos tėvas daug daugiau laiko praleidžia piešdamas negu rašydamas; kiekvienai iliustracijai, kuri vėliau patekdavo į knygą, jis nupiešdavo šimtus piešinių. O dėl jį išgarsinusių istorijų… na, Ruta buvo įpratusi rašomosios mašinėlės taukšėjimą girdėti tik naktimis.

Įsivaizduokite vargšą Edį O’Harą. Tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt aštuntaisiais, vasarišką birželio rytą, jis stovėjo netoli Pikvod aveniu prieplaukos Niu Londone, Konektikuto valstijoje, ir laukė kelto, turinčio jį nugabenti į Orient Pointą Long Ailande. Edis galvojo apie rašytojo padėjėjo darbą ir nė neįtarė, kad rašymo bus labai mažai. (Apie galimybę tapti grafikos menininku Edis išvis nemąstė.)

Tedas Koulas buvo tariamai išmestas iš Harvardo ir įstojęs į neprestižinę meno mokyklą – iš tiesų tai buvo dizaino mokykla, kurioje dažniausiai mokydavosi vidutinių gabumų studentai, nesitikintys daug pasiekti komercinio meno srityje. Tedas nė nemėgino imtis graviūrų ar litografijų; jam patiko tik paprastas piešimas. Jis dažnai sakydavo, jog tamsa yra jo mėgstamiausia spalva.

Rutos sąmonėje tėvo išvaizda visuomet bus susijusi su pieštukais ir trintukais. Į jo rankas būdavo įsigėrusios juodos ir pilkos dėmės, o trintuko trupiniai atrodė lyg nuolatiniai prie visų drabužių derinami aksesuarai. Tačiau pastoviausios Tedo tapatybę įrodančios žymės – netgi kai išeidavo iš vonios ką tik išsimaudęs ir švariai apsirengęs – buvo rašaluoti pirštai. Kiekvienai knygai jis pirmiausia parinkdavo rašalą.

– Čia juoda knyga ar ruda, tėti? – klausdavo Ruta.

„Pelė, rėpliojanti tarp sienų“ buvo juoda knyga – iliustracijų originalai piešti tušu, Tedo mėgstamos juodos spalvos. O „Garsas, tarsi kažkas stengtųsi nesukelti jokio garso“ turėjo būti ruda; kaip tik dėl jos tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt aštuntųjų vasarą ir tvyrojo tas kvapas – Tedo mėgstamiausi rudi dažai buvo šviežias sepijų rašalas, kuris, nors labiau juodas negu rudas, vis dėlto yra tamsiai rudo sepijos atspalvio ir (tam tikromis sąlygomis) atsiduoda žuvimi.

Tedo mėginimai išlaikyti sepijų rašalą šviežią dar labiau gadino ir taip jau sugedusius santykius su Merion, kuri įprato vengti šaldytuve stovinčių pajuodusių stiklainių; bet jų buvo ir šaldymo kameroje, pavojingai arti ledo vonelių. (Vėliau, tą pačią vasarą, Tedas pabandė laikyti rašalą supylęs į ledo voneles, ir pasekmės buvo, nors ir keliančios šiurpulį, bet juokingos.)

Viena iš pirmųjų Edžiui O’Harai pavestų užduočių – ne kaip rašytojo padėjėjui, o kaip būsimam Tedo Koulo vairuotojui – bus nuvažiuoti į už trijų ketvirčių valandos kelio esantį Montoką ir atgal; tik žuvų parduotuvėje Montoke žymiajam vaikiškų knygelių autoriui ir iliustruotojui palikdavo sepijų rašalo. (Kai pats žuvų pardavėjas būdavo pakankamai toli ir negirdėdavo, žuvų pardavėjo žmona Edžiui kelis kartus užsiminė esanti „didžiausia Tedo gerbėja“.)