Джон Ирвинг: Našlė vieneriems metams [calibre]

– Sveiki! – pasigirdo Rutos balsas iš virtuvės.

Į prieškambarį pasitikti svečių įbėgo Grehemas. Merion buvo sunku pažvelgti į Grehemą, bet, Edžio manymu, ji puikiai tvardėsi.

– Tu tikriausiai Grehemas, – tarė Merion. Vaikas drovėjosi svetimų žmonių; jis užlindo už Edžio – Edis, šiaip ar taip, buvo savas.

– Čia tavo močiutė, Grehemai, – pasakė berniukui Edis.

Merion ištiesė ranką. Grehemas labai oficialiai ją paspaudė. Edis neatitraukė akių nuo Merion; kol kas ji laikėsi neblogai.

Grehemas, deja, nepažinojo savo senelių. Visos jo žinios apie močiutes buvo iš knygų, o knygose močiutės visada labai senos.

– Ar tu labai sena? – paklausė berniukas savo močiutės.

– O, taip – tikrai sena! – pasakė jam Merion. – Man septyniasdešimt šešeri!

– Žinai ką? – tarė Grehemas. – Man tik ketveri, bet aš jau sveriu trisdešimt penkis svarus.

– Vajetau! – nusistebėjo Merion. – O aš kadaise svėriau šimtą trisdešimt penkis svarus, tačiau tai buvo seniai. Dabar jau netekau šiek tiek svorio…

Durys jiems už nugarų atsivėrė, ir su mėgstamu pleištu rankoje įėjo visas suprakaitavęs Haris. Edis jau norėjo pristatyti jam Merion, bet kaip tik tą akimirką iš virtuvės į prieškambarį atskubėjo Ruta. Ji buvo ką tik išsitrinkusi plaukus.

– Sveikas! – tarė Ruta Edžiui. Ir pamatė motiną.

Haris iš tarpdurio pasakė:

– Čia namo pirkėja. Tikra pirkėja. – Bet Ruta negirdėjo, ką jis sako.

– Sveika, mieloji, – tarė Rutai Merion.

– Mamyte… – sušnibždėjo Ruta.

Grehemas pripuolė prie Rutos. Ketverių metų berniukas buvo dar mažas, todėl apkabino ją per klubus; Ruta instinktyviai pasilenkė, norėdama paimti jį ant rankų, bet staiga tarytum sustingo, visiškai neteko jėgų. Viena ranka Ruta atsirėmė į mažą Grehemo petuką, o kita lyg ir mėgino nusišluostyti ašaras. Paskui nebemėgino – ašaros riedėjo jai per skruostus.

Nagingasis olandas tarpduryje nė nekrustelėjo. Haris suprato, jog dabar geriausia ramiai pastovėti.

Edis žinojo, kad Hana suklydo. Kartais laikas vis dėlto sustoja. Turime būti budrūs, kad tokias akimirkas pastebėtume.

– Neverk, mieloji, – pasakė Merion vienintelei savo dukteriai.– Čia tik Edis ir aš.

Padėka

Per ketverius metus, kol rašiau šį romaną, daug kartų apsilankiau Amsterdame; už kantrybę ir kilnumą esu ypač dėkingas Amsterdamo policijos Antrosios apygardos brigados vadui Jupui de Grotui; be Jupo patarimų nebūčiau parašęs šios knygos. Už nuoširdžią pagalbą norėčiau padėkoti ir Margo Alvarez, anksčiau dirbusiai organizacijoje „De Rode Draad“, kovojančioje dėl Amsterdamo prostitučių teisių. O labiausiai – už rūpestį ir laiką, praleistą prie mano rankraščio, – jaučiuosi dėkingas Robertui Amerlanui, savo leidėjui Olandijoje. Už visus knygos skyrius, kuriuose rašau apie Amsterdamą, širdingai dėkoju šiems trims amsterdamiečiams. Tik jų dėka man, tikiuosi, pavyko kai kuriuos dalykus pavaizduoti teisingai, o jei kur suklydau, kaltas esu aš pats.

Rašydamas daugelį kitų šios knygos skyrių, kurių veiksmas vyksta ne Amsterdame, pasiklioviau Ženevoje gyvenančios Anos fon Planta, paryžietės Anės Freyer, Rut Geiger iš Ciuricho, Harvio Lumiso iš Sagaponako ir Elison Gordon iš Toronto kompetencija. Be to, už nepaprastą kruopštumą reiškiu padėką trims gabiems savo padėjėjams: Luisui Robinsonui, Danai Vagner ir Chlojei Blend; noriu pagirti Luisą, Daną ir Chloję už nepriekaištingą darbą.

Beje, turiu pasakyti, kad skyrius Raudonos ir mėlynos spalvos pripučiamas čiužinys , – tiesa, ne visai toks, koks yra dabar, ir vokiečių kalba, – tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt ketvirtų metų liepos dvidešimt septintą dieną jau buvo spausdintas laikraštyje „Süddeutsche Zeitung“, pavadintas Die blaurote Luftmatratze.

J. I.