Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Kas nors skiriasi? – paklausė Kandida.

– Ne. Jie, beje, ką tik susituokė, – tarė Hana, rodydama į Rutą ir Harį. – O mes niekada nebuvome nei išsiskyrę, nei susituokę,– pasakė apie save ir Edį.

Kandida klausiamai žvilgtelėjo į Grehemą. Hana jai nepaaiškino, iš kur atsirado Grehemas. „Ir neaiškinsiu“, – nusprendė Hana, mėgindama žvilgsniu sugluminti tą pikčiurną.

Ant valgomojo indaujos, šalia Kandidos rūsčiai nužvelgto dubens su mišrainės likučiais, gulėjo ir „Mano paskutinio netikusio vaikino“ vertimas į prancūzų kalbą. Rutai ir Hariui ta knyga – Mon dernier voyou – buvo brangus prisiminimas apie meilę Paryžiuje. Iš Kandidos žvilgsnio galima buvo suprasti, kad prancūzų kalba jai kelia pasibjaurėjimą. Rutai nepatiko ta moteris. Tikriausiai ji nepatiko ir gerokai sutrikusiai nekilnojamojo turto pardavimo agentei.

Stambaus sudėjimo, meiliai pačiulbėti mėgstanti agentė dar kartą atsiprašė, kad įsibrovė per pietus. Ji buvo viena iš tų moterų, kurios griebiasi prekybos nekilnojamuoju turtu, kai jų vaikai palieka gimtąjį lizdą. Atrodė, kad ji jaučia erzinantį ir gana pavojingą poreikį visiems įtikti, bet jai turbūt labiau sekėsi kasdien tepti sumuštinius su riešutų sviestu ir marmeladu negu pirkti ir parduoti namus; vis dėlto jos įkarštis, nors ir lengvai nuslopinamas, buvo nuoširdus. Ji tikrai norėjo, kad visiems viskas patiktų, tačiau taip būdavo retai, todėl nekilnojamojo turto pardavimo agentė dažnokai apsipildavo ašaromis.

Haris pasisiūlė uždegti šviesas daržinėje, kad galima pirkėja galėtų žvilgtelėti į antrame aukšte esantį darbo kambarį, bet Kandida pareiškė namo Hamptonuose ieškanti ne tam, kad sėdėtų daržinėje. Jai labiausiai rūpėjo apžiūrėti miegamuosius, taigi agentė nenoromis užlipo su ja į viršų. Neturintis ką veikti Grehemas nusekė joms iš paskos.

– Mano apatiniai išmėtyti po visą kambarį, – sušnibždėjo Hana Edžiui, kuris puikiai galėjo tai įsivaizduoti – jau įsivaizdavo.

Kai Haris su Ruta nuėjo į virtuvę atnešti deserto, Hana Edžiui pašnibždomis tarė:

– Žinai, ką jie daro lovoje?

– Aš įsivaizduoju , ką Ruta su Hariu daro lovoje, – šnipštelėjo jai Edis. – Gali ir nesakyti.

– Jis jai skaito , – tyliai tarė Hana. – Tai trunka valandų valandas. Kartais ir ji jam skaito, bet jo balsą girdžiu geriau.

– Juk sakei, kad jie visą laiką dulkinasi.

– Dieną. O naktį jis jai skaito – tai nenormalu, – pridūrė Hana.

Edį vėl apėmė pavydas ir ilgesys.

– Namų šeimininkės paprastai taip nedaro, – sušnibždėjo jis Hanai ir buvo pervertas rūsčiu žvilgsniu.

– Apie ką ten šnibždatės? – šūktelėjo Ruta iš virtuvės.

– Gal mes užmezgėme romaną… – atsakė Hana; Edis iš drovumo net susigūžė.

Jie valgė obuolių pyragą, kai nekilnojamojo turto pardavimo agentė vėl atvedė Kandidą į valgomąjį, – Grehemas kaip piktas pinigas vilkosi iš paskos.

– Toks namas man per didelis, – pareiškė Kandida. – Aš išsiskyrusi.

Agentė, skubėdama paskui išeinančią klientę, žvilgtelėjo į Rutą ašarų priplūdusiomis akimis.

– Ar dar reikėjo sakyti, kad išsiskyrusi? – tarė Hana. – Juk ir taip visiems aišku!

– Ji apžiūrėjo vieną Hario knygą, – raportavo Grehemas. – Ir spoksojo į tavo liemenėlę ir kelnaites, Hana.

– Kai kurie žmonės taip daro, vaikeli, – pasakė Hana.

Tąnakt Edis O’Hara kaip reikiant įmigo kukliame savo namelyje šiaurinėje Meiplo alėjos pusėje, nors Long Ailando geležinkelio bėgiai buvo ne daugiau kaip už dviejų šimtų pėdų nuo jo lovos galvūgalio. Edis jautėsi toks pavargęs, – kaip beveik visada, kai dėl ko nors nusimindavo, – kad jo nepažadino netgi traukinys, trečią valandą dvidešimt viena minutė lekiantis į rytus. Tokiu laiku Edis paprastai pabusdavo, išgirdęs dundėjimą, tačiau tą sekmadienį miegojo kaip užmuštas… kol septintą valandą septyniolika minučių kitas traukinys nulėkė į vakarus. (Šiokiadieniais Edis būdavo prikeliamas anksčiau – pirmas traukinys į vakarus važiuodavo šeštą dvylika.)

Kai paskambino Hana, Edis dar tik virėsi kavos.

– Turiu iš čia dingti, – sušnibždėjo Hana. Ji jau mėgino nusipirkti bilietą į maršrutinį autobusėlį, bet visi buvo išparduoti. Iš pradžių Hana ketino važiuoti vakare, šeštą valandą viena minutė išvykstančiu traukiniu tiesiai į Pensilvanijos stotį. – Bet dabar noriu išsikapstyti kuo greičiau, – pasakė ji Edžiui. – Tie balandėliai varo mane iš proto. Pamaniau, kad tu žinosi, kada važiuoja traukiniai.

O, taip – Edis žinojo, kada važiuoja traukiniai. Po pietų šeštadieniais, sekmadieniais ir per šventes traukinys į vakarus išvykdavo ketvirtą valandą viena minutė. Beveik visada būdavo galima įsėsti į jį Bridžhamptone. Tačiau dėl viso pikto Edis Haną perspėjo, kad jeigu tas traukinys kartais būtų perpildytas, jai, ko gero, tektų pastovėti.

– Ar nemanai, kad koks nors vyrukas užleistų man vietą ar bent jau pasisodintų ant kelių? – paklausė Hana. Tai išgirdęs Edis pasijuto dar labiau prislėgtas, bet sutiko paimti Haną ir nuvežti į Bridžhamptono stotį. Be priežiūros paliktos stoties pamatai buvo prie pat Edžio namų. Be to, Hana Edžiui pasakė, kad Haris jau pažadėjo po pietų su Grehemu pasivaikščioti paplūdimiu – kaip tik tuo metu, kai Ruta, kaip seniai visiems paskelbė, ilgai prausis vonioje.

Tą sekmadienį, besibaigiant Padėkos dienos savaitgaliui, lijo šaltas lietus. Gulėdama vonioje Ruta prisiminė, kad kaip tik tokį vakarą prieš daugelį metų tėvas liepė jai vežti jį į „Stanhopą“, kur jau buvo nusivežęs daugybę moterų. Važiuodamas jis pasakojo, kas atsitiko Tomui ir Timočiui, o Ruta neatitraukė akių nuo kelio. Dabar Ruta išsitiesė vandenyje, tikėdamasi, kad Haris šiltai apsirengė pats ir aprengė Grehemą, prieš veždamasis jį per lietų pasivaikščioti paplūdimiu.

Kai Edis paėmė Haną, olandas su berniuku jau lipo į Kevino Mertono pikapą, apsirengę neperšlampamais apsiaustais ir užsidėję plačiakraštes ziuidvestes. Grehemas dar avėjo guminiais aulinukais, o Haris kaip visada buvo su savo sportbačiais, kurių nebijojo sušlapinti. (Batai, tikę tarnybai „raudonųjų žibintų“ rajone, turėjo atlaikyti ir pasivaikščiojimą paplūdimiu.)

Kadangi oras buvo prastas, palyginti mažai niujorkiečių važiavo namo popietiniu traukiniu; dauguma buvo išlėkę anksčiau. Ketvirtą valandą viena minutė iš Bridžhamptono į vakarus išvykstantis traukinys į stotį atidundėjo pustuštis.

Hana tarė:

– Bent jau neturėsiu paaukoti nekaltybės ar dar ko nors, kad gaučiau suknistą vietą.

– Saugok save, Hana, – pasakė jai Edis, gal ir ne meiliai, bet nuoširdžiai susirūpinęs.

– Tai tu turėtum labiau save saugoti, Edi.

– Aš nepražūsiu, – pareiškė Edis.

– Paklausyk manęs, keistuoli, – tarė Hana. – Laiko nesustabdysi. – Ji suėmė Edį už rankų ir pabučiavo į abu skruostus. Hana visada taip darydavo, užuot paprasčiausiai paspaudusi ranką. Neretai ji su vienu ar kitu vyru ir permiegodavo, užuot paprasčiausiai paspaudusi jam ranką.

– Ką turi galvoje? – paklausė Edis.

– Praėjo beveik keturiasdešimt metų, Edi. Jau laikas tau atsikvošėti!

Paskui traukinys pajudėjo, ir Hana išvažiavo. Edis liko stovėti lietuje, tarytum suakmenėjęs nuo jos pasakytų žodžių. Tie žodžiai jam priminė taip ilgai užsitęsusį sielvartą, kad jis jų nepamiršo ir atsainiai taisydamasis sekmadienio vakarienę, ir vėliau ją valgydamas.

„Laiko nesustabdysi“, – skambėjo Edžiui ausyse dar ilgai po to, kai jis tėkštelėjo ant grotelių marinuotą tuno gabalą. (Dujinė krosnelė prie gatvės esančioje neįspūdingo Edžio namo verandoje buvo bent jau apsaugota nuo lietaus.) „Praėjo beveik keturiasdešimt metų, Edi.“ Edis mintyse kartojo tuos žodžius, valgydamas tuno kepsnį su virta bulve ir saujele virtų šaldytų žirnių. „Jau laikas tau atsikvošėti!“ – ištarė jis garsiai, plaudamas savo lėkštę ir taurę. Paskui užsinorėjo dar dietinės kolos, bet buvo toks prislėgtas, kad nejučia ėmė gerti tiesiai iš skardinės.