Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Kaip tik dėl vienuoliktą septyniolika į rytus važiuojančio traukinio Edis O’Hara ir neskubėjo gulti; jis nenorėjo atmerktomis akimis tysoti drebančioje lovoje ir laukti, kol tas traukinys pralėks. Edis visada guldavo po vienuolikos septyniolika.

Kadangi nebelijo, šiltai apsirengęs Edis stovėjo savo verandoje. Atvykęs traukinys patraukė visos apylinkės šunų dėmesį, pasigirdo nelabai darnus lojimas, bet gatve nepravažiavo joks automobilis. „Kas tau važiuos į Hamptonus sekmadienio vakare po Padėkos dienos? Niekas!“ – galvojo Edis, nors ir girdėjo vakariniame Meiplo alėjos gale iš stovėjimo aikštelės išriedančio automobilio burzgimą; automobilis nulėkė Baterio alėjos link – ne pro Edžio namą.

Edis vis dar stovėjo šaltoje verandoje, klausydamasis tolstančio dundėjimo. Kai šunys pagaliau liovėsi loję ir nebebuvo girdėti traukinio triukšmo, Edis mėgavosi trumpa ramybe ir labai neįprasta tyla.

Buvo aišku, kad šiaurės vakarų vėjas atneša žiemą. Šaltas oras sūkuriavo virš šiltesnių Meiplo alėjoje telkšančių balų. Kylančiame rūke Edis staiga išgirdo tarsi žaislinės mašinytės ratukų girgždėjimą – labai tylų, bet jau sudominusį porą kaimynų šunų.

Per rūką ėjo moteris. Paskui save ji tempėsi lagaminą, kokius dažnai matome oro uostuose, – su mažais ratukais. Kadangi gatvės danga buvo nelygi, – asfaltas sutrūkinėjęs, kelkraščiai žvyruoti, ką jau kalbėti apie balas, – moteris su tuo lagaminu, labiau pritaikytu oro uostams negu apleistam vakariniam Meiplo alėjos galui, vos judėjo į priekį.

Tamsoje ir rūke iš pradžių nebuvo matyti, kokio amžiaus ta moteris. Ji atrodė aukštoka, liekna, bet ne trapi, neabejotinai dailios figūros, kad ir įsisupusi į beformį lietpaltį. Jos figūra buvo ne kaip pagyvenusios moters, nors Edis jau įžiūrėjo, jog ji pagyvenusi, – bet labai graži.

Nežinodamas, ar ta moteris mato, kad jis stovi tamsioje verandoje, ir stengdamasis jos neišgąsdinti, Edis tarė:

– Atleiskite. Gal galėčiau jums padėti?

– Sveikas, Edi, – pasakė Merion. – Žinoma, būtų gerai , jei padėtum. Jau seniai galvoju apie tai, kaip man reikia tavo pagalbos.

Apie ką jie kalbėjosi, po trisdešimt septynerių metų? (Jei taip atsitiktų jums, apie ką jūs pirmiausia kalbėtumėtės?)

– Sielvartas kartais būna užkrečiamas, Edi, – tarė Merion, kai Edis paėmė jos lietpaltį ir pakabino prieškambario sieninėje spintoje. Jo namelyje buvo tik du miegamieji. Į mažą, tvankų svečių miegamąjį reikėjo lipti laiptais – jis buvo viršuje, šalia tokio pat mažo Edžio darbo kambario. Paties Edžio miegamasis buvo pirmame aukšte, puikiai matomas iš svetainės, kur dabar ant sofos sėdėjo Merion.

Edis jau norėjo nešti Merion lagaminą į viršų, bet Merion jį sustabdė sakydama:

– Miegosiu su tavimi, Edi… jei neprieštarausi. Man nelabai sekasi laipioti laiptais.

– Žinoma, neprieštarausiu, – tarė Edis ir nunešė jos lagaminą į savo miegamąjį.

– Sielvartas užkrečiamas, – vėl pasakė Merion. – Nenorėjau, kad tu užsikrėstum mano sielvartu, Edi. Tikrai nenorėjau, kad užsikrėstų Ruta .

Ar jos gyvenime buvo kitų jaunų vyrų? Negalima kaltinti Edžio už tai, kad to paklausė. Merion visada traukė jaunus vyrus. Tačiau argi bent vienas iš jų galėjo prilygti jos atsiminimams apie tuos du jaunuolius, kuriuos ji prarado? Nė vienas neprilygo net jos atsiminimams apie Edį ! Tai, ką Merion pradėjo su Edžiu, su juo ir baigėsi.

Negalima kaltinti Edžio ir už tai, kad paklausė, ar ji buvo užmezgusi pažinčių su vyresniais vyrais. (Šiaip ar taip, toks potraukis jam atrodė suprantamesnis.) Tačiau ėmusi bendrauti su vyresniais vyrais – dažniausiai našliais, nors pasitaikė ir išsiskyrėlių, ir bebaimių senbernių, – Merion netrukus sužinodavo, kad netgi senukams paprasčiausios „draugystės“ nepakanka; be abejo, jie norėdavo ir sekso. O Merion sekso nenorėjo – po Edžio ji tikrai to nenorėjo.

– Nesakau, kad šešiasdešimties kartų užteko, – tarė ji Edžiui,– bet tu aukštai iškėlei kartelę.

Iš pradžių Edis pamanė, jog Merion iš Kanados galiausiai parvyko todėl, kad išgirdo gerą naujieną apie antrąsias Rutos vestuves, tačiau Merion, nors nuoširdžiai džiaugėsi dukters sėkme, prisipažino nieko nežinojusi apie Harį Hukstrą, kol Edis jai nepasakė.

Tada Edžiui atėjo į galvą Merion paklausti, kodėl ji į Hamptonus sugrįžo dabar . Po daugybės kartų, kai ir jis, ir Ruta beveik tikėjosi ją pamatyti… kodėl dabar ?

– Sužinojau, kad Ruta parduoda namą, – pasakė Merion. – Ne nuo to namo aš bėgau, ir ne nuo tavęs, Edi.

Merion sėdėjo nusispyrusi šlapius batus; pro glotnias rusvas jos pėdkelnes buvo matyti ryškiai rožine spalva nulakuoti kojų nagai – kaip tik tokios spalvos buvo laukinės rožės, augusios baisiosios ponios Von kiemo gale Sauthamptone.

– Buvęs tavo namas dabar labai brangus, – ryžosi ištarti Edis. Jis niekaip negalėjo prisiversti pasakyti tikslios Rutos užsiprašytos kainos.

Edžiui kaip visada patiko Merion drabužiai. Ji segėjo ilgu tamsiai pilku sijonu ir vilkėjo rausvai oranžinės, beveik tropinės spalvos kašmyro megztiniu su nedidele iškirpte, labai panašiu į tą rausvą kašmyro megztinį, kuriuo buvo apsirengusi, kai Edis pirmą kartą ją pamatė, ir kuris Edžiui taip rūpėjo, kol motina galiausiai jį atidavė kažkokiai mokytojo žmonai.

– Kiek kainuoja tas namas? – paklausė Merion.

Kai Edis pasakė, Merion atsiduso. Ji per ilgai buvo išvykusi; nė nenumanė, kad Hamptonuose taip pabrango nekilnojamasis turtas.

– Aš nemažai užsidirbau, – tarė Merion. – Man sekėsi geriau, negu galima pamanyti, atsižvelgiant į tai, ką parašiau. Tačiau tiek pinigų neturiu.

– Aš iš savo rašymo išvis ne ką tepelniau, – prisipažino Edis, – bet galiu nors ir dabar parduoti šitą namą. – Merion buvo mandagi – per daug neapžiūrinėjo aptriušusio kambarėlio. (Meiplo alėja yra Meiplo alėja, be to, per daugelį vasarų, kai Edis namelį išnuomodavo, gerokai nukentėjo ir jo vidus. )

Merion ant sofos sėdėjo manieringai sukryžiavusi ilgas, vis dar grakščias kojas; dailus melsvai pilkas – austrių spalvos – šalikėlis vieną nuo kitos skyrė jos krūtis, kurios Edžiui atrodė visai nepraradusios formos. (Gal dėl to, kad ji dėvėjo gerą liemenėlę.)

Edis giliai įkvėpė ir išpyškino:

– O gal perkam Rutos namą kartu ir pasidalijam išlaidas pusiau? Tiesą sakant, – greitai pridūrė, – jei galėtum sumokėti du trečdalius, manau, likusį trečdalį sukrapštyčiau lengviau negu pusę kainos.

– Galiu sumokėti du trečdalius, – tarė Merion. – Be to, aš mirsiu ir tave paliksiu, Edi. Po kurio laiko savo du trečdalius paliksiu tau !

– Juk tu dar nemiršti ? – paklausė Edis; jį apėmė panika, kai pagalvojo, jog Merion, ko gero, sugrįžo todėl, kad serga kokia nors mirtina liga ir nori atsisveikinti.

– Viešpatie, ne! Jaučiuosi puikiai. Kol kas nesirengiu mirti nuo jokios man žinomos ligos, nebent nuo senatvės…

Tai buvo neišvengiamas pokalbis; Edis seniai jo laukė. Pagaliau jis buvo tiek daug kartų tą pokalbį užrašęs, kad jau mokėjo visą dialogą atmintinai. O Merion buvo skaičiusi visas jo knygas; ji žinojo, ką aistringai įsimylėjęs jaunas vyriškis sako vyresnei moteriai visuose Edžio O’Haros romanuose. Jaunasis vyriškis amžinai stengiasi moterį nuraminti.

– Tu ne sena, tik jau ne man , – pradėjo Edis. Šitiek metų – rašydamas penkias knygas! – jis repetavo, ką sakys šią akimirką. Tačiau dabar vis tiek jaudinosi.