Джон Ирвинг: Našlė vieneriems metams [calibre]

– „Madlinos gelbėjimas“ man atsibodo, – tarė Grehemas.

– Gerai. Man irgi, – pasakė Hana. – Išsirink, kuri tau patinka.

– Man patinka „Madlina ir netikusi skrybėlė“, – nusprendė berniukas, – bet nepatinka Pepitas – labai nepatinka.

– Argi Pepito nėra „Madlinoje ir netikusioje skrybėlėje“? – paklausė Hana.

– Yra, todėl aš jos ir nemėgstu, – atsakė Grehemas.

– Grehemai, išsirink knygelę, kurią mėgsti, – tarė Hana.

– Ar tu nerviniesi? – paklausė Grehemas.

– Aš? Ne, – pasakė Hana. – Galiu laukti nors ir visą dieną.

– Jau naktis, – atkreipė jos dėmesį berniukas. – Diena pasibaigė.

– O „Madlina Londone“? – pasiūlė Hana.

– Ten irgi yra Pepitas, – tarė Grehemas.

– Tai gal skaitom tiesiog „Madliną“, originalią „Madliną“?

– Ką reiškia „originalią“? – paklausė Grehemas.

– Pirmąją.

– Tą jau daug kartų girdėjau, – pasakė Grehemas.

Hana nukorė galvą. Per pietus buvo išgėrusi daug vyno. Ji nuoširdžiai mylėjo Grehemą, vienintelį savo krikštasūnį, bet kartais bendraudama su juo džiaugdavosi, kad nusprendė niekada neturėti vaikų.

– Noriu „Madlinos Kalėdų“, – galiausiai pareiškė Grehemas.

– Tačiau dabar tik Padėkos diena, – tarė Hana. – Nori klausytis istorijos apie Kalėdas per Padėkos dieną?

– Sakei, kad galiu išsirinkti bet kurią.

Jų balsai girdėjosi ir pirmame aukšte, virtuvėje, kur Haris grandė kepamąją skardą. Edis užsimiršęs džiovino mentelę, mosuodamas ja ore. Jis Hariui ką tik kažką sakė apie pakantumą, bet lyg ir pametė mintį. Iš pradžių jiedu šnekėjosi apie nepakantumą (daugiausia rasinį bei religinį) Jungtinėse Valstijose, tačiau Haris jautė, kad Edis kreipia pokalbį į asmeniškesnius dalykus; tiesą sakant, Edis jau buvo beprisipažįstąs, jog negali pakęsti Hanos, kai ta pati Hana, kalbėdama su Grehemu, jį išblaškė.

Haris žinojo, kas yra pakantumas. Jis nesirengė įtikinėti nei Edžio, nei kurio nors kito Amerikos piliečio, jog olandai pakantesni už daugumą amerikiečių, bet iš tikrųjų taip manė. Haris jautė, kad Hana negali pakęsti Edžio, ne tik todėl, kad jis (jos nuomone) pernelyg jausmingas ir nuolat susižavi pagyvenusiomis moterimis, bet ir dėl to, kad Edis nėra garsus rašytojas.

„Joks nepakantumas Amerikoje neprilygsta ypatingam amerikiečių nepakantumui tiems, kuriems nesiseka“, – galvojo Haris. Nors jis nesižavėjo Edžio kūriniais, pats Edis jam labai patiko, ypač todėl, kad buvo nuoširdžiai prisirišęs prie Rutos. Reikia pripažinti, kad Haris seniai suko galvą, kodėl Edis taip garbina Rutą; jis manė, jog veikiausiai tai susiję su dingusia Rutos motina, – buvęs policininkas suprato, kad Rutą su Edžiu labiausiai suartina Merion nebuvimas. Jos nebuvimas buvo svarbiausia jų gyvenimo dalis, kaip Rojei jos duktė.

O dėl Hanos, tai net prie visko pripratęs olandas vos galėjo ją pakęsti. Hanos meilė Rutai nebuvo tokia besąlygiška kaip Edžio. Be to, žvilgsniai, kuriais Hana varstė buvusį seržantą Hukstrą, jam atrodė kažkur matyti. Hanos širdis buvo kaip prostitutės, o prostitutės širdis, kad ir ką sakytų žmonės, tikrai ne auksinė – Haris tai žinojo. Prostitutė dažniausiai myli tik dėl išskaičiavimo. Meile, kuri pagrįsta išskaičiavimu, pasitikėti neverta.

Be abejo, ne taip jau lengva susidraugauti su mylimojo ar mylimosios draugais, bet Haris mokėjo kartais patylėti ir žinojo, kada geriau tik stebėti viską iš šalies.

Kai Haris ant viryklės užstatė puodą sultiniui virti, Edis paklausė, kaip jis ketina leisti laiką išėjęs į pensiją, – nes Edis (ir Hana) vis galvojo, ką buvęs policininkas dabar veiks. Gal jį sudomins Vermonto teisėtvarka? Haris toks uolus, bet išrankus skaitytojas – gal pats mėgins rašyti kokį romaną? Be to, juk aišku, kad jam patinka fizinis darbas. Gal ieškosis tokio, kad galėtų dirbti atvirame ore?

Tačiau Haris Edžiui pasakė, jog pirma laiko į pensiją išėjo ne tam, kad ieškotųsi kito darbo. Jis norėjo daugiau skaityti, keliauti, – bet tik tada, kai Ruta bus laisva ir galės keliauti su juo. Nors Ruta buvo, kaip pati sakė, pusėtina virėja, Hariui virtuvėje sekėsi geriau, jis turėjo pakankamai laiko maisto produktams pirkti. Be to, Haris ketino daug ką nuveikti su Grehemu.

Kaip tik tai Hana anksčiau ir buvo pašnibždėjusi Edžiui: Ruta ištekėjo už namų šeimininkės! Kiekvienai rašytojai praverstų toks namų ruošą atliekantis vyras! Ruta Harį vadino savo policininku, bet, Hanos nuomone, Haris buvo Rutos namų šeimininkė .

Atėjusi iš lauko, Ruta šildėsi veidą bei rankas prie jau burbuliuojančio sultinio puodo.

– Visą savaitgalį valgysim kalakutienos sriubą, – pasakė jai Haris.

Kai indai buvo suplauti, Edis su Ruta ir Hariu įsitaisė svetainėje, kur pora tik tą rytą susituokė, bet žiūrėdamas į Rutą ir Harį, Edis galvojo, kad jie atrodo taip, lyg visada būtų vienas kitą pažinoję. „Jie ir bus tokie artimi per amžius“, – neabejojo Edis. Jaunavedžiai sėdėjo ant sofos – Ruta gurkšnojo vyną, Haris gėrė alų. Visi girdėjo, kaip Hana antrame aukšte skaito Grehemui:

Buvo naktis prieš Kalėdas,

Ir nė vienoj pašalėj

Nekrusčiojo visiškai niekas,

Netgi pelė.

Nes kaip ir visi tam senam name

Pelė buvo lovoj – ją kankino sloga.

Tik mūsų

Mažoji Madlina

Atsikėlus seniai

Jautėsi

Puikiai.

– Aš irgi taip jaučiuosi, – pasakė Haris. – Puikiai.

– Ir aš, – tarė Ruta.

– Už laimingąją porą! – pasiūlė tostą Edis O’Hara, įsipylęs dietinės kolos.

Visi trys draugai pakėlė taures. Iš viršaus ir toliau maloniai skambėjo Grehemui knygelę skaitančios Hanos balsas. Ruta vėl pagalvojo, kaip jai pasisekė, kad teko patirti tik nedaug nelaimių.

Per tą ilgą Padėkos dienos savaitgalį laimingoji pora su Hana ir Edžiu, dviem nelaimingais savo draugais, pietavo tik du kartus.

– Jie visą savaitgalį dulkinosi – aš nejuokauju, – pašnibždėjo Hana Edžiui, atvažiavusiam pietų šeštadienio vakare. – Mane pasikvietė tik tam, kad prižiūrėčiau Grehemą, kol patys kur nulindę smaginsis! Nenuostabu, kad niekur neišvyko medaus mėnesio, juk jiems ir nereikia! Todėl ir prašė manęs būti pamerge!

– Gal tau tik taip atrodo, – tarė Edis, bet Hana tikrai buvo patekusi į neįprastą padėtį – neįprastą jai . Ji gyveno Rutos namuose be „draugo“ ir aiškiai jautė, kad Ruta su Hariu, jeigu ir nesimyli kiekvieną akimirką, tai bent jau norėtų mylėtis.

Haris svečius vaišino burokėlių mišraine ir iš tiesų puikia kalakutienos sriuba; be to, dar buvo iškepęs kukurūzinės duonos. Visi labai nustebo, kai Haris ir Grehemą įkalbėjo paragauti sriubos; berniukas ją valgė užsikąsdamas karštu sumuštiniu su sūriu. Jie dar nebuvo pakilę nuo stalo, kai į duris pasibeldė iš kailio besinerianti Rutos nekilnojamojo turto agentė su kažkokia iš pažiūros pikta moterimi, kurią pristatė kaip galimą pirkėją.

Agentė Rutos atsiprašė, kad nepaskambino iš anksto ir nesusitarė dėl apsilankymo; „galima pirkėja“ atseit ką tik sužinojusi, kad namas parduodamas, ir būtinai norėjusi jį apžiūrėti prieš grįždama į Manhataną.

– Noriu išvažiuoti dar šįvakar, kad nepakliūčiau į spūstį, – tarė galima pirkėja, vardu Kandida. Jos veido išraiška buvo rūgšti, lūpos taip kietai sučiauptos, kad galėjai pamanyti, jog šypsodamasi ji kenčia baisius skausmus – ką jau kalbėti apie juoką. Kadaise Kandida, matyt, buvo tokia pat graži kaip Hana – ir dabar atrodė tokia pat liekna ir taip pat madingai apsirengusi, bet, ko gero, jau Hario amžiaus, jeigu ne vyresnė. Jai labiau rūpėjo įvertinti valgomajame prie stalo susėdusius žmones negu namą.