Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Tai ką gi tu sugalvojai? – paklausė Hana. Maždaug po pusvalandžio, o gal ir greičiau, jie turėjo pamatyti Rutą ir susipažinti su jos policininku.

„Gal reikėtų geriau visa tai apmąstyti“, – galvojo Edis. Šiaip ar taip, jis žinojo, kad savaitgaliui pasibaigus su Hana keturias valandas važiuos atgal į Manhataną, taigi turės laiko pasikalbėti apie galimybę kartu pirkti namą.

– Jau pamiršau, ką buvau sugalvojęs, – pasakė Edis Hanai. – Tikriausiai vėliau prisiminsiu.

– Ką gi, turbūt tai nebuvo visas tavo mintis užvaldęs beprotiškas sumanymas, – paerzino jį Hana, nors pačiam Edžiui sumanymas gyventi viename name su Hana atrodė pats beprotiškiausias, kokį tik galima įsivaizduoti.

– O gal ir neprisiminsiu, – pridūrė Edis.

– Veikiausiai galvojai apie naują romaną, – mėgino atspėti Hana. Liežuvio galiuku ji vėl palietė rusvus plaukelius ant viršutinės lūpos. – Apie jauną vyriškį su vyresne moterimi…

– Labai juokinga, – tarė Edis.

– Tik nepradėk gintis, Edi, – pasakė jam Hana. – Akimirką pamirškim, kad tave traukia vyresnės moterys…

– Gerai, – pritarė Edis.

– Mane domina kas kita, – toliau kalbėjo Hana. – Norėčiau žinoti, ar tos moterys, su kuriomis bendrauji… na, tos, kurioms jau daugiau negu septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt… ar jos tebėra lytiškai aktyvios? Turiu galvoje, ar jos nori?

– Kai kurios tebėra lytiškai aktyvios. Kai kurios norėtų tokios būti, – apdairiai atsakė Edis.

– Aš ir bijojau, kad taip atsakysi. Tai mane nervina! – tarė Hana.

– Nejaugi manai, kad nebūsi lytiškai aktyvi, kai tau bus daugiau negu septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt, Hana? – paklausė Edis.

– Nenoriu apie tai net galvoti, – pareiškė Hana. – Geriau pakalbėkim apie tavo potraukį. Kai būni su tomis mergužėlėmis… sakykime, su ponia Artur Baskom…

– Aš nesimylėjau su ponia Baskom! – pertraukė ją Edis.

– Gerai, gerai – dar ne, dar nespėjai, – tarė Hana. – Bet sakykime, kad mylėjaisi, arba mylėsies . Arba, sakykime, darai tai su kita sena ponia, kokia nors dama, kuriai jau daugiau negu septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt. Norėjau paklausti, apie ką tu galvoji ? Ar tikrai žiūri į ją ir ji tau atrodo patraukli ? O gal, būdamas su ja, galvoji apie kitą moterį?

Edžiui net pirštai įskaudo; jis laikė vairą tvirčiau, negu reikėjo. Galvojo apie prabangų ponios Artur Baskom butą ties Penktosios aveniu ir Devyniasdešimt trečiosios gatvės kampu, prisiminė visas jos nuotraukas: kai ji buvo maža mergaitė, vėliau mergina, jauna nuotaka, ką tik pagimdžiusi motina, nelabai jauna nuotaka (ji tekėjo tris kartus) ir jaunatviškai atrodanti močiutė. Edis negalėjo žiūrėti į Magę Baskom ir neįsivaizduoti jos tokios, kokia ji buvo įvairiais savo ilgo gyvenimo tarpsniais.

– Stengiuosi matyti visą moterį, – pasakė Edis Hanai. – Žinoma, pastebiu, kad ji sena, bet juk būna nuotraukų – arba galima mintyse atkurti jos gyvenimą. Turiu galvoje, visą gyvenimą. Galiu įsivaizduoti ją, kai ji buvo daug jaunesnė už mane, nes kai kurie judesiai, veido išraiška juk nekinta. Sena moteris ne visada manosi esanti sena, aš irgi ne visada taip manau. Mėginu joje įžvelgti visą jos gyvenimą. Visas žmogaus gyvenimas mane iš tikrųjų jaudina.

Edis nutilo – ne tik todėl, kad susidrovėjo, bet ir dėl to, kad Hana verkė.

– Niekas niekada taip nežiūrės į mane, – tarė Hana.

Tai buvo viena iš tų akimirkų, kai Edžiui reikėjo pameluoti, bet jis negalėjo ištarti nė žodžio. Niekas niekada taip nežiūrės į Haną. Edis mėgino įsivaizduoti ją sulaukusią šešiasdešimties, ir septyniasdešimties, ir aštuoniasdešimties metų, kai nežabotas jos seksualumas jau bus… koks ? Hanos seksualumas visada bus nežabotas!

Edis atitraukė vieną ranką nuo vairo ir palietė ant kelių grąžomas Hanos rankas. Pajutusi jo prisilietimą, Hana tarė:

– Laikyk tą suknistą vairą abiem rankom, Edi. Tiesiog aš dabar neturiu draugo, tai ilgai netruks…

Kartais per savo gailestingumą Edis prisidarydavo rūpesčių. Pavojingai minkšta širdimi jis jautė, kad iš tikrųjų Hanai reikia ne dar vieno „draugo“, o gero draugo.

– Galvojau apie tai, kad galėtume pamėginti gyventi kartu, viename name, – pasiūlė Edis. (Gerai, kad vairavo jis, o ne Hana, nes ji būtų nuvažiavusi nuo kelio.) – Gal kartu galėtume nusipirkti Rutos namą Sagaponake. Žinoma, nemanau, kad ten dažnai… e… susieitume …

Hana, be abejo, nelabai nesuprato, ką Edis jai siūlo. Tą akimirką ji buvo tikrai pažeidžiama, todėl iš pradžių pamanė, jog Edis ne tik prie jos lenda, bet ir nori vesti. Klausydamasi tolesnių jo aiškinimų, ji visiškai sutriko.

– „Susieitume“? – paklausė Hana. – Ką, po galais, reiškia tas tavo „susieitume“?

Matydamas, kokia ji sutrikusi, Edis pasidavė panikai:

– Galėtum sau turėti didįjį miegamąjį! – išpyškino. – Man būtų gerai ir svečių miegamajame, koridoriaus gale. O Tedo darbo kambarį, ir Alano, galėtume pertvarkyti į miegamąjį pirmame aukšte. Man tai irgi būtų gerai. – Edis tik įkvėpė oro ir kalbėjo toliau: – Žinau, kaip nemėgsti daržinės, buvusios skvošo salės. Aš galėčiau ten dirbti – na, ten būtų mano darbo kambarys. O šiaip, visame name, gyventume kartu. Žinoma, vasarą turėtume susitarti, kuris kurį savaitgalį kviesimės svečių. Supranti, arba tavo draugus, arba mano! Bet jeigu tau iš esmės patinka sumanymas pirkti namą Hamptonuose, manau, kad – dviese – galėtume jį įsigyti. Ir Ruta būtų patenkinta, – neaiškiai vapaliojo Edis. – Ji su Grehemu kartais galėtų pas mus pasisvečiuoti. Tai reikštų, kad ji, Ruta, neturėtų visiškai atsisakyti to namo. Na, Ruta, ir Grehemas, ir tas policininkas, – pridūrė Edis, nes iš persimainiusio Hanos veido nesuprato, ar ji tebėra sutrikusi, ar jai bevažiuojant pasidarė bloga.

– Nori pasakyti, kad būtume kaip kokie kambario draugai ? – paklausė Hana.

– Pasidalytume išlaidas pusiau! – riktelėjo Edis.

– Tačiau tu ten gyventum visą laiką, ar ne? – paklausė Hana. Edis nesitikėjo tokio įžvalgumo. – Kaip gali sakyti „pusiau“, jeigu aš atvažiuočiau tik vasarą, ir kartais dar savaitgaliais, o tu gyventum visą laiką?

„Turėjau pats susiprasti! – galvojo Edis. – Mėginau elgtis su ja kaip su drauge, o ji jau derasi ! Nieko iš to neišeis! Geriau būčiau išvis neprasižiojęs.“ Susitvardęs jis tarė:

– Neįpirkčiau to namo, jei tu nesumokėtum pusės jo kainos. Gal ir abu neįpirktume.

– Nejaugi tas suknistas namas toks brangus! – sušuko Hana. – Kiek jis kainuoja?

– Daug, – tarė Edis, bet iš tikrųjų negalėjo atsakyti. Žinojo tik tai, kad vienas neturėtų tiek pinigų.

– Nori pirkti, bet nežinai, kiek kainuoja? – paklausė Hana.

Ji bent jau nebeverkė. Edis pagalvojo, kad Hana tikriausiai uždirba gerokai daugiau negu jis. Ji buvo vis populiarėjanti žurnalistė, gal netgi garsi, nors daugelis jos temų atrodė pernelyg niekingos, kad per jas išgarsėtum. Neseniai ji rašė vedamąjį straipsnį rimtam žurnalui (Edis, žinoma, nemanė, kad žurnalai gali būti „rimti“) apie nesėkmingus mėginimus perauklėti kalinius valstijų bei federaliniuose kalėjimuose. Straipsnis išėjo gana prieštaringas, be to, Hana kurį laiką bendravo su buvusiu kaliniu; tiesą sakant, tas kalinys ir buvo Hanos paskutinis netikęs vaikinas – gal todėl ji dabar taip šlykščiai jautėsi.

– Tu gal ir viena galėtum nusipirkti tą namą, – nusiminęs pasakė Edis Hanai.