Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Tai, kad Rutai namo Sagaponake dar nepavyko parduoti, Edžiui buvo menka paguoda. Mažai kas galėjo įpirkti tokį nekilnojamąjį turtą. Namas į vandenyno pusę nuo Montoko greitkelio buvo per brangus Edžiui, išgalinčiam gyventi tik kitoje Hamptonų pusėje. Negana to, dviaukštis pilkomis malksnomis dengtas Edžio namas Meiplo alėjoje buvo vos už dviejų šimtų jardų nuo Bridžhamptono geležinkelio stoties griuvėsių. (Nors traukiniai dar važinėjo, iš stoties pastato buvo likę tik pamatai.)

Pro savo langus Edis matė kaimynų prieangius ir nurudusias pieveles, jų vaikų dviračius ir kiemuose kepamus kepsnius; vargu ar galima buvo tai pavadinti vaizdu į vandenyną. Meiplo alėjoje Edis negirdėjo bangų mūšos. Jis girdėjo durų trinksėjimą, besipešančių vaikų ir ant jų piktai šaukiančių tėvų balsus, šunų lojimą. (Edžio nuomone, Bridžhamptone buvo per daug šunų.) Bet geriausiai Edis girdėjo traukinius.

Traukiniai dundėdavo pro pat šiaurinėje Meiplo alėjos pusėje stovintį jo namą, todėl jis išvis nebesinaudojo užpakaliniu kiemu. Kepsnius ant grotelių Edis kepdavosi prie gatvės esančioje verandoje; ten nuo krosnelės vienoje vietoje apdegė malksnos ir aprūko žibintas. Traukiniai dundėdavo taip arti, kad netgi tais retais atvejais, kai pavykdavo kietai įmigti, Edis jausdavo, kaip dreba visa lova. Indauja, kurioje jis laikė taures, iš pradžių buvo be durelių, tačiau teko jas pritaisyti, nes nuo vibracijos taurės vis krisdavo ant grindų. (Edis negėrė nieko daugiau, tik dietinę kolą, bet ir jos mėgdavo įsipilti į vyno taurę.) Traukinių bėgiai buvo prie pat Meiplo alėjos, ant jų nuolat žūdavo Edžio kaimynų šunys, tačiau juos tuoj pat pakeisdavo kiti, tarytum dar piktesni ir dar garsiau reiškiantys nepasitenkinimą traukiniais negu anie, žuvusieji.

Palyginti su Rutos namu, Edžio namas buvo tik šuns būda šalia geležinkelio. Edis sielojosi ne vien todėl, kad Ruta nusprendė išsikraustyti, bet dar ir dėl to, kad jo lytinio gyvenimo zenitą simbolizuojantis paminklas dabar buvo parduodamas, bet jam per brangus. Edis nieku gyvu nenorėjo piktnaudžiauti Rutos draugiškumu ar užuojauta, jam nė į galvą neatėjo, kad galėtų jos prašyti sumažinti kainą.

Pastaruoju metu – ypač naktimis, kai niekaip neužmigdavo, – Edis O’Hara vis mąstė apie kitokią išeitį: jis ketino siūlyti Hanai kartu pirkti Rutos namą. Toks pavojingas svajonių ir nevilties derinys, deja, kaip tik atitiko Edžio būdą. Jis nemėgo Hanos, Hana jo irgi; bet Edis taip norėjo to namo, kad buvo pasiryžęs gyventi jame su ja!

Vargšas Edis. Jis žinojo, kad Hana tikra nevala. Edis negalėjo pakęsti nešvaros; jis samdėsi valytoją ne tik tam, kad ji kartą per savaitę švarintų kuklų jo namelį, bet ir kad pakeistų (o ne tik išskalbtų) susitepusias puodkėles. Be to, valytojai buvo liepta skalbti ir lyginti virtuvinius rankšluosčius.

Priešiškumą Hanos meilužiams Edis pajusdavo daug anksčiau, negu jų imdavo nekęsti pati Hana. Edis jau įsivaizdavo Hanos drabužius (ir apatinius ), išmėtytus po visą namą. Hana nuoga plaukiotų baseine ir praustųsi lauko dušo kabinoje neužsidariusi durų. Hana išmestų arba suvalgytų šaldytuve paliktus Edžio maisto likučius, o jos pačios maisto likučiai apaugtų pelėsiais, kol Edis ryžtųsi jų atsikratyti. Edis kaskart pašiurptų pamatęs, kiek Hana prakalbėjo telefonu, bet turėtų vienas apmokėti visą sąskaitą, nes Hana kaip tik būtų išsiųsta į Dubajų (arba kur nors kitur). (Be to, Hanos čekius bankai grąžintų kaip negaliojančius.)

Hana, be abejo, kovotų su Edžiu dėl buvusio Tedo ir Merion miegamojo – ir laimėtų, pasakiusi, kad jai reikia didesnės spintos drabužiams ir plačios lovos, kad išsitektų su savo vaikinais. (Geriau pamąstęs, Edis suprato, jog būtų patenkintas ir didžiuoju svečių miegamuoju viršutinio koridoriaus gale. Šiaip ar taip, juk ten jis miegojo su Merion.)

Kadangi dauguma Edžio draugių buvo senyvo amžiaus, jis dar pagalvojo, jog Tedo Koulo (o vėliau Alano) darbo kambarį, ko gero, tektų pertvarkyti į miegamąjį pirmame aukšte , – kad silpnesnės sveikatos moterims nereikėtų laipioti laiptais.

Edis žinojo, kad Hana mielai leistų jam dirbti buvusioje skvošo salėje; jam patiko tai, kad ten buvo Rutos darbo kambarys. Po Tedo savižudybės Hana nė kojos nekeldavo į daržinę. Ne dėl to, kad ją būtų graužusi sąžinė; Hana tiesiog jautė prietaringą baimę. Edis tikėjosi, kad Hana į Sagaponaką atvažiuos tik savaitgaliais arba vasarą, o jis pats ten gyvens visą laiką. Mintimi, kad Hanos labai dažnai nebus, ir buvo paremtos Edžio iliuzijos, kad jis galės gyventi viename name su ja. Bet kaip jis rizikavo!

– Aš kai ką sugalvojau, – vėl pasakė Edis. Hana nesiklausė.

Žiūrėdama į pro šalį slenkantį gamtovaizdį, ji iš pradžių atrodė viskam abejinga, o paskui jau aiškiai nusiteikusi priešiškai. Įvažiavusi į Vermontą, Hana piktai užsimąstė apie ketverius Midlberyje praleistus metus, tarsi ir koledžas, ir visa Vermonto valstija būtų nedovanotinai jai pakenkę, – nors Ruta manė, kad pagrindinė Hanos blaškymosi ir depresijos priežastis buvo jos ištvirkavimas.

– Suknistas Vermontas! – tarė Hana.

– Aš kai ką sugalvojau, – pakartojo Edis.

– Aš irgi, – atšovė Hana. – O gal manei, kad snaudžiu?

Edžiui dar nespėjus nieko atsakyti, jie tolumoje pamatė Beningtono memorialą; kaip apverstas smaigas, jis buvo aukštai iškilęs virš miesto pastatų bei aplinkinių kalvų. Į lygiašonį gražiai nušlifuotą spyglį panašus paminklas Beningtono mūšiui atminti simbolizavo Žaliojo kalno kovotojų pergalę prieš britus. Hana visada jo nekentė.

– Kas gali gyventi šitame suknistame miesteliūkštyje? – paklausė ji Edžio. – Kur tik pasisuki, visur tas milžiniškas falas! Čionykščiai vyrai turbūt labai graužiasi dėl savo strykų.

„Graužiasi dėl savo strykų?“ – galvojo Edis. Jį įžeidė tokia kvaila ir vulgari Hanos pastaba. Kaip jis išvis galėjo mąstyti apie gyvenimą viename name su ja?

Pagyvenusi moteris, su kuria Edis dabar bendravo – kol kas platoniškai, – buvo ponia Artur Baskom. Manhatane visi ją tebevadino ponia Artur Baskom, nors jos vyras, filantropas Arturas Baskomas, buvo miręs prieš daugelį metų. Ponia Artur Baskom,– o Edžiui bei kitiems slapčiausiems draugams tiesiog „Magė“, – toliau dirbo filantropiškus velionio vyro darbus, bet niekas jokiame oficialiame pobūvyje (kur būdavo renkamos lėšos labdarai) nė karto jos nematė be kokio nors daug jaunesnio nevedusio vyriškio.

Jau kelis mėnesius Magės Baskom palydovas buvo Edis. Anksčiau jis manė, kad ponia Baskom jį pasirinko dėl lytinio jo pasyvumo, tačiau pastaruoju metu ėmė tuo abejoti. Gal ponia Artur Baskom juo susidomėjo todėl, kad jis jai pasirodė lengvai prieinamas , nes Edis O’Hara – ypač naujausiame romane „Sunkaus būdo moteris“ – labai meiliai ir detaliai rašė apie palyginti jauno vyriškio asistavimą vyresnei moteriai. (Magei Baskom buvo aštuoniasdešimt vieneri.)

Kad ir kuo Edis patraukė ponią Artur Baskom, kaip jis galėjo įsivaizduoti kada nors pasikviesiąs ją į savo ir Hanos namus?Juk Hana, jei tik būtų ten, ne tik plaukiotų nuoga, bet, ko gero, dar pradėtų pokalbį apie tai, kuo skiriasi pilkšvi plaukai ant jos galvos nuo gelsvai rudų jos gaktos plaukų – pastarųjų Hana kol kas nedažė.

– Gal reikėtų nusidažyti ir suknistus gaktiplaukius? – įsivaizdavo Edis Haną sakančią poniai Artur Baskom.

Ir ką jis sau manė? Su vyresnėmis damomis Edis labiau mėgo bendrauti iš dalies todėl, kad jos dažniausiai būdavo rafinuotesnių manierų negu jo – ir juo labiau Hanos – amžiaus moterys. (Net Ruta neatitiko Edžio reikalavimų.)