Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Kol Ruta savo viešbučio vestibiulyje beveik be jokių pertraukų kalbėdavosi su žurnalistais, Haris nusivesdavo Grehemą į žaidimų aikštelę Liuksemburgo sode, o Amanda iki vidurdienio galėdavo pailsėti – pasivaikščioti po parduotuves, nueiti į Luvrą (ji ten ėjo du kartus), apžiūrėti Tiuilri, Notr Damo katedrą ar Eifelio bokštą. Šiaip ar taip, Amandai dvi savaites nelankyti pamokų mokyklos vadovybė juk leido tik todėl, kad turnė po Europą su rašytoja Ruta Koul buvo galima vadinti mokomąja kelione. (O dėl to, ką Amanda manė apie Rutą, kai ši negrįždavo visą naktį, tai Ruta tikėjosi, jog tokia patirtis jai irgi bus „pamokoma“.)

Su prancūzų žurnalistais Rutai buvo malonu kalbėtis ne tik todėl, kad jie visi buvo skaitę visas jos knygas – ir jiems neatrodė labai keista (arba nenormalu, ekscentriška), kad pagrindinė romano veikėja slapta stebi prostitutę su klientu, – bet dar ir dėl to, kad Ruta jautė, jog Grehemas su Hariu yra saugesnis negu su kuo nors kitu. (Vienintelis Grehemo nusiskundimas Hariu buvo tas, kad jeigu Haris policininkas, tai kur jo ginklas?)

Vieną šiltą, drėgną vakarą Ruta su Hariu ėjo pro baltą akmeninį „Hôtel du Quai Voltaire“ fasadą su lauko duris dengiančiu raudonu stogeliu. Mažytėje kavinėje-bare nebuvo nė vieno žmogaus, o lauke šalia geležinio žibinto pritvirtintoje lentelėje su neilgu žymiausių viešbutyje gyvenusių svečių sąrašu Ruta nerado Tedo Koulo pavardės.

– Ką dabar darysi, išėjęs į pensiją? – paklausė Ruta buvusio seržanto Hukstros.

– Norėčiau vesti turtingą moterį, – tarė Haris.

– Ar aš pakankamai turtinga? – paklausė Ruta. – Argi tai ne geriau, negu būti Paryžiuje su prostitute?

Skyrius, kuriame Edžiui ir Hanai nepavyksta susitarti

Karališkųjų Olandijos oro linijų lėktuvu atskridęs į Bostoną, buvęs seržantas Hukstra svajojo greičiau bent kiek atitolti nuo vandenyno. Visą laiką gyvenęs šalyje, esančioje žemiau jūros lygio, Haris manė, kad Vermonto kalnai bus maloni permaina.

Buvo praėjusi tik savaitė nuo to laiko, kai Haris su Ruta atsisveikino Paryžiuje. Kaip ypač populiarių romanų autorė, Ruta galėjo užsimokėti už tuziną ar daugiau transatlantinių skambučių – tiek kartų ji skambino Hariui; bet jų pokalbiai būdavo labai ilgi, todėl toks ryšys jau darėsi per brangus – netgi Rutai. O Harį, nors jis iš Olandijos į Vermontą skambino tik kokius šešis kartus, intensyvus bendravimas telefonu tuoj būtų nuvaręs į bankrotą; jis jau baiminosi, kad neilgai pabus atsistatydinęs – teks grįžti į darbą. Taigi dar prieš atvykdamas į Bostoną Haris Rutai pasipiršo – gana savotiškai. Haris piršosi pirmą kartą; neturėjo reikiamos patirties.

– Manau, mums reikėtų susituokti, – tarė jis Rutai, – kol aš galutinai nebankrutavau.

– Gerai, – jeigu nejuokauji, – atsakė Ruta. – Tik neparduok savo buto, kad turėtum, jei kartais nieko neišeitų čia.

Hario nuomone, tai buvo protinga mintis. Juk jis galėjo nuomoti savo butą kokiam kolegai policininkui; pats nusprendęs gyventi kitur, buvęs seržantas Hukstra tikėjosi, kad policininkai bus patikimesni negu dauguma kitų nuomininkų.

Bostone Hariui reikėjo pereiti Jungtinių Valstijų muitinę; ištisą savaitę nemačiusį Rutos ir dabar dar turintį atlikti visokius formalumus svetimoje šalyje, jį staiga nusmelkė abejonė. Net jauni žmonės nesituokia iki pakvaišimo pasimylėję tik keturias ar penkias dienas ir paskui tik savaitę vienas kito ilgėjęsi! Ir jeigu jis abejoja, tai kaip jaučiasi Ruta ?

Netrukus pasas, jau su antspaudu, buvo atiduotas Hariui. Pasisukęs eiti, Haris pamatė užrašą, kad automatinės durys neveikia, bet jos vis dėlto atsidarė ir įleido jį į Naująjį Pasaulį, kur laukė Ruta. Vos ją išvydęs, Haris pamiršo visas abejones, o ji automobilyje tarė:

– Šiek tiek abejojau, kol pamačiau tave.

Ruta vilkėjo kūną aptempusia žalsva glaustinuke, panašia į polo marškinius ilgomis rankovėmis, tik iškirptė buvo didesnė – virš jos Haris matė savo dovanotą Lotaringijos kryželį: du skersiniai spindėjo skaisčios rudens saulės šviesoje.

Kokias tris valandas jie važiavo į vakarus, beveik per visą Masačusetsą, paskui pasuko į šiaurę – į Vermontą. Kadangi buvo spalio vidurys, medžių lapai Masačusetse dar žėrėjo visais atspalviais, o truputį šiauriau jau atrodė priblėsę – nebe tokie ryškūs. Hariui dingtelėjo mintis, kad žemi, miškais apaugę kalnai atspindi besibaigiančio rudens liūdesį. Iš prigesusių tonų galima buvo suprasti, kad netrukus aplinkui styros plikos medžių šakos, visžaliai augalai bus vienintelės spalvotos dėmės pilko dangaus fone, o po kokių šešių savaičių, gal netgi greičiau, viskas vėl pasikeis – pasirodys sniegas. Kartais beribiame baltume bus matyti tik pilki atspalviai po permainingo rausvai violetinio ar melsvai pilko dangaus skliautu.

– Nekantrauju pamatyti čionykštę žiemą, – pasakė Haris Rutai.

– Jau greit pamatysi, – atsakė ji. – Žiema čia atrodo amžina.

– Aš niekada tavęs nepaliksiu, – tarė jis.

– Tik nemirk mano lovoje, Hari, – paprašė Ruta.

Hana Grant nemėgo vairuoti, todėl dažnai užmegzdavo santykius su visokiais neaiškiais tipais. Ji taip pat nemėgo ir būti viena savaitgaliais, taigi iš Manhatano vis atvažiuodavo pas Rutą į Vermontą su vienu ar kitu apskritai niekam tikusiu, bet automobilį vairuojančiu vyruku.

Dabar Hana neturėjo draugo (tokia padėtis dažniausiai netrukdavo ilgai), todėl paprašė Edžio O’Haros savaitgalį pabūti jos vairuotoju, nors jam reikėjo specialiai užvažiuoti į Manhataną, kad ją paimtų. Hana manėsi turinti teisę prašyti Edžio, kad nuvežtų ją į Vermontą, – Hana visada jausdavosi teisi. Tačiau šįkart Ruta savaitgaliui pasikvietė ir ją, ir Edį, o Hana niekada net nepagalvodavo, jog daryti didelį lankstą žmogui gali būti nepatogu.

Ji šiek tiek nustebo be jokio vargo įkalbėjusi Edį, bet Edis turėjo savų priežasčių tikėtis, kad keturių valandų kelionė viename automobilyje su Hana bus naudinga – netgi išganinga – ir jam pačiam. Savaime suprantama, abu draugai (jeigu Haną ir Edį galima vadinti draugais) norėjo pasikalbėti apie tai, kas nutiko bendrai jų draugei, nes Ruta gerokai pribloškė ir Haną, ir Edį, netikėtai pranešusi, kad įsimylėjo olandą, už kurio ketina ištekėti, – ką jau kalbėti apie tai, kad tas olandas – buvęs policininkas ir ji su juo susipažino mažiau negu prieš mėnesį!

Kai neturėdavo draugo, Hana rengdavosi, kaip pati sakydavo, „paprasčiau“, tai yra beveik taip pat paprastai kaip Ruta, nors Rutai vis tiek atrodydavo, kad Hana pernelyg išsipuošusi. Šįkart Edis pastebėjo, kad nutįsę Hanos plaukai netrinkti, riebaluoti, be to, ji buvo nė kiek nepasidažiusi, o tai jau tikrai reiškė, kad neturi draugo. Edis žinojo, kad Hana nieku gyvu nebūtų jam skambinusi ir prašiusi pavėžėti, jei būtų turėjusi draugą – bet kokį.

Keturiasdešimtmetė Hana beveik nebuvo praradusi nežaboto seksualumo; tai galėjai matyti iš pavargusių jos akių. Gelsvai rudi – gintaro spalvos – Hanos plaukai dabar buvo papilkėję (ne be jos pačios pagalbos), o blyškūs, įdubę skruostai po išsikišusiais skruostikauliais Edžiui atrodė neabejotinas nuolatinio grobuoniško alkio požymis. „Tai tikrai lytinis alkis“, – galvojo Edis, akies karšteliu žvilgčiodamas į šalia sėdinčią Haną. Senokai nuo viršutinės lūpos nešalinti šviesūs plaukeliai, kuriuos Hana nuolat lietė liežuvio galiuku, tik paryškino jos seksualumą ir suteikė tokios gyvuliškos galios, kad Edis netikėtai ir visai to nenorėdamas susijaudino.