Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Kaip tik tada į Rutą kreipėsi Haris Hukstra. Iki tol ji net nematė, kad jis – kaip ir kiekvieną rytą – atsekė paskui ją į viešbučio vestibiulį.

– Aš galiu išversti, – pasisiūlė Haris. – Tik sakykite, ką norite pasakyti.

– O, čia tu, Hari! – tarė Ruta, lyg būtų seniai jį pažinojusi ir jis būtų buvęs geriausias jos draugas. Jo vardą ji ne tik girdėjo minimą knygyne, bet ir prisiminė iš laikraščių straipsnių apie Rojės nužudymą. Be to, ji juk rašė jo vardą (stengdamasi nepadaryti klaidos) ant voko, kuriame siuntė savo, kaip liudininkės, pranešimą policijai.

– Sveika, Ruta, – pasakė Haris.

– Pasakyk jai, kad aš niekada nesimylėjau su tuo melagiu jos vyru, – tarė Ruta Hariui, ir šis olandiškai kreipėsi į labai nustebusią Harijetą. – Pasakyk jai, kad leidau jos vyrui šalia manęs masturbuotis – ir tai viskas, – kalbėjo Ruta. – O paskui jis plakėsi dar kartą, kai manė, kad aš miegu.

Hariui tai verčiant, Harijeta lyg ir pralinksmėjo. Ji padavė kūdikį Vimui ir išeidama kažką olandiškai jam pasakė. Kai Vimas nusekė paskui ją, ji vėl kažką pasakė.

– Ji pasakė: „Palaikyk vaiką – šlapias“, – išvertė Haris Rutai. – O paskui dar paklausė: „Kodėl norėjai, kad su ja susipažinčiau?“

Kai jaunoji pora su kūdikiu jau ėjo iš viešbučio, Vimas graudžiu balsu kažką šnekėjo supykusiai žmonai.

– Tas vyras sakė: „Aš buvau jos knygoje!“ – išvertė Haris.

Vimui su žmona bei kūdikiu išėjus iš vestibiulio, Ruta liko viena su Hariu – tik prie registravimo stalo stovėjo keli japonų verslininkai ir tarytum užhipnotizuoti klausėsi keisto vertimo. Neaišku, ką jie suprato, bet į Rutą ir Harį žiūrėjo pagarbiai – lyg ką tik išvydę svetimos kultūros reiškinį, kurio esmę bus sunku paaiškinti kitiems japonams.

– Vadinasi… vis dar mane seki, – tarė Ruta savo policininkui. – Gal pasakytum, ką aš padariau?

– Manau, kad žinai, ką padarei. Ne taip jau blogai, – pasakė Haris. – Gal pasivaikščiokime?

Ruta žvilgtelėjo į laikrodėlį.

– Po keturiasdešimt penkių minučių čia turiu kalbėtis su žurnalistais, – tarė.

– Grįšime laiku, – patikino ją Haris. – Tik truputį paėjėsime.

– Kur paėjėsime? – paklausė Ruta, nors ir taip jau žinojo.

Jie paprašė, kad konsjeržas pasaugotų jų sportinius krepšius. Kai pasuko į Štofo taką, Ruta instinktyviai įsikibo Hariui į parankę. Buvo dar gana ankstus rytas, taigi Štofo take dirbo abi storulės iš Ganos.

– Čia ji, Hari, – tu ją radai, – pasakė viena prostitutė.

– Taip, ji, – pritarė kita.

– Prisimeni jas? – paklausė Haris Rutos. Ji tebebuvo įsikibusi jam į parankę, kai perėjo kanalą ir toliau žingsniavo Oudezeids Achterburgvalio link.

– Taip, – tyliai tarė Ruta.

Po mankštos ji buvo nusipraususi duše ir išsitrinkusi galvą. Dabar jautė, kad plaukai dar drėgnoki, o medvilniniai marškinėliai nepakankamai šilti tokiam orui; išeidama niekuo daugiau neapsivilko, nes manė iš Rokino gatvės greitai parbėgsianti į viešbutį.

Jie pasuko į Barndo taką, kur Rutos jau matyta jauna apskritaveidė tailandietė drebėjo savo tarpduryje, apsitempusi siaura oranžine berankove suknele; per penkerius metus ji buvo dar pastambėjusi.

– O ją prisimeni? – paklausė Haris Rutos.

– Taip, – vėl tarė Ruta.

– Čia ta moteris, – pasakė Hariui tailandietė. – Norėjo tik žiūrėti.

Transvestitas iš Ekvadoro, išsikraustęs iš Gordeineno tako, dabar sėdėjo lange Bludo gatvėje. Ruta iškart prisiminė, kokios kietos buvo jo krūtys, ne didesnės už beisbolo kamuoliukus. Tačiau šįkart jo išvaizda atrodė tokia vyriška, jog Ruta net negalėjo patikėti, kad kadaise palaikė jį moterimi.

– Sakiau, kad jos labai gražios krūtys, Hari, – tarė transvestitas.– Negreit ją suradai.

– Keletą metų neieškojau, – atsakė Haris.

– Ar aš suimta? – pašnibždomis paklausė Hario Ruta.

– Žinoma, kad ne! – tarė jis. – Mes tik išėjome pasivaikščioti.

Pasivaikščiojimas buvo greitas – Ruta nebesijautė sušalusi. Ji pirmą kartą ėjo su vyriškiu, žingsniuojančiu sparčiau už ją, todėl kartais turėdavo net pabėgėti, kad neatsiliktų. Varmustrato policijos nuovados tarpduryje stovėjęs pareigūnas kažką šūktelėjo Hariui, šis atsakė – ir netrukus jie jau abu šūkaliojo olandiškai. Ruta nesuprato, ar jie šnekasi apie ją, ar ne, bet pamanė, kad greičiausiai ne, nes Haris per visą pokalbį net nesulėtino žingsnių.

Tas nuovados tarpduryje stovėjęs pareigūnas buvo senas Hario draugas Nikas Jansenas.

– Ei, Hari! – pašaukė Jansenas. – Tai taip ir leisi laiką išėjęs į pensiją, su drauge vaikščiosi po buvusią darbovietę?

– Ji ne mano draugė, Nikai, – atsiliepė Haris. – Ji mano liudininkė !

– Velniai griebtų – tu ją radai! – šūktelėjo Nikas. – Ką dabar su ja darysi ?

– Galbūt ją vesiu, – atsakė Haris.

Paėmęs už rankos, Haris pervedė Rutą per Damraką, o Singelio gatvėje ji vėl įsikibo jam į parankę. Jie jau buvo netoli Bergo gatvės, kai Ruta įsidrąsinusi tarė:

– Vieną praleidai. Tame rajone aš kalbėjausi su dar viena moterimi.

– Taip, žinau – Slaperio take, – pasakė Haris. – Su jamaikiete. Bet ji turėjo kažkokių bėdų. Sugrįžo į Jamaiką.

– O, – tarstelėjo Ruta.

Bergo gatvėje Rojės kambario užuolaida buvo užtraukta; nors atrodė dar gana anksti, Anekė Smets, matyt, jau dirbo. Haris su Ruta laukė prie durų.

– Kaip persipjovei pirštą? – paklausė Haris. – Stiklu?

Ruta jau buvo bepasakojanti jam visą istoriją, bet staiga nutilo.

– Tas randas toks mažas! Kaip tu pamatei? – nusistebėjo.

Haris paaiškino, kad pirštų atspauduose randai labai išryškėja ir kad Rutos pirštų atspaudų buvo ne tik ant poliaroidinio tepalo tūbelės, bet ir ant vieno Rojės bato, ir ant durų rankenos, ir ant tuščio vandens butelio sporto salėje.

– O, – tarė Ruta. Pasakodama, kaip įsipjovė tą vasarą, kai buvo ketverių, ji Hariui parodė savo dešinį smilių su mažyčiu randeliu. Kad gerai įsižiūrėtų, jis turėjo abiem rankom suimti jos plaštaką – ji visa virpėjo.

Hario Hukstros pirštai buvo ploni, tiesūs; jis nemūvėjo jokio žiedo. Ant viršutinių raumeningų jo plaštakų pusių Ruta nepastebėjo nė vieno plaukelio.

– Tai manęs nesuimsi ? – vėl paklausė Ruta.

– Žinoma, kad ne! – pasakė Haris. – Aš tik norėjau tave pasveikinti. Buvai labai gera liudininkė.

– Galėjau ją išgelbėti, jei tik būčiau ką nors dariusi, – tarė Ruta, – bet bijojau net pajudėti. Galėjau bėgti, arba kuo nors jam suduoti – kad ir toršeru. Bet aš nedariau nieko. Bijojau pajudėti – negalėjau pajudėti, – pakartojo Ruta.

– Gerai, kad nepajudėjai, – pasakė Haris. – Jis būtų nužudęs jus abi – bent jau būtų pamėginęs. Jis nužudė aštuonias prostitutes. Ir ne visas taip lengvai kaip Roję. O jei būtų nužudęs ir tave, mes nebūtume turėję liudininkės.

– Nežinau… – tarė Ruta.

– Užtat aš žinau, – patikino ją Haris. – Pasielgei teisingai. Išlikai gyva. Buvai liudininkė. Beje, jis tave beveik girdėjo – sakė, kad vieną akimirką kažką išgirdo. Gal krustelėjai.

Rutai net gyvaplaukiai pasišiaušė ant rankų, kai ji prisiminė, kaip kurmiažmogis sustingo, pamanęs, kad kažką išgirdo, – jis tikrai ją girdėjo!

– Tu su juo kalbėjaisi? – tyliai paklausė Ruta.

– Taip, prieš pat jo mirtį, – atsakė Haris. – Patikėk manimi. Gerai, kad bijojai.