Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Harį visada traukė žmonės, sukaupę savyje daug pykčio. Kaip policininkas, jis seniai žinojo, kad pavojų paprastai kelia nekaupiamas pyktis. O sukauptas pyktis Hariui labai patiko, be to, jis manė, kad niekada nepykstantys žmonės iš esmės yra nepastabūs.

Ramybę sudrumstusi moteris kartu su visais laukė autografo; ji buvo jau senyva ir iš pradžių atrodė lyg ir niekuo nenusikaltusi, kitaip tariant, Haris nematė, kad ji būtų dariusi ką blogo. Sulaukusi savo eilės, ji ant stalo padėjo angliškai išleistą Rutos knygą „Mano paskutinis netikęs vaikinas“. Šalia jos stovėjo iš pažiūros drovus (ir toks pat senyvas) vyriškis. Jis šypsojosi Rutai – moteris irgi šypsojosi Rutai. Keblumas berods buvo tas, kad Ruta jos nepažino.

– Ar užrašyti jums, ar kam nors kitam iš jūsų šeimos? – paklausė Ruta senosios ponios, kurios šypsena pastebimai priblėso.

– Prašyčiau man, – tarė moteris.

Ji kalbėjo su nežymiu amerikietišku akcentu. Bet jos „prašyčiau“ nuskambėjo kažkaip pernelyg saldžiai. Ruta mandagiai… ne, gal jau nekantriai … laukė, kad moteris pasakytų, kuo ji vardu. Jodvi ilgokai žiūrėjo viena į kitą, tačiau Ruta Koul tos moters vis tiek nepažino.

– Aš – Miurielė Reardon, – galiausiai tarė senoji ponia. – Jūs turbūt manęs neprisimenate?

– Ne, atsiprašau, – pasakė Ruta. – Neprisimenu.

– Paskutinį kartą su jumis kalbėjausi per jūsų vestuves, – tarė Miurielė Reardon. – Atleiskite už tai, ką tada pasakiau. Tikriausiai buvau visiškai išmušta iš vėžių.

Ruta toliau žiūrėjo į ponią Reardon, dešinės jos akies spalva pamažu keitėsi – darėsi nebe ruda, o gintarinė. Baisiosios našlės, taip aršiai ją puolusios prieš penkerius metus, Ruta nepažino dėl dviejų visai suprantamų priežasčių: ji nemanė, kad gali sutikti tą harpiją Amsterdame, be to, senoji ragana dabar daug geriau atrodė. Rūstingoji našlė buvo ne tik kad nemirusi, kaip skelbė Hana, bet dar ir pagražėjusi.

– Čia vienas iš tų atsitiktinumų, kurie iš tiesų gal nėra tik atsitiktinumai, – šnekėjo ponia Reardon, taigi galima buvo suprasti, kad ji neseniai tapo religinga. Per penkerius metus, praėjusius po to, kai užsipuolė Rutą, Miurielė spėjo susipažinti su šalia jos džiugiai tebesišypsančiu ponu Reardonu ir už jo ištekėti; dabar abu – Miurielė ir naujasis jos vyras – buvo uolūs krikščionys.

Ponia Reardon šnekėjo toliau:

– Kai mudu su vyru atvykom į Europą, kažkodėl vis galvojau, kad reikia prašyti jūsų atleidimo – ir štai, būtent čia, randu jus! Tai tikras stebuklas!

Ponas Reardonas, nugalėjęs drovumą, tarė:

– Buvau našlys, kai susipažinau su Miuriele. Dabar abu keliaujam po Europą, apžiūrinėjam gražiausias bažnyčias ir katedras.

Ruta, kaip pasirodė Hariui Hukstrai, vis nedraugiškiau žiūrėjo į ponią Reardon. Pats Haris manė, kad krikščionys visada ko nors nori. Ponia Reardon norėjo nurodinėti, kada kas turi jai atleisti!

Ruta taip prisimerkė, kad jau niekas negalėjo įžiūrėti geltono šešiakampio dešinėje jos akyje.

– Ištekėjote antrą kartą, – pasakė. Tokiu bejausmiu balsu ji skaitydavo ištraukas iš romanų.

– Prašau man atleisti, – tarė Miurielė Reardon.

– Tai jau nebūsite našlė visą likusį apgailėtiną savo gyvenimą? – paklausė Ruta.

– Prašau…

Ponas Reardonas, pasigrabinėjęs sportinės striukės kišenėje, išsitraukė keletą kortelių su ranka rašytomis citatomis, bet lyg ir nerado tos, kurios ieškojo. Nesutrikęs ėmė skaityti iš eilės: „Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas…“

– Ne tą! – sušuko ponia Reardon. – Perskaityk jai apie atleidimą !

– Aš jums neatleidžiu , – tarė Ruta. – Tai, ką tada sakėte, buvo niekinga, žiauru ir neteisinga.

„Kūno siekimai veda į mirtį, o dvasios siekimai – į gyvenimą ir ramybę“, – skaitė ponas Reardonas iš kitos kortelės. Nors ir ši citata buvo ne ta, kurios reikėjo, jis jautėsi turįs pasakyti, iš kur ji:

– Iš Pauliaus laiško romiečiams.

– Eik tu su savo romiečiais! – sušnypštė ponia Reardon.

– Prašom! – Ruta pasikvietė kitą eilėje stovėjusį žmogų, kuris, be abejo, jau piktinosi tokiu gaišinimu.

– Aš neatleidžiu jums už tai, kad man neatleidžiate! – nekrikščioniškai įtūžusi riktelėjo Miurielė Reardon.

– Velniop jus ir abu jūsų vyrus! – sušuko Ruta buvusiai našlei, kurią naujasis vyras jau tempė tolyn. Citatas iš Biblijos ponas Reardonas vėl susikišo į sportinės striukės kišenę – visas, išskyrus vieną. Gal tai buvo ta, kurios jis ieškojo, bet niekas jau nesužinos.

Hario manymu, šalia Rutos sėdėjęs iš pažiūros šiek tiek priblokštas vyriškis buvo jos leidėjas. Dabar Maartenui Ruta nusišypsojo jau ne taip, kaip Haris matė ją besišypsančią iki tol, bet jis teisingai suprato, jog ta šypsena reiškia, kad ji atgavo pasitikėjimą savimi. Iš tiesų tai buvo įrodymas, jog Ruta sugrįžo į gyvenimą beveik tokia pat užsispyrusi kaip anksčiau.

– Kas buvo ta šiknė? – paklausė Maartenas.

– Neverta apie ją kalbėti, – atsakė Ruta. Jau įpusėjusi parašą ji staiga stabtelėjo ir apsidairė, lyg norėdama pažiūrėti, kas galėjo nugirsti užgaulią jos repliką – tikriau, visas užgaulias jos replikas. („Ar ne Brechtas pasakė, kad anksčiau ar vėliau tampame panašūs į savo priešus?“ – galvojo Ruta.)

Pastebėjęs, kad Ruta žiūri į jį, Haris atsitraukė nuo savo langelio, bet ji spėjo jį pamatyti.

„Velniai griebtų! Tuoj ją įsimylėsiu!“ – galvojo Haris. Jis dar niekada nebuvo įsimylėjęs, todėl iš pradžių pamanė, kad jį ištiko širdies priepuolis, ir tuoj pat išėjo iš „Atenėjaus“; verčiau norėjo numirti gatvėje.

Kai eilėje prie Rutos Koul stalelio liko tik du ar trys atkaklūs skaitytojai, viena iš pardavėjų paklausė:

– Kur Haris? Ką tik buvo čia. Ar jam nereikia autografų?

– Kas tas Haris? – susidomėjo Ruta.

– Jis – didžiausias jūsų romanų mėgėjas, – pasakė pardavėja. – Ir dar policininkas. Bet, ko gero, jau išėjo. Pirmą kartą mačiau jį knygų pasirašyme, į pristatymus išvis niekada neina.

Ruta prie stalelio ramiai pasirašė kelis likusius savo naujojo romano egzempliorius.

– Net policininkai skaito tavo knygas! – tarė jai Maartenas.

– Na… – numykė Ruta. Nieko daugiau ji negalėjo pasakyti. Kai vėl pažvelgė į lentyną, kur neseniai matė Hario veidą, tarpo ten nebebuvo. Kažkas, matyt, sudėjo knygas į vietą. Veidas pradingo, bet Ruta jį puikiai prisiminė – ją vis dar sekė civilio drabužius dėvintis policininkas, ėjęs iš paskos „raudonųjų žibintų“ rajone!

Viešbutis, kuriame Ruta šįkart įsikūrė, atvykusi į Amsterdamą, jai ypač patiko todėl, kad iš jo galėjo greitai nueiti į sporto salę Rokino gatvėje. Nepatiko jai tik tai, kad tas viešbutis buvo prie pat „raudonųjų žibintų“ rajono – vos už pusės kvartalo nuo de Wallen .

Ruta šiek tiek sutriko, kai Amanda Merton paklausė, ar galėtų nusivesti Grehemą į Oude Kerką. (Seniausia Amsterdamo bažnyčia, pastatyta, kaip manoma, maždaug tūkstantis trišimtaisiais metais, yra pačiame „raudonųjų žibintų“ rajono centre.) Amanda turisto vadove buvo skaičiusi, kad vaikams patinka kopti į Oude Kerko bokštą – iš ten puikiai matyti visas miestas.

Ruta atidėjo interviu, kad palydėtų Amandą su Grehemu iš viešbučio į tą bažnyčią; be kita ko, ji norėjo pati pažiūrėti, ar vaikui nepavojinga kopti į bokštą. Bet dar labiau Ruta norėjo pervesti Amandą su Grehemu per de Wallen taip, kad ketverių metų sūnui pasitaikytų kuo mažiau progų pamatyti lange sėdinčią prostitutę.