Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Tu miegosi su manimi, meiluti, – tarė jam Ruta.

– Arba mano kambaryje, su manimi, – paslaugiai pasiūlė Amanda, – kad tik Grehemas nebegalvotų apie tėvo mirtį.

– Taip. Gerai, – pasakė Grehemas tokiu balsu, kokiu kalbėdavo, kai kas nors būdavo negerai. – Bet kur tėtis dabar ? – Iš berniuko akių papliupo ašaros. Jau gal pusę metų jis nebuvo to klausęs.

„Kokia aš kvaila, kad atsivežiau jį čia!“ – galvojo Ruta, laikydama glėbyje verkiantį vaiką.

Ruta dar maudėsi vonioje, kai į viešbučio numerį atėjo Hana ir atnešė Grehemui daugybę dovanų, netinkamų pasiimti į lėktuvą: didžiulį sujungiamų kubiukų miestą ir ne vieną minkštą žaislą, o visą beždžionių šeimą. Buvo aišku, jog reikės „Stanhopo“ darbuotojų prašyti, kad palaikytų kur nors tą miestą ir beždžiones, ir dėl to susidarys keblumų, jei Ruta grįždama nuspręs apsistoti kitame viešbutyje.

Tačiau Grehemas lyg ir nebegalvojo apie tėvo mirtį, kurią taip skaudžiai prisiminė įėjęs į viešbučio kambarį. Vaikai visada taip – staiga baisiausiai susisieloja ir netrukus taip pat greitai viską pamiršta, tuo tarpu Ruta ilgam paniro į „Stanhopo“ sužadintus prisiminimus. Ji pabučiavo Grehemą, linkėdama jam labos nakties; vaikas su Amanda jau aptarinėjo į kambarį atnešamų valgių sąrašą, kai Ruta su Hana išėjo į knygos pristatymą.

– Tikiuosi, skaitysi gerąją vietą, – tarė Hana.

„Geroji vieta“, Hanos manymu, buvo nerimą kelianti mylėjimosi su jaunuoju olandu scena prostitutės kambaryje. Ruta neketino skaityti tos vietos, niekada .

– Kaip manai, ar jį dar pamatysi? – paklausė Hana Rutos pakeliui į koncertų salę. – Na, jis perskaitys knygą…

– Ką dar pamatysiu? – apsimetė nesuprantanti Ruta, nors puikiai žinojo, kokį „jį“ Hana turi galvoje.

– Tą jauną olandą, kad ir kas jis toks, – tarė Hana. – Tik jau nesakyk, kad nebuvo jokio olando!

– Hana, aš nesimylėjau su jokiu jaunu olandu.

– Galiu lažintis, kad jis perskaitys šitą knygą, – toliau kalbėjo Hana.

Kai jodvi priėjo Devyniasdešimt antrosios ir Leksingtono sankryžą, Ruta jau beveik nekantraudama laukė Edžio O’Haros įžangos – bent jau nebeturės klausytis Hanos plepalų.

Žinoma, Ruta neabejojo, kad Vimas Jongbludas perskaitys jos romaną „Mano paskutinis netikęs vaikinas“; ji buvo pasirengusi elgtis su juo taip abejingai, kaip tik reikės. Jeigu jis prie jos prieis… Tačiau labiausiai Ruta nustebo ir didžiausią palengvėjimą, nors ir ne iš karto, pajuto iš Maarteno sužinojusi, kad Rojės žudikas buvo sugautas Ciuriche. Netrukus po sugavimo žudikas mirė!

Maartenas su Silvija Rutai apie tai užsiminė visai atsitiktinai.

– Tikriausiai tos prostitutės žudiko niekas taip ir nesučiupo? – dėdamasi abejinga paklausė jų Ruta. (Ji skambino jiems vieną neseniai praėjusį savaitgalį, norėdama kaip visada pasikalbėti apie būsimos kelionės maršrutą.) Maartenas su Silvija paaiškino, kaip pražiopsojo naujieną: jie buvo išvykę iš Amsterdamo, taigi tą istoriją išgirdo tik vėliau, iš antrų lūpų, – o kai sužinojo visas smulkmenas, jau buvo pamiršę, kad Ruta tuo domėjosi.

– Ciuriche? – paklausė Ruta. Štai kodėl kurmiažmogis kalbėjo lyg ir su vokišku akcentu – jis buvo šveicaras!

– Atrodo, kad Ciuriche, – atsakė Maartenas. – Tas tipas nužudė ir daugiau prostitučių, visoje Europoje.

– Tačiau Amsterdame tik vieną, – tarė Silvija.

„Tik vieną!“ – pagalvojo Ruta. Ji stengėsi ir toliau apie tą žmogžudystę klausinėti lyg tarp kitko. – Įdomu, kaip jį sugavo? – garsiai pamąstė.

Bet nei Maartenas, nei Silvija nebeprisiminė visų smulkmenų, žinojo tik tai, kad žudikas buvo sučiuptas, paskui mirė, prieš keletą metų.

– Prieš keletą metų! – pakartojo Ruta.

– Berods buvo kažkokia liudininkė, – tarė Silvija.

– Girdėjau, kad ten rado ir pirštų atspaudų – ir kad tas tipas sunkiai sirgo, – pridūrė Maartenas.

– Astma? – paklausė Ruta; jai jau neberūpėjo, kad gali išsiduoti.

– Berods emfizema, – atsakė Silvija.

„Taip, galėjo būti ir emfizema!“ – pagalvojo Ruta, bet iš tikrųjų jai buvo svarbu tik tai, kad kurmiažmogis sugautas. Kurmiažmogis miręs! Sužinojusi apie jo mirtį, Ruta galėjo ramesne širdimi vėl važiuoti į Amsterdamą – į nusikaltimo vietą. Kiek ji atsiminė, tai buvo ir jos nusikaltimas.

Edis O’Hara ne tik nepavėlavo į Rutos romano pristatymą, bet ir atėjo taip anksti, kad turėjo dar ilgiau negu valandą sėdėti poilsio kambaryje, vienas. Sėdėdamas mąstė apie kelias neseniai praėjusias savaites, per kurias mirė abu jo tėvai – motina nuo vėžio (laimė, ūmaus), o tėvas (ne taip netikėtai) nuo insulto, jau ketvirto per trejus pastaruosius metus.

Vargšas Mėtinis po trečio insulto beveik apako, jo regėjimo laukas taip susiaurėjo, kad jis sakėsi knygos puslapį matąs „lyg žiūrėdamas į pasaulį pro jūrinį žiūroną iš kito galo“. Jam garsiai skaitydavo Dot O’Hara, kol jos dar nebuvo pasiglemžęs vėžys, o vėliau Edis, nors tėvas vis skundėsi, kad sūnaus dikcija prastesnė negu velionės žmonos.

Edžiui nekilo jokių abejonių, ką skaityti tėvui. Mėtinio knygos buvo rūpestingai sužymėtos, reikiamos ištraukos pabrauktos raudonai, be to, senasis mokytojas taip gerai žinojo visų romanų siužetus, kad jam nė karto neprireikė turinio santraukos. Edis paprasčiausiai versdavo lapus ir skaitydavo tik pabrauktas vietas. (Taigi galiausiai sūnus vis dėlto neišvengė migdomai veikiančio tėvo mokymo metodo.)

Ilga įžanginė „Moters portreto“ pastraipa, kurioje Henris Džeimsas aprašo „ceremoniją, vadinamą popiečio arbatos gėrimu“, Edžiui visada atrodė pernelyg ceremoninga, bet Mėtinis pareiškė, jog ta ištrauka verta skaityti daugybę kartų, taigi Edis ir skaitė, atjungęs dalį smegenų, kaip ir prieš pirmąją sigmoidoskopiją.

Negana to, Mėtinis garbino Trolopą, kuris, Edžio nuomone, buvo tik nuolat moralizuojantis nuoboda. Labiausiai Mėtiniui patiko viena ištrauka iš Trolopo autobiografijos: „Tikrai manau, kad jokia mergaitė, baigusi skaityti mano knygą, nepasidarė ne tokia kukli, kokia buvo anksčiau, o kai kurios gal sužinojo, kad kuklumas yra žavesys, kurį verta saugoti.“

Edis manė, kad išvis jokia mergaitė niekada nebaigė skaityti jokios Trolopo knygos; jis buvo įsitikinęs, jog mergaitės, įklimpusios į Trolopą, iš jo neišsikapstydavo. Daugybė mergaičių žuvo skaitydamos jo knygas – ir visos mirė miegodamos !

Edis visada prisimins, kaip vesdavo tėvą į vonios kambarį ir atgal, kai tėvas jau nieko nematė. Po trečio insulto pūkuotos Mėtinio šlepetės prie nejautrių, suplokštėjusių pėdų būdavo pritvirtinamos gumelėmis; sulig kiekvienu žingsniu tos gumelės cypčiojo. Rausvos šlepetės iš tiesų buvo Edžio mamos, bet Mėtinio pėdos taip susitraukė, kad jo paties šlepetės niekaip nesilaikė ant kojų – netgi su gumelėmis.

Senojo mokytojo raudonai pabrauktą paskutinį „Midlmarčo“ keturiasdešimt ketvirto skyriaus sakinį sūnus perskaitė ypač liūdnu balsu. Edis kaip tik galvojo, jog tas Džordžo Elioto sakinys, ko gero, tinka jo jausmams Merion arba Rutai – ir tariamiems jų jausmams jam – nusakyti. „Jis nepasitikėjo jos meile; o kokia vienatvė kelia didesnį liūdesį negu nepasitikėjimas?“

Na ir kas, kad jo tėvas buvo nuobodus mokytojas? Jis bent jau pažymėjo svarbiausias vietas. Kai kuriems mokiniams Mėtinio O’Haros dėstomas kursas gal buvo visai ne pro šalį.

Pamaldose už Edžio tėvą, kurios vyko visuotinėje mokyklos miestelio bažnyčioje, dalyvavo daugiau žmonių, negu Edis tikėjosi. Atėjo ne tik Mėtinį pergyvenę kolegos – labai mieli, jau kretantys nusipelnę mokytojai, – bet ir dvi mokyklos žinioje esančios eksoniečių kartos. Galbūt jie visi kadaise nuobodžiavo, klausydamiesi Mėtinio, bet matydamas juos nuolankiai susirinkusius pagerbti velionio, Edis suprato, kad jo tėvas užėmė svarbią vietą jų gyvenime.