Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Kaip galėjo Alanas neįsižeisti, iš naujojo Rutos romano sužinojęs, kodėl romano autorė ištekėjo už jo? Nors Alanas tikriausiai neabejojo, kad ketveri santuokos su juo metai – laimingiausi Rutos gyvenime, vargu ar tai būtų sušvelninę, Rutos nuomone, gana cinišką pagrindinę romano mintį.

Ruta labai aiškiai įsivaizdavo, kokias išvadas iš „Mano paskutinio netikusio vaikino“ padarys Hana: kad paprastai rizikuoti nelinkusi jos draugė kaip reikiant pasiautėjo su jaunu olandu, kuris išdulkino jai smegenis, o kažkokia prostitutė žiūrėjo , kaip jie tai daro! Tokia scena galėjo pasirodyti pakankamai šlykšti ir žeminanti bet kuriai moteriai, netgi Hanai. Bet Rutai nerūpėjo, kaip į tai reaguos Hana; Ruta jau seniai buvo įpratusi nekreipti dėmesio į Hanos nuomonę apie jos romanus ir atmesti visas interpretacijas.

Taigi Ruta parašė romaną, neabejotinai supykdysiantį ir įžeisiantį daugelį skaitytojų bei kritikų – ypač moterų , – tačiau kas iš to? Vienintelis žmogus, kurio ji nenorėjo įžeisti, Alanas, kaip tik ir buvo tas, kurį „Mano paskutinis netikęs vaikinas“ galėjo įžeisti labiausiai!

Edžio knygos pristatymo vakaras, Rutos supratimu, buvo tinkamiausias laikas prisipažinti Alanui, dėl ko ji baiminasi. Ji netgi tikėjosi išdrįsianti Alanui pasakyti, kas jai atsitiko Amsterdame. Ruta manė, kad jos santuoka pakankamai tvirta.

– Nenoriu pietauti su Hana, – pašnibždėjo ji vyrui į ausį per Edžio pristatymą.

– Argi nepietaujame su O’Hara? – paklausė Alanas.

– Ne, nenoriu ir su Edžiu – net jeigu pakviestų, – atsakė Ruta.– Noriu pietauti su tavimi, Alanai, – tik su tavimi.

Jie taksi nuvažiavo į miesto pakraštį, į tą patį restoraną, kuriame Alanas kadaise galantiškai paliko Rutą vieną su Edžiu O’Hara – tą taip seniai buvusį vakarą po Rutos romano pristatymo koncertų salėje Devyniasdešimt antrojoje gatvėje ir, atrodė, niekada nesibaigsiančios įžanginės Edžio kalbos.

Nebuvo jokios priežasties, dėl kurios Alanas būtų negalėjęs gerti daug vyno; jie buvo jau pasimylėję ir nė vienam nereikėjo vairuoti. Tačiau Ruta, nors nieko nesakė, labai norėjo, kad vyras nepasigertų, – kad nebūtų apsvaigęs, kai ji pasakos apie Amsterdamą.

– Man knieti greičiau tau duoti perskaityti savo knygą, – pradėjo Ruta.

– Man irgi knieti greičiau ją perskaityti – kai tik būsi pasirengusi, – pasakė Alanas. Jis atrodė visiškai ramus. Tai tikrai buvo tinkamiausias laikas viską jam išpažinti.

– Žinai, kaip aš myliu tave ir Grehemą, – tarė Ruta. – Ir amžinai būsiu tau dėkinga, kad apsaugojai mane nuo gyvenimo , kurį…

– Žinau – tu man jau sakei. – Alanas tarytum nenorėjo daugiau nieko girdėti apie tai, kaip ji vis prisidarydavo bėdų, kol buvo netekėjusi, ir kaip prieš susipažindama su juo negalėjo pasikliauti savo nuomone apie vyrus.

– Amsterdame… – buvo besakanti Ruta, tačiau tuoj pat nutilo, nes pamanė, kad jeigu jau pasiryžo pasakoti viską nuoširdžiai, tai turi pradėti nuo Skoto Sonderso ir skvošo – ką jau kalbėti apie žaidimėlius po to. – Tiesiog man sunkiau parodyti tau šitą romaną, – vėl pradėjo ji, – nes tavo nuomonė šįkart bus dar svarbesnė, nors ji visada buvo labai svarbi. – Ruta jau mėgino išsisukti! Baimė ją paralyžiavo taip pat kaip Rojės spintoje.

– Nesijaudink, Ruta, – tarė Alanas, paėmęs ją už rankos. – Jei manai, kad tau reikėtų kito redaktoriaus – na, dėl mūsų santykių…

– Ne! – sušuko Ruta. – Aš ne tai turėjau galvoje! – Ji nenorėjo ištraukti rankos, bet ištraukė. Dabar mėgino pati pasiekti Alano ranką, tačiau jis buvo pasidėjęs ją ant kelių. – Norėjau pasakyti, kad tik tavo dėka aš nusprendžiau daugiau nesusidėti su netikusiais vaikinais – žinai, tai ne tik pavadinimas .

– Žinau – tu man jau sakei, – vėl tarė Alanas.

Galiausiai jie kaip visada ėmė kalbėtis apie tai, kas turėtų tapti Grehemo globėju, jeigu jiems abiem kas nors atsitiktų. Atrodė vargiai tikėtina, kad kas nors galėtų atsitikti abiem iš karto ir Grehemas liktų našlaitis; Grehemas visur keliaudavo su jais. Buvo aišku, kad jei, pavyzdžiui, nukristų lėktuvas, tai žūtų ir vaikas.

Tačiau Rutai vis tiek labai rūpėjo ta tema. Grehemo krikštatėvis buvo Edis, o krikštamotė – Hana. Nei Ruta, nei Alanas neįsivaizdavo Hanos kieno nors motina. Nors ir nuoširdžiai atsidavusi Grehemui, ji gyveno taip, kad tikrai nebūtų galėjusi juo rūpintis. Hana darė gerą įspūdį ir Rutai, ir Alanui, nes buvo uoli krikštamotė – kaip ir daugelis moterų, kurios, nusprendusios neturėti savų vaikų, būna ypač dėmesingos svetimiems, – bet Hana neatrodė tinkama būti Grehemo globėja.

O Edis, visada vengęs jaunesnių moterų, tarytum išvis neturėjo supratimo (nė menkiausio), ką daryti su vaikais. Su Grehemu jis jausdavosi nesmagiai ir elgdavosi, galima sakyti, kvailai. Bendraudamas su Grehemu, Edis taip nervindavosi, kad sunervindavo ir Grehemą, nors šiaip Grehemas nebuvo nervingas vaikas.

Į „Stanhopą“ Ruta su Alanu grįžo girti. Jie pabučiavo savo mažylį, linkėdami jam labos nakties. (Grehemas miegojo ant sulankstomos lovelės su ratukais jų miegamajame.) Paskui jie palinkėjo labos nakties ir Končitai Gomes. Kai Ruta atėjo išsivaliusi dantis ir persirengusi, Alanas jau buvo kietai įmigęs.

Ruta pastebėjo, kad jis palikęs atvirą langą. Nors oras tą naktį buvo nuostabus, vis tiek nereikėjo palikti atviro lango Niujorke – eismas paryčiais galėjo prikelti ir mirusį. (Alano neprikėlė.)

Visi sutuoktiniai pasiskirsto pareigomis; vienas visada privalo išnešti šiukšles, kitas gal dažniausiai rūpinasi, kad nepritrūktų kavos, pieno, dantų pastos ar tualetinio popieriaus. Alanas buvo atsakingas už temperatūrą: jis atidarydavo ir uždarydavo langus, reguliuodavo termostatą, užkurdavo židinį arba leisdavo jam išblėsti. Taigi Ruta neuždarė lango miegamajame „Stanhopo“ viešbutyje. O kai penktą valandą ryto ją prižadino triukšmas iš gatvės ir kai Grehemas atėjęs įsirangė tarp tėvų, nes jam buvo šalta, Ruta tarė:

– Alanai, jei uždarytum langą, gal visi dar truputį pamiegotume.

– Man šalta, tėti, – pasakė Grehemas. – Tėčiui tikrai šalta, – dar pridūrė berniukas.

– Mums visiems tikrai šalta, Grehemai, – tarė Ruta.

– Tėčiui šalčiau, – pareiškė Grehemas.

– Alanai? – buvo besakanti Ruta. Ji suprato. Atsargiai ištiesė ranką virš į kamuoliuką šalia jos susirietusio Grehemo ir nežiūrėdama palietė šaltą Alano veidą. Paskui pakišo ranką po antklode, kur šilumą skleidė jos pačios ir Grehemo kūnai, bet netgi po antklode Alanas buvo šaltas – kaip vonios kambario grindys Vermonte ankstų žiemos rytą.

– Meiluti, – tarė Ruta Grehemui, – gal eime į kitą kambarį? Tegu tėtis dar truputį pamiega.

– Aš irgi noriu dar truputį pamiegoti, – pasakė Grehemas.

– Eime į kitą kambarį, – pakartojo Ruta. – Galėsi pamiegoti su Končita.

Jiedu perėjo liukso numerio svetainę – Grehemas iš paskos tempdamas savo antklodę ir meškutį, Ruta tik su marškinėliais ir kelnaitėmis; net ištekėjusi ji lovoje nevilkėdavo nieko kito. Ruta pažadino Končitą pabeldusi į jos miegamojo duris.

– Atsiprašau, Končita, bet Grehemas norėtų pamiegoti su jumis, – pasakė Ruta.

– Žinoma, mielasis, – ateik, – tarė Končita Grehemui, ir šis nužygiavo į jos lovą.

– Čia ne taip šalta, – pasakė vaikas. – Mūsų kambaryje labai šalta – tėtis sušalęs.

– Alanas mirė, – pašnibždėjo Ruta Končitai.