Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Vis dėlto Merion adresas Toronte visus metus išgulėjo gerai matomoje vietoje ant Rutos rašomojo stalo. Išdidumas ir baimė – puikus pavadinimas ilgam romanui! – neleido Rutai parašyti laiško. Ruta vis dar manė, kad pati Merion turi pasirodyti dukteriai, nes išvyko juk ne duktė, o Merion. Palyginti neseniai tapusi motina ir dar vėliau našle, Ruta gal ne visai suvokė, kas yra sielvartas ir dar didesnės netekties baimė.

Hana Rutai patarė duoti Merion adresą Toronte Edžiui.

– Tegu Edis dėl jos kankinasi, – pasakė Hana. – Tegu jis suka galvą, rašyti jai ar nerašyti.

Edis tikrai kankinosi, negalėdamas apsispręsti, rašyti Merion ar nerašyti. Negana to, jis keletą kartų mėgino jai rašyti, bet nė vienas iš jo mėginimų netapo laišku.

Mieloji Alisa Somerset , – rašė jis. – Turiu pagrindą manyti, kad jūs esate Merion Koul, svarbiausia moteris mano gyvenime … Tačiau toks stilius Edžiui pasirodė pernelyg manieringas, ypač po beveik keturiasdešimties metų, todėl jis pradėjo iš naujo ir kreipėsi paprasčiau: Mieloji Merion, – nes Alisa Somerset tikrai esi tu , – aš perskaičiau tavo romanus apie Margaret Makdermid ir … „Ir ką? – pagalvojo Edis ir liovėsi rašęs. – Ir buvau sužavėtas? Pakerėtas? Nuliūdau? Netekau vilties? O gal pajutau visa tai iš karto?“ Jis ir pats nežinojo, ką pajuto.

Be to, Edis, trisdešimt šešerius metus graužęsis dėl nelaimingos meilės Merion, dabar manė, jog myli Rutą. Jis ištisus metus vaizdavosi mylįs Merion dukterį ir nesuvokė, jog niekada nesiliovė mylėjęs Merion. Taigi Edžio pastangos parašyti Merion buvo tikra kankynė: Mieloji Merion, mylėjau tave trisdešimt šešerius metus, o dabar įsimylėjau tavo dukterį . Tačiau Edis net neprisivertė pasakyti to Rutai!

Ruta per tuos gedulo metus ne kartą galvojo, kas galėjo atsitikti Edžiui O’Harai. Bet apimta sielvarto ir nuolat susirūpinusi dėl mažojo Grehemo, ji nepastebėjo aiškiai matomų, nors ir nesuprantamų, Edžio kančių. Rutai Edis visada atrodė mielas, keistokas vyriškis. Gal tas keistokas vyriškis tiesiog senstelėjo? Kartais per visus pietus su ja jis ištardavo vos keletą vienskiemenių žodžių, tačiau kai tik ji žvilgtelėdavo į jį, sutikdavo įdėmų jo žvilgsnį. Tuomet jis iš karto nusukdavo akis į šalį.

– Kas yra, Edi? – kartą paklausė Ruta.

– O, nieko, – atsakė Edis. – Aš tik galvojau, kaip tu laikaisi.

– Na, neblogai… ačiū, – tarė Ruta.

Hana apie visa tai turėjo savo nuomonę, kurią Ruta atmetė kaip visišką kvailystę.

– Jis atrodo tave įsimylėjęs, bet nemoka kabinti jaunesnių moterų, – pareiškė Hana. Per visus tuos metus Rutai nė mintis nebuvo atėjusi į galvą, kad kas nors galėtų ją „kabinti“.

Tačiau devyniasdešimt penktųjų rudenį Hana pasakė:

– Jau praėjo metai, vaikeli, – laikas tau grįžti į apyvartą.

Rutai buvo bjauru net pagalvoti apie „grįžimą į apyvartą“. Ji ne tik tebemylėjo Alaną bei savo atsiminimus apie gyvenimą su juo, bet ir baiminosi, kad vėl daugybę kartų suklys, vertindama vyrus.

Kaip pati rašė romano „Ne vaikams“ pirmame skyriuje, kas gi galėjo žinoti, kad našlei jau laikas sugrįžti į visuomenę? Vargu ar našlės išvis gali „saugiai“ sugrįžti į visuomenę.

Ketvirtojo Rutos Koul romano, „Mano paskutinis netikęs vaikinas“, leidimas buvo atidėtas iki tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt penktųjų rudens, nes tik tada Ruta tikėjosi jau galėsianti pirmąkart išeiti į viešumą po vyro mirties, – bet nebuvo nusiteikusi rodytis taip dažnai, kaip norėjo leidėjai. Jiems pavyko su ja susitarti dėl knygos pristatymo koncertų salėje Devyniasdešimt antrojoje gatvėje, kur ji nebuvo skaičiusi savo kūrinių ištraukų nuo ano atmintino Edžio O’Haros įžangos maratono devyniasdešimtaisiais, tačiau Ruta nesutiko kalbėtis su žurnalistais Jungtinėse Valstijose – pasakė, jog pakeliui į Europą praleis tik vieną naktį Niujorke, o namuose Vermonte niekada nebendraus su jokiais spaudos darbuotojais. (Nuo rugsėjo pirmos namas Sagaponake buvo parduodamas.)

Hana tvirtino, kad Ruta daro kvailystę, užsisklęsdama nuo visų Vermonte; Hanos nuomone, būtent namą Vermonte reikėjo parduoti. Tačiau Alanas su Ruta jau seniai buvo sutarę: Grehemas augs Vermonte.

Be to, gerokai pasenusi Končita Gomes nebeįstengė būti pagrindinė Grehemo auklė. O Eduardas nebepajėgė tvarkyti kiemo bei sodo. Vermonte Ruta turėjo pakankamai auklių prie pat namų. Trys Kevino Mertono dukterys buvo jau tokio amžiaus, kad galėjo prižiūrėti vaikus; vienai iš jų, Amandai, vidurinės mokyklos vyresniųjų klasių moksleivei, kartais buvo leidžiama pakeliauti. (Mokyklos vadovybė pripažino, kad turnė po Europą su rašytoja Ruta Koul galima vadinti mokomąja kelione; taigi Ruta vežėsi Grehemą ir Amandą Merton į Niujorką ir į Europą.)

Ne visi Rutos leidėjai Europoje buvo patenkinti tuo, kaip ji ketino reklamuoti romaną „Mano paskutinis netikęs vaikinas“. Tačiau Ruta sąžiningai visus įspėjo: ji dar gedi ir niekur nekeliaus be ketverių metų sūnaus; be to, nei jos sūnui, nei jo auklei nederėtų nelankyti mokyklos ilgiau negu dvi savaites.

Ruta viską suplanavo taip, kad kelionė būtų kuo lengvesnė jai pačiai ir Grehemui. Ji „Konkordu“ skris į Londoną, o atgal į Niujorką grįš iš Paryžiaus – irgi „Konkordu“. Tarp Londono ir Paryžiaus Ruta nusprendė su Grehemu bei aukle dar užsukti į Amsterdamą; ji negalėjo nevažiuoti į Amsterdamą. Kadangi dalis romano veiksmo vyko kaip tik ten – ta žeminanti scena „raudonųjų žibintų“ rajone, – knyga ypač domėjosi olandai; be to, Maartenas buvo Rutos mėgstamiausias leidėjas Europoje.

Ne Amsterdamas buvo kaltas dėl to, kad Ruta dabar bijojo ten važiuoti. Ji tikėjosi, kad galės padėti Maartenui reklamuoti naująjį romaną nė kojos nekeldama į „raudonųjų žibintų“ rajoną. Be abejo, visi originalumo stokojantys Rutą klausinėsiantys žurnalistai – ką jau kalbėti apie ją fotografuoti turėsiančius fotografus – primygtinai prašys, kad ji dar kartą nueitų į de Wallen – didžiausią įspūdį skaitytojams padariusios scenos veiksmo vietą, – bet Ruta visada mokėjo atsilaikyti prieš tokius neišradingus fotografus bei žurnalistus.

Rašytoja vis galvojo, kad būtinybė sugrįžti į Amsterdamą galbūt jai yra savotiška bausmė – nes baimė juk yra bausmė? Būdama Amsterdame, ji bijos kiekvieną akimirką – argi gali tas miestas jai nepriminti ištisos amžinybės Rojės spintoje? Ar miegodama ji negirdės kurmiažmogio švokštimo? Jeigu išvis užmigs…

Be Amsterdamo, vienintelis kitas turnė etapas, kurio Ruta bijojo, buvo vakaras Niujorke; to vakaro ji bijojo tik todėl, kad prieš knygos pristatymą koncertų salėje Devyniasdešimt antrojoje gatvėje įžanginę kalbą vėl turėjo sakyti Edis O’Hara.

Ruta gal nelabai protingai nusprendė apsistoti „Stanhopo“ viešbutyje; jiedu su Grehemu nė sykio ten nesilankė po Alano mirties, tačiau Grehemas vietą, kur paskutinį kartą matė tėtį, prisiminė geriau, negu galima buvo manyti. Jie įsikūrė ne tame pačiame liukso numeryje su dviem miegamaisiais, bet kambarių išdėstymas bei baldai buvo stulbinamai panašūs.

– Tėtis miegojo šitoje lovos pusėje, mamytė toje, – paaiškino berniukas savo auklei, Amandai Merton. – Langas buvo atviras, – toliau pasakojo Grehemas. – Tėtis paliko atvirą, ir aš sušalau. Aš išlipau iš lovos… – Staiga vaikas nutilo. Kur jo lova? Kadangi Alano nebebuvo, Ruta viešbutyje neprašė sulankstomos lovelės su ratukais Grehemui; didžiulėje dvigulėje lovoje tikrai pakako vietos jai ir mažam jos sūneliui. – Kur mano lova? – dabar klausė berniukas.