Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Parašytas ant „Stanhopo“ popieriaus, laiškas atrodė oficialesnis, ar bent jau santūresnis, negu Ruta norėjo. Tokio laiško kreipinys, Rutos manymu, turėjo būti „Miela mama“, bet ji savo motiną visada vadino „mamyte“; be to, šitaip Rutą vadino Grehemas, o tai Rutai buvo svarbiau už viską pasaulyje. Ji pasijuto sugrįžusi į gyvenimą tą pačią akimirką, kai padavė laišką „Stanhopo“ konsjeržui – prieš išvykdama į Europą.

– Čia į Kanadą, – paaiškino Ruta. – Nepamirškite reikiamo ženklo.

– Žinoma, – tarė konsjeržas.

Ruta su vaiku bei aukle buvo „Stanhopo“ vestibiulyje, kur labiausiai dėmesį traukė puošnus senoviškas ant grindų stovintis laikrodis; būtent tą laikrodį Grehemas pirmiausia atpažino, kai atvažiavę jie įėjo į viešbutį iš Penktosios aveniu. Dabar durininkas, vardu Melas, pro tą įspūdingą laikrodį ant ratukų tempė jų lagaminus. Melas visada buvo ypač atidus Grehemui; be to, kaip tik jis budėjo tą rytą, kai Alano kūnas buvo nešamas iš viešbučio. Gal netgi padėjo nešti, bet Ruta tikrai nenorėjo prisiminti visko.

Grehemas, įsikibęs į Amandos ranką, paskui lagaminus iš „Stanhopo“ išėjo į Penktąją aveniu, kur jų jau laukė limuzinas.

– Viso gero, laikrodi! – pasakė Grehemas.

Kai automobilis pajudėjo iš vietos, Ruta šūktelėjo „viso gero“ Melui.

– Viso gero, ponia Koul, – atsakė Melas.

„Tai štai kas aš esu!“ – pagalvojo Ruta Koul. Ji, be abejo, nekeitė pavardės – buvo pernelyg garsi, kad keistų. Iš tikrųjų Ruta niekada ir netapo ponia Olbrait. O dabar ji buvo našlė, bet vis dar jautėsi ištekėjusi; ji buvo ponia Koul . „Visada ir būsiu ponia Koul“,– galvojo Ruta.

– Viso gero, Melo viešbuti! – šūktelėjo Grehemas.

Jie važiavo tolyn nuo „Metropoliteno“ operos fontanų, nuo besiplaikstančių vėliavų ir tamsiai žalio „Stanhopo“ skėčio, po kuriuo padavėjas skubėjo aptarnauti vienintelę tokią vėsią dieną prie stalelio lauke įsitaisiusią porą. Grehemui, nugrimzdusiam į minkštą tamsaus limuzino galinę sėdynę, tikriausiai atrodė, kad „Stanhopo“ viešbutis siekia dangų – gal netgi rojų.

– Viso gero, tėti! – šūktelėjo berniukas.

Geriau, negu būti Paryžiuje su prostitute

Kai keliauji į užsienį su ketverių metų vaiku, tenka nuolat rūpintis paprasčiausiais dalykais, kurie buvo savaime suprantami namuose. Reikia aiškinti, kodėl apelsinų sultys kitokio skonio (netgi kitokios spalvos), o raguolis ne visada būna geras raguolis. Įtaisas vandeniui tualete nuleisti – ką jau kalbėti apie tai, kaip tas vanduo nubėga ir kokį garsą sukelia, – netikėtai tampa rimtų diskusijų objektu. Rutai labai pasisekė, kad sūnus jau mokėjo naudotis klozetu, tačiau kartais ji susinervindavo, nes buvo ir tokių klozetų, ant kurių berniukas bijodavo sėstis. Grehemas nesuvokė, kas yra laiko juostų skirtumas, bet jautėsi prastai; vaikui užkietėjo viduriai, tačiau jis nesuprato, jog taip yra todėl, kad nieko nevalgo ir negeria.

Londone, kadangi automobiliai važinėjo ne ta kelio puse, Ruta neleido Amandai su Grehemu net pereiti per gatvę; jie galėjo tik pasivaikščioti čia pat esančiame nedideliame parke; be šių nenuotykingų išvykų, daugiau nebuvo jokių pramogų – berniukas su aukle beveik visą laiką tupėjo viešbutyje. Viešbučio paklodėse Grehemas aptiko krakmolo. „Ar krakmolas gyvas ? – klausė vaikas. – Kai čiupinėju , atrodo gyvas.“

Išvykdama iš Londono į Amsterdamą, Ruta gailėjosi, kad Londone nebuvo bent perpus tokia ryžtinga kaip Amanda Merton. Tai tiesaus būdo merginai pavyko išties nemažai nuveikti: Grehemas nebejautė laiko skirtumo, jo viduriai nebebuvo užkietėję, be to, jis nebebijojo svetimų klozetų, – tuo tarpu Ruta turėjo pagrindo abejoti, ar sugrįžusi į normalų gyvenimą dar sugeba pasirodyti kaip autoritetinga rašytoja.

Anksčiau ji išbardavo žurnalistus už tai, kad šie prieš interviu net neperskaito jos knygų, o dabar kentė pažeminimą tylėdama. Trejus ar ketverius metus rašyti romaną ir paskui dar kokią valandą ar ilgiau kalbėtis su žurnalistu, kuris pagailėjo laiko tam romanui perskaityti… na, jeigu tai nereiškia, kad rašytojai gerokai trūksta savigarbos, tai kas reiškia? (Juo labiau kad „Mano paskutinis netikęs vaikinas“ – ne toks jau ilgas romanas.)

Neįprastai nuolankiai Ruta pakentė ir vieną dažnai pateikiamą bei lengvai nuspėjamą klausimą, visiškai nesusijusį su naujuoju romanu: kaip ji „susidoroja“ su našlyste, ar kas nors, ką patiria būdama našlė, yra kitaip, negu aprašyta ankstesnėje jos knygoje?

– Ne, – atsakydavo ponia Koul (ji jau ir mintyse save taip vadino). – Viskas ir yra taip blogai, kaip įsivaizdavau.

Amsterdame, savaime suprantama, olandų žurnalistai turėjo parengę kitą „dažnai pateikiamą bei lengvai nuspėjamą klausimą“. Jiems buvo įdomu, kaip Ruta atliko tiriamąjį darbą „raudonųjų žibintų“ rajone. Ar ji iš tikrųjų slėpėsi sieninėje spintoje ir stebėjo prostitutę, santykiaujančią su klientu? („Ne“, – atsakydavo Ruta.) Ar jos „paskutinis netikęs vaikinas“ buvo olandas? („Tikrai ne“,– pareikšdavo rašytoja. Tačiau net kalbėdamasi su žurnalistais ji dairydavosi Vimo – buvo įsitikinusi, kad jis pasirodys.) Ir kodėl tokia „literatūriniu požiūriu rimta“ autorė apskritai susidomėjo prostitutėmis? („Nebuvau asmeniškai susidomėjusi prostitutėmis“, – sakė Ruta.)

Dauguma Rutą kalbinusių žurnalistų apgailestavo, kad tokiam kruopščiam tyrimui ji pasirinko būtent de Wallen rajoną. Argi daugiau niekas mieste nepatraukė jos dėmesio?

– Nebūkite provincialai, – sakydavo Ruta. – „Mano paskutinis netikęs vaikinas“ nėra knyga apie Amsterdamą. Pagrindinė veikėja – ne olandė. Tik viena veiksmo dalis vyksta čia. Tai, kas pagrindinei veikėjai atsitinka Amsterdame, priverčia ją pakeisti savo gyvenimą. Mane domino jos gyvenimo istorija, ypač jos noras pradėti gyventi kitaip . Daugelis žmonių patiria tokių akimirkų, po kurių norisi gyventi kitaip.

Kaip galima buvo tikėtis, tai išgirdę žurnalistai klausdavo, ar pati Ruta yra išgyvenusi bent vieną tokią akimirką ir kaip ji pakeitė savo gyvenimą.

– Aš – romanų rašytoja, – sakydavo jiems ponia Koul. – Nerašiau atsiminimų knygos – rašiau romaną, todėl prašyčiau ir klausinėti apie romaną.

Skaitydamas tuos interviu laikraščiuose, Haris Hukstra nesuprato, kodėl Ruta Koul atsakinėja į tokius nuobodžius ir smulkmeniškus klausimus. Kodėl išvis sutinka kalbėtis su žurnalistais? Juk jos knygoms nereikia reklamos. Kodėl ji, užuot visur važinėjusi, nebūna namuose ir nepradeda rašyti kito romano? „Tikriausiai ji mėgsta keliauti“, – galvojo Haris.

Jis jau buvo girdėjęs ją skaitančią ištraukas iš naujojo romano; be to, buvo matęs vietos televizijos laidoje ir stebėjęs pasirašinėjančią knygas „Atenėjuje“ – ten Haris labai apdairiai lindėjo už lentynos. Išėmęs tik kokį pustuzinį knygų, galėjo iš arti žiūrėti, kaip Ruta Koul bendrauja su savo garbintojais. Uoliausi jos knygų skaitytojai laukė autografų susirikiavę į eilę, ir kai Ruta prie stalelio be perstojo pasirašinėjo, Hariui beveik niekas neužstojo jos profilio. Pro lentynoje pasidarytą langelį Haris matė, kad dešinėje Rutos akyje tikrai yra plyšelis, kurį buvo pastebėjęs jos nuotraukoje ant knygos aplanko. Ir jos krūtys tikrai buvo puikios.

Nors Ruta nesiskųsdama pasirašinėjo knygas ilgiau negu valandą, vienas įvykis Harį vis dėlto gerokai nustebino. Jis suprato, kad Ruta ne tokia jau draugiška, kokia atrodė iš pradžių; tiesą sakant, tam tikra prasme Ruta buvo, ko gero, viena iš pikčiausių Hario matytų žmonių.