Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Ji manėsi žinanti, kaip tai padaryti. Jei pereitų kanalą ties Štofo taku ir paskui laikytųsi arčiau vandens, per daug nesiartintų prie pastatų, Grehemas gal net nepastebėtų siaurų šalutinių gatvelių, kuriose moterys sėdi taip arti, kad galima jas paliesti. Tačiau Amanda užsigeidė atminimui nusipirkti marškinėlius, kuriuos pamatė „Buldogo“ kavinės vitrinoje; taigi Grehemas gerai apžiūrėjo vieną prostitutę, iš kambarėlio Trompeterio take atbėgusią į kavinę nusipirkti cigarečių. (Labai nustebusi Amanda Merton netyčia irgi užsispoksojo į tą merginą.) Smulkutė tamsiaplaukė prostitutė vilkėjo gelsvai žalsvą vientisą apatinį drabužėlį su spaustukais tarpukojyje; aukštakulniai jos bateliai buvo tamsesnės žalios spalvos.

– Žiūrėk, mamyte, – pasakė Grehemas. – Ta ponia dar neapsirengusi.

„Raudonųjų žibintų“ rajonas iš Oude Kerko bokšto atrodė tikrai nuostabus. Languose sėdinčios prostitutės buvo per toli, kad Grehemas įžiūrėtų, jog jos tik su apatiniais, tačiau net iš tokios aukštybės Ruta matė nuolat gatvėmis slampinėjančius vyrus. Paskui, kai Ruta su Amanda bei Grehemu jau ėjo iš senosios bažnyčios, Amanda pasuko ne į tą pusę. Pasagos formos aikštėje prie savo kambarėlių šnekučiavosi keletas prostitučių iš Pietų Amerikos.

– Ir šitos ponios dar neapsirengusios, – išsiblaškęs tarė Grehemas; jo nėmaž nedomino beveik visiškas tų moterų nuogumas. Ruta nustebo pamačiusi, kad jis nekreipia į jas dėmesio; ketverių metų sūnus Rutai atrodė jau per didelis, kad vonioje praustųsi kartu su ja.

– Grehemui vis rūpi mano krūtys, – kartą pasiskundė Ruta Hanai.

– Kaip ir visiems, – tarė Hana.

Tris rytus iš eilės savo sporto salėje Rokino gatvėje Haris žiūrėjo, kaip Ruta mankštinasi. Jau atpažintas knygyne, sporto salėje jis elgėsi atsargiau. Haris kilnojo svarmenis. Ir sunkesnės štangos, ir hanteliai buvo tame pačiame pailgos salės gale, bet Haris stebėjo Rutą veidrodžiuose; jis žinojo, ką kada ji darys.

Pirmiausia ji ant kilimėlio padarydavo keletą pratimų pilvo raumenims stiprinti, labai mėgo lenkimosi pratimus. Haris negalėjo jų pakęsti. Paskui, apsivyniojusi kaklą rankšluosčiu, Ruta pusę valandos mindavo dviračio pedalus ir gerai išprakaituodavo. Nulipusi nuo dviračio, pakilnodavo hantelius – ne sunkesnius negu dviejų ar trijų kilogramų. Vieną dieną mankštindavo pečių bei rankų raumenis, o kitą – krūtinės bei nugaros.

Iš viso Rutos mankšta – vidutinio intensyvumo, kaip tik tinkama tokio amžiaus moteriai – trukdavo maždaug pusantros valandos. Net nežinodamas, jog Ruta seniau žaidė skvošą, Haris iš karto pastebėjo, kad dešinė jos ranka daug stipresnė už kairę. Tačiau didžiausią įspūdį jam darė tai, kad mankštindamasi Ruta į nieką nekreipė dėmesio – net į pasibaisėtiną muziką. Mindama dviračio pedalus ji kone pusę laiko būdavo užsimerkusi, o kilnodama svarmenis arba darydama pratimus ant kilimėlio tarytum išvis apie nieką negalvodavo – net apie kitą romaną, – tik mintyse skaičiuodama be garso krutindavo lūpas.

Mankštindamasi Ruta išgerdavo litrą mineralinio vandens. Kai plastikinis butelis jau būdavo tuščias, niekada jo neišmesdavo neužsukusi dangtelio – iš to galima buvo suprasti, kokia ji gal net liguistai tvarkinga. Haris be vargo paėmė aiškų dešinio jos smiliaus atspaudą nuo vieno išmesto butelio. Ir štai jis: visiškai tiesus statmenas brūkšnelis. Joks peilis negalėjo įpjauti taip lygiai; veikiausiai ji persirėžė pirštą stiklu. Iš to, kad randelis atrodė labai mažas ir plonas, beveik išnykęs, Haris padarė išvadą, jog Ruta susižeidė seniai, kai buvo daug jaunesnė.

Keturiasdešimt vienerių metų Ruta buvo dešimčia ar netgi daugiau metų vyresnė už visas kitas Rokino gatvės salėje sportuojančias moteris – ji nevilkėjo tokios kūną aptempiančios sportinės aprangos, kokią mėgo jaunos merginos. Mankštindavosi apsirengusi teniso marškinėliais, sukištais į gana plačius, lyg ir vyriškus, šortus. Ruta pati matė, kad dabar jos pilvas didesnis, negu buvo prieš Grehemo gimimą, krūtys šiek tiek nukarusios, nors svėrė ji tiek pat kiek ir tada, kai dar žaidė skvošą.

Dauguma Rokino gatvės salėje sportuojančių vyrų irgi buvo bent dešimčia metų jaunesni už Rutą. Tik vienas atrodė vyresnis – sunkumų kilnotojas, tačiau jis dažniausiai mankštindavosi nuo jos nusisukęs; ryžtingą jo veidą Ruta matė tik neaiškiai atsispindintį veidrodžiuose. Tas vyriškis iš pažiūros buvo labai stiprus, bet jam tikrai reikėjo nusiskusti. Trečią rytą, jau eidama iš salės, Ruta jį atpažino. Juk čia jos policininkas! (Nuo to laiko, kai pamatė Harį „Atenėjuje“, Ruta mintyse jį vadino savo policininku.)

Taigi viešbučio vestibiulyje, ką tik grįžusi iš sporto salės, Ruta anaiptol nesijautė pasirengusi susitikti su Vimu Jongbludu. Jau tris paras praleidusi Amsterdame, ji apie Vimą beveik nebegalvojo – manė, kad jis jos nebepersekios. Tačiau dabar jis laukė čia, su žmona ir kūdikiu, ir toks nusipenėjęs , kad Ruta jį atpažino tik iš balso. Ji nesileido jo pabučiuojama, tik paspaudė jam ranką.

Vimo kūdikis, vardu Klasas, buvo dar visai mažas, kaip koks gniutulėlis, papurtęs jo veidukas atrodė lyg išmirkęs vandenyje. Žmona, Rutai pristatyta kaip „Harijeta, rašoma su umliautu“, irgi buvo panašiai išpurtusi, nespėjusi atsikratyti per nėštumą susikaupusių riebalų. Iš dėmių ant jaunosios motinos palaidinukės Ruta suprato, kad ji dar žindo kūdikį ir jai iš krūtų sunkiasi pienas. Be to, Ruta iškart pastebėjo, kad Vimo žmona labai nemaloniai jaučiasi ją matydama. „Kodėl? Ką Vimas jai apie mane pasakė?“ – galvojo Ruta.

– Koks gražus jūsų kūdikis! – pamelavo Ruta nusiminusiai Vimo žmonai. Ji prisiminė, kad ir pati ištisus metus po Grehemo gimimo manėsi esanti tiesiog pasigailėtina. Ruta nuoširdžiai užjautė visas neseniai pagimdžiusias moteris, tačiau jos pastaba apie tariamą Klaso Jongbludo grožį lyg ir nepadarė jokio įspūdžio nelaimingai jo motinai.

– Harijeta nesupranta angliškai, – pasakė Rutai Vimas. – Bet ji jau skaitė naująjį jūsų romaną olandiškai.

„Štai kas!“ – pagalvojo Ruta. Buvo aišku, kad Vimo žmona perskaičiusi Rutos knygą pamanė, jog tas netikęs vaikinas yra Vimas , o Vimas nė nesistengė to paneigti. Kadangi romane vyresnio amžiaus rašytoja pajunta nenugalimą aistrą jaunajam olandui, gal Vimas ir norėjo, kad jo žmona taip manytų? O dabar aptukusi Harijeta „su umliautu“, iš kurios krūtų sunkiasi pienas, stovi šalia tvarkingai apsirengusios ir puikiai atrodančios Rutos Koul – labai patrauklios vyresnės moters, kurią mano esant buvusią vyro meilužę!

– Tu jai pasakei, kad mes buvome meilužiai, ar ne? – paklausė Ruta Vimo.

– Na… tam tikra prasme juk ir buvome? – gudravo Vimas. – Miegojome vienoje lovoje. Jūs leidote man kai ką daryti…

– Mes niekada nesimylėjome, Harijeta, – pasakė Ruta nieko nesuvokiančiai žmonai.

– Juk sakiau – ji nesupranta angliškai, – tarė Vimas.

– Tai išversk jai, velniai tave griebtų! – paragino jį Ruta.

– Jau papasakojau savo versiją, – šypsodamasis atsakė Vimas. Tvirtindamas, jog mylėjosi su Ruta Koul, Vimas turbūt jautėsi viršesnis už Harijetą „su umliautu“. Rutai atrodė, jog nežmoniškai prislėgta Harijeta tuoj nusižudys.

– Klausykite, Harijeta – mes niekada nebuvome meilužiai, – vėl pamėgino Ruta. – Aš nesimylėjau su jūsų vyru – jis meluoja.

– Jums reikia vertėjo, kuris išvertė jūsų knygą, – pasakė Rutai Vimas; jis jau atvirai iš jos juokėsi.