Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Edis apsidžiaugė tarp daugybės tėvo pabrauktų ištraukų radęs vieną tokią, kuri berods patiko buvusiems Mėtinio mokiniams. Jis pasirinko paskutinę „Tuštybės mugės“ pastraipą, nes Mėtinis visada garbino Tekerėjų. „Ak, Vanitas vanitatum ! Kas iš mūsų yra laimingas šiame pasaulyje. Kas iš mūsų gauna tai, ko trokšta širdis, arba gavęs netrokšta daugiau?.. Eime, vaikai, sukraukime lėles ir uždarykime dėžę, nes mūsų vaidinimas pasibaigė.“

Sėdėdamas poilsio kambaryje Edis galvojo ir apie namuką, kurį tėvai nusipirko, kai Mėtinis išėjo į pensiją, – kai jiedu su Dot (pirmą kartą gyvenime) turėjo išsikraustyti iš mokyklai priklausančio būsto. Tas niekuo iš kitų neišsiskiriantis namukas buvo Edžiui nežinomoje miesto dalyje – siauroje, klaustrofobiškoje gatvelėje, tokioje kaip visos mažos gatvelės visuose nedideliuose miestuose. Tėvai ten tikriausiai jautėsi vieniši, nematydami įspūdingų mokyklos pastatų ir erdvių kiemų. Artimiausių kaimynų pievelė amžinai būdavo nenupjauta, joje mėtėsi seni vaikų žaislai; be to, į žemę buvo įsuktas didžiulis surūdijęs kamščiatraukis, prie kurio tie kaimynai, matyt, rišdavo šunį. Edis nė karto nematė šuns.

Edžiui atrodė žiauru, kad tėvai savo gyvenimo saulėlydį turėjo praleisti tokioje aplinkoje – vargu ar jų kaimynai buvo eksoniečiai. (Tiesą sakant, žiūrėdamas į prišnerkštą pievelę, Mėtinis O’Hara dažnai pagalvodavo, kad kaimynų apsileidimas turbūt yra visada jam, senam anglų kalbos mokytojui, didžiausią pasibjaurėjimą kėlusio nepakankamo mokinių lavinimo žemo lygio vidurinėse mokyklose pasekmė.)

Pakuodamas tėvo knygas, – nes namą jau buvo nusprendęs parduoti, – Edis rado ir savo romanus, be jokių įrašų; jis net nepasirašė tėvams dovanojamų knygų! Visos penkios buvo sudėtos iš eilės; Edis nuliūdo pamatęs, kad tėvas jose nepasibraukė nė vienos pastraipos. Be to, šalia viso savo gyvenimo kūrybos, toje pačioje lentynoje, Edis pastebėjo O’Harų šeimai priklausiusią Tedo Koulo knygą „Pelė, rėpliojanti tarp sienų“ su moliuskų sunkvežimio vairuotojo kuo puikiausiai padirbtu autoriaus parašu.

Nenuostabu, kad į Niujorką dalyvauti Rutos romano pristatyme Edis atvažiavo visai susibaigęs. Nemaža našta jam buvo ir Rutos duotas Merion adresas. Savaime suprantama, galiausiai Edis pamėgino užmegzti su ja ryšį. Nusiuntė visus penkis savo romanus, kurių nebuvo užrašęs tėvams; dabar užrašė jai : „Merion – su meile, Edis“. Prie siuntinio, kartu su nedideliu žaliu blanku, kurį užpildė Kanados muitinei, dar pridėjo laiškelį.

„Miela Merion, – parašė Edis, tarytum būtų jai rašęs visą gyvenimą, – nežinau, ar skaitei mano knygas, bet aš – kaip matai – niekada nesilioviau apie tave galvojęs.“ Tokiomis aplinkybėmis (kadangi manė, jog myli Rutą) Edis tik tiek ir išdrįso pasakyti – šiaip ar taip, gerokai daugiau, negu buvo pasakęs per trisdešimt septynerius metus.

Vos įžengęs į koncertų salės užkulisyje esantį poilsio kambarį, Edis – neseniai netekęs tėvų ir beviltiškai mėginęs susisiekti su Merion – staiga pajuto, kad beveik negali kalbėti. Jis jau gailėjosi, kad nusiuntė Merion savo knygas; manė, jog būtų pakakę nusiųsti tik pavadinimus. (Ir tie pavadinimai dabar jam atrodė baisiausias išsišokimas.)

Vasaros darbas

Kava ir spurgos

Išvykimas iš Long Ailando

Šešiasdešimt kartų

Sunkaus būdo moteris

Galų gale priėjęs prie scenoje stovinčio mikrofono ir kreipęsis į perpildytą Kaufmano koncertų salę, Edis O’Hara iš karto susivokė, ko nori pagarbiai pritilę klausytojai. Jie dievino Rutą Koul ir sutartinai manė, kad ši jos knyga – geriausia. Be to, visi žinojo, jog čia pirmas viešas Rutos pasirodymas po vyro mirties. Tačiau tai dar buvo ne viskas: Edis suprato, jog publika sunerimusi – didžiulėje salėje tikriausiai sėdėjo nemažai vargšų skaitytojų, puikiai žinančių, kaip ilgai gali kalbėti Edis O’Hara.

Taigi Edis tarė:

– Rutos Koul nereikia pristatyti.

Jis nejuokavo. Tuojau pat nulipo nuo scenos ir atsisėdo į jam paliktą vietą šalia Hanos. Kol Ruta skaitė ištraukas iš knygos, Edis stojiškai žiūrėjo į vieną tašką per dvylika ar penkiolika pėdų į kairę nuo pakylos, tarsi jam būtų buvę pernelyg sunku pažvelgti tiesiai į Rutą, lengviau laikyti ją regėjimo lauko krašte.

Vėliau Hana sakė, kad Edis nesiliovė verkęs; Hanai sudrėko dešinys kelis, nes ji laikė Edį už rankos. Jis verkė tyliai – tarytum kiekvienas Rutos ištartas žodis būtų buvęs lyg smūgis jam tiesiai į širdį, jo manymu, pelnytas.

Edis neužsuko į poilsio kambarį po pristatymo; Ruta su Hana išėjo pietauti vienos.

– Edis atrodė kaip koks savižudis, – tarė Ruta.

– Jis galvą pametęs dėl tavęs – tuoj visai pakvaiš, – pasakė jai Hana.

– Nebūk kvaila – jis myli mano motiną.

– Jėzau! Kiek metų tavo motinai? – paklausė Hana.

– Septyniasdešimt šešeri, – atsakė Ruta.

– Būtų tiesiog nepadoru mylėti septyniasdešimt šešerių metų moterį! – tarė Hana. – Jis myli tave , vaikeli. Edis pakvaišęs dėl tavęs – patikėk!

– Tai jau būtų tikrai nepadoru, – pasakė Ruta.

Kažkoks vyriškis, pietaujantis lyg ir su žmona, vis žvilgčiojo į jų staliuką. Ruta sakė, kad jis spokso į Haną, bet Hana manė, kad į Rutą. Šiaip ar taip, jųdviejų nuomone, vyriškiui nederėjo taip elgtis žmonai matant.

Kai jodvi jau rengėsi apmokėti sąskaitą, vyriškis nedrąsiai prisiartino. Jis buvo trisdešimt kelerių metų, jaunesnis už Haną ir Rutą, be to, gana patrauklus, nors iš veido išraiškos ir iš visos laikysenos atrodė baisiai susigėdęs. Eidamas artyn vis labiau kūprinosi. Jo žmona susiėmusi galvą tebesėdėjo prie staliuko.

– Jėzau! Jis tave kabins suknistos žmonos akivaizdoje! – pašnibždėjo Rutai Hana.

– Atleiskite, – tarė tas apgailėtinas tipelis.

– Ko norėtumėte? – paklausė jo Hana. Ji po stalu spirtelėjo Rutai į koją – atseit „aš gi sakiau“.

– Ar jūs – Ruta Koul? – kreipėsi vyriškis į Rutą.

– Velniai griebtų! – tarė Hana.

– Taip, – atsakė Ruta.

– Man labai nesmagu jums trukdyti, – vebleno vyriškis, – bet šiandien mūsų su žmona vestuvių metinės, o jūs esate mano žmonos mėgstamiausia rašytoja. Žinau, kad niekada nepasirašinėjate knygų, bet ką tik padovanojau žmonai naują jūsų romaną, ir mes kaip tik turime jį čia. Atleiskite, kad prašau, tačiau gal pasirašytumėte? (Žmona, palikta viena prie stalelio, atrodė apmirusi iš gėdos.)

– O, dėl Dievo meilės… – buvo besakanti Hana, bet Ruta staiga atsistojo. Ji norėjo paspausti ranką tam vyriškiui – ir jo žmonai. Ruta netgi šypsojosi, pasirašydama knygą. Atrodė visai nepanaši į save. Tačiau kai jodvi su Hana taksi važiavo į viešbutį, Hana kai ką pasakė – ir Ruta vėl pasijuto nepasirengusi grįžti į normalų gyvenimą.

– Gal jis ir švenčia metines, bet vis tiek žiūrėjo į tavo krūtis, – tarė Hana.

– Nežiūrėjo! – pasipiktino Ruta.

– Visi žiūri, vaikeli. Verčiau prie to priprastum.

Vėliau, savo numeryje „Stanhopo“ viešbutyje, Ruta jau norėjo skambinti Edžiui, bet susilaikė. Dar pamanė, kad „Niujorko sporto klube“ po tam tikros valandos gal niekas nebekelia ragelio. Arba kiekvieno skambinančio klausia, ar jis su švarku ir kaklaraiščiu.

Užuot skambinusi Edžiui, Ruta parašė laišką motinai, kurios adresą Toronte žinojo atmintinai. Miela mamyte , – rašė Ruta, – Edis O’Hara tave tebemyli. Tavo duktė Ruta .