Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Likusi viena svetainėje, ji sukaupė drąsą ir grįžo į miegamąjį. Uždariusi ten langą, nuėjo į vonią, paskubomis nusiprausė rankas ir veidą, išsivalė dantis, bet nekreipė dėmesio į plaukus. Paskui greitai įlindo į drabužius, daugiau nė karto nežvilgtelėjusi į Alaną ir jo nepalietusi. Ruta nenorėjo matyti jo veido. Visą likusį gyvenimą ji mieliau prisimins jį tokį, koks jis buvo gyvas; užtektinai blogai jai atrodė jau tai, kad iki mirties nepamirš nenormalaus jo šaltumo.

Dar nebuvo nė šešių ryto, kai Ruta paskambino Hanai.

– Tikiuosi, kad bent jau esate mano draugas, – tarė Hana, pakėlusi ragelį.

– Po velnių, kas čia? – išgirdo Ruta buvusio vartininko balsą.

– Čia aš. Alanas mirė. Nežinau, ką daryti, – pasakė Ruta Hanai.

– O, vaikeli, vaikeli, – aš tuoj atvažiuosiu! – tarė Hana.

– Po velnių, kas čia? – vėl paklausė buvusi ledo ritulio žvaigždė.

– Oi, eik tu, susirask sau kitą šaibą ! – pasakė jam Hana. – Ne tavo sušiktas reikalas, kas čia…

Kol Hana atvažiavo į „Stanhopą“, Ruta paskambino „Niujorko sporto klube“ apsistojusiam Edžiui. Edis su Hana viskuo pasirūpino. Rutai nereikėjo šnekėtis su Grehemu, nes vaikas, laimė, buvo vėl užmigęs Končitos lovoje; jis pabudo tik po aštuonių, o tada Alano kūnas jau buvo išneštas iš viešbučio. Hana nusivedė berniuką papusryčiauti ir labai išradingai atsakinėjo į jo klausimus, kur yra tėtis. Ruta buvo nusprendusi, jog dar per anksti sakyti, kad Alanas rojuje; jos nuomone, išvis dar nereikėjo pradėti pokalbių apie rojų, kurių vėliau bus tiek daug. Taigi Hana griebėsi kasdieniškesnio melo: „Tavo tėtis nuvažiavo į leidyklą, Grehemai“ ir „Tavo tėčiui galbūt reikės išvykti.“

– Kur išvykti? – klausė Grehemas.

Končita Gomes atrodė visai sugniužusi. Rutai tarytum atbuko visi pojūčiai. Edis pasisiūlė parvežti jas į Sagaponaką, tačiau Tedas Koulas juk ne veltui mokė dukterį vairuoti. Ruta visada žinojo, kad galės įvažiuoti į Manhataną arba išvažiuoti iš jo, kai tik jai prireiks. Jau gana buvo ir to, kad Edis su Hana už ją pasirūpino Alano kūnu.

– Aš galiu vairuoti, – pasakė Ruta. – Kad ir kas atsitiktų, aš galiu vairuoti.

Bet jai buvo pernelyg sunku Alano kišenėse ieškoti automobilio raktelių. Raktelius surado Edis. Hana supakavo Alano drabužius.

Automobilyje Hana sėdėjo ant užpakalinės sėdynės su Grehemu ir Končita. Hana turėjo kalbėtis su Grehemu – tai buvo jos vaidmuo. Edis atsisėdo šalia Rutos. Niekas, netgi pats Edis, nežinojo, koks turėtų būti jo vaidmuo, taigi jis tiesiog spoksojo į Rutos profilį; Ruta neatitraukė akių nuo kelio, tik retkarčiais žvilgčiojo į šoninį arba užpakalinio vaizdo veidrodėlį.

„Vargšas Alanas – jam tikriausiai sustojo širdis“, – galvojo Edis. Taip ir buvo; jis suprato teisingai. Bet įdomiau buvo tai, ką Edis suprato neteisingai. Jis suklydo, kai pamanė, kad įsimylėjo Rutą bežiūrėdamas į iš sielvarto sustingusį jos profilį; Edis nesuvokė, jog tą akimirką Ruta jam atrodė labai panaši į nelaimingą savo motiną.

Vargšas Edis O’Hara! Tai, ką jam teko patirti, buvo tikrai baisu: jis pasijuto galutinai išmuštas iš vėžių, kai įsivaizdavo, jog dabar myli vienintelės mylėtos moters dukterį! Tačiau kas gali atskirti, kada žmogus įsimyli iš tikrųjų, o kada tik įsivaizduoja , jog įsimylėjo? Netgi nuoširdus įsimylėjimas yra vaizduotės padarinys.

– Kur tėtis dabar ? – pradėjo klausinėti Grehemas. – Ar jis dar leidykloje?

– Tikriausiai jis pas gydytoją, – pasakė vaikui Hana. – Jam reikėjo nueiti pas gydytoją, nes jis nelabai gerai jautėsi.

– Ar jam dar šalta? – paklausė berniukas.

– Galbūt, – atsakė Hana. – Gydytojas pasakys, kas jam atsitiko.

Nešukuoti Rutos plaukai atrodė susiploję nuo pagalvės, išblyškęs veidas buvo be jokio makiažo, lūpos sausos. Edis tik dabar pastebėjo paryškėjusias raukšleles jos akių kampučiuose. Merion akių kampučiuose irgi buvo tokių raukšlelių, bet Edis jau nebematė Merion; jo dėmesį užvaldė į Rutos veidą įsismelkęs liūdesys.

Keturiasdešimtmetė Ruta buvo ką tik apmirusi iš skausmo. Trisdešimt devynerių metų Merion, kai Edis paskutinį kartą ją matė, gedėjo jau šeštus metus; jos veide, į kurį dabar buvo labai panašus jos dukters veidas, atsispindėjo beveik amžinas sielvartas.

Šešiolikmetis Edis įsimylėjo Merion liūdesį, kuris atrodė pastovesnis už jos grožį. Vis dėlto grožis prisimenamas ir tada, kai išnyksta; tai, ką Edis įžvelgė Rutos veide, buvo išnykęs grožis – dar vienas meilės, kurią Edis iš tikrųjų jautė Merion, matas.

Bet Edis nežinojo, jog tebemyli Merion; jis nuoširdžiai manė, kad įsimylėjo Rutą.

„Kas, po velnių, atsitiko Edžiui? – galvojo Ruta. – Jeigu jis nesiliaus į mane spoksojęs, tikrai nuvažiuosiu nuo kelio!“

Hana irgi pastebėjo, kad Edis neatitraukia akių nuo Rutos. „Kas, po velnių, atsitiko Edžiui? – galvojo Hana. – Nuo kada tam žiopliui parūpo jaunesnės moterys?“

Ponia Koul

„Nuo to laiko, kai ji tapo našle, buvo praėję vieneri metai“, – kadaise rašė Ruta Koul. (Tada buvo likę tik ketveri metai iki jos pačios našlystės!) O dabar, praėjus vieneriems metams po Alano mirties, Ruta – kaip ir ta jos išgalvota našlė – vis dar stengėsi „suvaldyti prisiminimus, kaip turi padaryti visos našlės“.

Rašytoja ir pati nesuprato, iš kur galėjo beveik viską apie tai žinoti. Nors Ruta visada tvirtino, kad geras rašytojas gali įsivaizduoti viską (ir įsivaizduoti teisingai), nors dažnai sakydavo, kad asmeninė patirtis gerokai pervertinama, dabar ji nuoširdžiai stebėjosi, kaip tiksliai įsivaizdavo našlystę.

Ištisus metus po Alano mirties, būtent taip, kaip ji rašė apie savo išgalvotą našlę, Rutą „prisiminimai kasdien užplūsdavo taip pat, kaip ir tą rytą, kai atsibudusi pamatė, kad vyras guli šalia numiręs“.

O kurgi piktoji našlė, tada Rutą užsipuolusi, kad ji esą neteisingai rašo apie našlystę? Kur ta harpija, pasivadinusi našle visam gyvenimui? Dabar Ruta jautėsi netgi nusivylusi, kad senoji ragana nepasirodė per Alano laidotuves. Pati tapusi našle, Ruta norėjo pamatyti tą niekingą pikčiurną – bent jau kad galėtų išrėkti jai į akis, jog viskas, ką rašė apie našlystę, buvo tiesa !

Nelemta senė, šlykščiais grasinimais mėginusi sugadinti vestuves, apmaudo pritvinkusi bobšė, davusi valią savo pykčiui… kur ji? Gal jau mirusi, kaip pareiškė Hana? Jeigu taip, Ruta jautėsi apgauta; dabar, kai tradiciškai mąstanti visuomenė lyg ir suteikė jai teisę kalbėti, Ruta mielai būtų tai bjaurybei išsakiusi savo nuomonę.

Argi ta ragana nesigyrė, kad jos meilė vyrui – viršesnė? Jau vien mintis, kad koks nors žmogus kitam galėtų sakyti: „Tu nežinai, kas yra sielvartas“, arba: „Tu nežinai, kas yra meilė“, Rutai atrodė įžeidžiama.

Netikėtas pyktis, kurį Ruta jautė bevardei senajai našlei, teikė jai neišsenkamos energijos pirmaisiais našlystės metais. Tais pačiais metais, ir taip pat netikėtai, Ruta pasidarė atlaidesnė motinai. Ruta neteko Alano, tačiau turėjo Grehemą. Dar skaudžiau suvokdama, kaip myli vienintelį savo vaiką, ji pajuto gailestį Merion, kuri stengėsi nemylėti kito vaiko, – nes buvo jau du praradusi.

Tai, kad motina nenusižudė ir kad ji galėjo pasigimdyti dar vieną vaiką, Rutai atrodė tiesiog neįtikima. Staiga ji lyg ir suprato, kodėl motina ją paliko. Merion nenorėjo mylėti Rutos, nes negalėjo pakęsti minties, kad neteks ir trečio vaiko. (Ruta jau buvo visa tai girdėjusi iš Edžio, prieš penkerius metus, tačiau kol neturėjo vaiko ir nebuvo praradusi vyro, jai nepakako arba patirties, arba vaizduotės, kad tuo patikėtų.)