Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Ruta nenorėjo, kad Hana šiurkščiai kalbėtų su buvusia Alano žmona, o Hana atrodė pasirengusi klausti: „Kas jus čia kvietė?“

Edis O’Hara rado išeitį iš padėties.

– Labai malonu su jumis susipažinti, – tarė Edis, spausdamas buvusiai Alano žmonai ranką virš alkūnės. – Alanas visada taip gražiai apie jus šnekėdavo.

Buvusi ponia Olbrait apstulbo; Edis sujaudino ją taip pat lengvai, kaip pats buvo sujaudintas Jeitso eilėraščio. Ruta nė karto negirdėjo, kad Alanas būtų „gražiai“ šnekėjęs apie pirmąją savo žmoną; kartais jis šnekėdavo apie ją su gailesčiu – ypač todėl, kad buvo įsitikinęs, jog ji dar sielvartaus dėl savo apsisprendimo niekada neturėti vaikų. Ir štai ji čia, spokso į Grehemą! Ruta neabejojo, kad pirmoji ponia Olbrait atėjo ne pagerbti Alano atminimo, o žvilgtelėti į jo vaiką!

Bet ji tik pasakė:

– Ačiū, kad atėjote. – Būtų ir toliau ką nors taip pat nenuoširdžiai veblenusi, bet Hana ją nutildė.

– Vaikeli, tu geriau atrodai su šydu, – sušnibždėjo Hana. – Čia sena tavo tėčio draugė, Grehemai, – tarė Hana berniukui. – Pasakyk: „Labas.“

– Labas, – pasakė Grehemas buvusiai Alano žmonai. – Bet kur tėtis? Kur jis dabar ?

Ruta prisidengė šydu; jos veidas buvo toks sustingęs, kad net pati nejautė, jog vėl verkia. Ji pagalvojo, kad rojaus labiausiai reikia dėl vaikų – tik tam, kad galima būtų pasakyti: „Tėtis rojuje, Grehemai.“ Taip Ruta ir pasakė.

– O rojuje gražu, ar ne? – pradėjo berniukas. Po Alano mirties jiedu jau ne kartą buvo kalbėję apie rojų, kaip ten viskas atrodo. Galbūt rojus vaikui ypač rūpėjo todėl, kad anksčiau niekas su juo apie tai nešnekėdavo; kadangi nei Ruta, nei Alanas Dievą netikėjo, rojus pirmus trejus metus nebuvo Grehemo gyvenime minimas.

– Aš tau pasakysiu, kaip atrodo rojus, – tarė berniukui buvusi ponia Olbrait. – Jis kaip gražiausi tavo sapnai.

Tačiau Grehemas buvo kaip tik tokio amžiaus, kai vaikai dažniau sapnuoja košmarus. Ne visi jo sapnai būdavo dangiški. Bet jei berniukas tikėjo tuo, ką sužinojo iš Jeitso eilėraščio, tai turėjo įsivaizduoti, kaip jo tėtis nutolsta per kalnus virš galvų ir kaip žvaigždės susispiečia aplink jį! („Ar tai rojus, ar košmaras?“ – dažnai galvos Ruta.)

– Jos čia nėra, ar ne? – Ruta pro savo šydą staiga pasakė Edžiui.

– Nematau, – prisipažino Edis.

– Žinau, kad nėra, – tarė Ruta.

– Ko nėra? – paklausė Edžio Hana.

– Jos motinos, – atsakė Edis.

– Viskas bus gerai, vaikeli, – sušnibždėjo Hana savo geriausiai draugei. – Tegu ją velniai dulkina.

Hanos Grant nuomone, „Aš dulkinau tavo motiną“ būtų buvęs tinkamesnis pavadinimas penktajam Edžio O’Haros romanui, „Sunkaus būdo moteris“, išėjusiam tą patį devyniasdešimt ketvirtųjų rudenį, kai mirė Alanas. Tačiau Hana seniai nebegalvojo apie Rutos motiną, be to – kadangi Hana dar nebuvo pagyvenusi moteris, bent jau pati taip nemanė, – ją tiesiog vemti vertė Edžio mėgstama jauno vyriškio ir pagyvenusios moters tema. Hanai buvo trisdešimt devyneri – kaip pabrėžtinai pasakė Edis, būtent tiek metų, kiek buvo Merion, kai jis ją įsimylėjo.

– Taigi, tačiau tau tada buvo šešiolika, Edi, – priminė jam Hana. – Šią amžiaus grupę aš išbraukiau iš savo seksualinio leksikono – su paaugliais nesidulkinu.

Nors Hana apsiprato su mintimi, kad Edis yra naujas Rutos draugas, be visai suprantamo pavydo, kurį draugai dažnai jaučia draugų draugams, buvo ir dar šis tas, dėl ko jai darėsi neramu. Hana turėjo ir Edžio amžiaus, ir vyresnių meilužių, – Edžiui devyniasdešimt ketvirtųjų rudenį buvo penkiasdešimt dveji, – ir nors Edis neatrodė jos skonio, jis, šiaip ar taip, buvo fiziškai patrauklus pagyvenęs vyriškis, tikrai ne homoseksualus, bet nė karto nemėgino jos „pakabinti“. Hana manė, jog tai daugiau negu nenormalu.

– Klausyk – man patinka Edis, – sakė ji Rutai, – tačiau turi pripažinti, kad jam kažkas negerai. – „Negerai“ Hanai atrodė tai, kad Edis buvo išbraukęs jaunesnes moteris iš savo seksualinio leksikono.

Tačiau Ruta labiau jaudinosi dėl Hanos „seksualinio leksikono“ negu dėl Edžio. Nepaliaujamas Edžio žavėjimasis pagyvenusiomis moterimis, be abejo, atrodė keistas, tačiau jis bent jau buvo išrankus.

– Tikriausiai manai, kad aš kokia seksbomba, ar ne? – kartą paklausė Rutos Hana.

– Kaip kas išmano, taip ir gyvena, – taktiškai atsakė Ruta.

– Klausyk, vaikeli, mačiau Edį prie Parko aveniu ir Aštuoniasdešimt devintosios sankryžos – stūmė kažkokią senę invalido vežimėlyje, – tarė Hana. – Ir dar vieną vakarą mačiau „Rusų arbatinėje“ – jo dama buvo su kaklo įtvaru!

– Gal jos buvo susižeidusios. Nebūtinai gi suzmekusios nuo senatvės, – pasakė Ruta. – Kartais ir jaunos moterys susilaužo kojas. Ta dama vežimėlyje – gal ji slidinėjo? Be to, galėjo patekti į kokią avariją. Kaklo sužalojimas…

– Vaikeli… – maldaujamai tarė Hana. – Ta senė buvo prikaustyta prie vežimėlio. O anoji, su kaklo įtvaru, atrodė kaip vaikštantis skeletas – jos kaklas buvo per plonas , kad nulaikytų galvą!

– Mano nuomone, Edis labai mielas, – pasakė Ruta. – Tu irgi pasensi, Hana. Ar tada nenorėsi, kad su tavimi būtų toks žmogus kaip Edis?

Tačiau netgi Ruta turėjo prisipažinti, kad kai perskaitė „Sunkaus būdo moterį“, jai pasidarė nebe taip lengva geranoriškai atmesti visas abejones. Tame romane neseniai šeštą dešimtį pradėjęs vyriškis, labai panašus į Edį, beprotiškai įsimyli moterį, kuriai jau tuoj bus aštuoniasdešimt. Nors ir įsibaiminę, turėdami atsižvelgti į daugybę medikų perspėjimų, jie vis tiek mylisi. Nenuostabu, kad ir susipažįsta gydytojo laukiamajame, kur sėdėdamas vyriškis labai nervinasi, nes jam pirmą kartą turi būti daroma sigmoidoskopija.

„Ko čia atėjote? – klausia pagyvenusi moteris jaunesnio vyriškio. – Atrodote visai sveikas.“ Vyriškis prisipažįsta, kad nerimauja dėl būsimos procedūros. „O, nebūkite kvailas! – sako moteris. – Heteroseksualūs vyrai taip bijo įsiskverbimo! Iš tikrųjų tai vieni niekai. Man sigmoidoskopiją darė gal pustuzinį kartų. Tik žinokite, kad paskui šiek tiek pūs vidurius.“

Po kelių dienų jie netikėtai susitinka kokteilių vakarėlyje. Ta pagyvenusi moteris taip gražiai apsirengusi, kad vyriškis jos net neatpažįsta. Negana to, ji labai koketiškai į jį kreipiasi: „Anąkart mačiau jus prieš įsiskverbimą, – šnibžteli. – Kaip sekėsi?“

Jis šiaip taip išlemena: „O, labai gerai, ačiū. Jūs buvote teisi. Tikrai nereikėjo bijoti!“

„Aš jums parodysiu, ko reikia bijoti“, – sušnibžda moteris. Taip ir prasideda jų bauginamai aistringa meilės istorija, kuri baigiasi tik tada, kai moteris numiršta.

– Dėl Dievo meilės, – pasakė Alanas Rutai, kalbėdamas apie penktąjį Edžio romaną. – Reikia pripažinti – niekas nesutrikdys O’Haros!

Nors Alanas iš papratimo ir toliau vadino Edį pavarde, o Edžiui tai labai nepatiko, ilgainiui Alanas vis dėlto nuoširdžiai pamėgo Edį, – bet ne jo kūrinius , – o Edis, nors Alanas Olbraitas buvo visiška jo priešybė, pajuto jam daug didesnę simpatiją, negu pats galėjo tikėtis. Jiedu jau buvo artimai susidraugavę, kai Alanas mirė, todėl Edis labai rimtai žiūrėjo į savo pareigas per Alano laidotuves.

Edžio santykiai su Ruta – ypač todėl, kad jis nesuprato, ką ji jaučia motinai, – buvo visai kas kita. Edis pastebėjo, kaip smarkiai pasikeitė Ruta, tapusi motina, bet niekaip nesuvokė, kodėl nuo to laiko ji ėmė dar labiau smerkti Merion.