Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Paskui Haris susirado Barndo take įsikūrusią jauną stambaus sudėjimo tailandietę. Vyresnioji, sadistė, miegojo, bet Haris, šiaip ar taip, labiau pasitikėjo jaunesniosios prostitutės nuomone.

– Ar čia ji? – vėl paklausė Haris.

– Gal ir ji, – iš lėto atsakė tailandietė. – Aš geriau prisimenu tą vaikiną.

Du jauni policininkai, uniformuoti, Gordeineno take kaip tik mėgino nutraukti triukšmingas peštynes prie vieno ekvadoriečio kambario. Transvestitai iš Ekvadoro amžinai su kuo nors mušdavosi. Kitais metais jie visi turėjo būti deportuoti. (Prancūzija jų buvo atsikračiusi jau prieš keletą metų.)

Jaunieji policininkai lyg ir nustebo, pamatę seržantą Hukstrą; jie žinojo, jog tas vakaras jam turėjo būti laisvas. Tačiau Haris pasakė atėjęs apie kai ką pasikalbėti su vyruku, kurio krūtys kietos ir mažos kaip beisbolo kamuoliukai. Žvilgtelėjęs į Rutos Koul nuotrauką, transvestitas iš Ekvadoro giliai atsiduso.

– Gaila, kad nematyti krūtų – jos buvo labai gražios krūtys, – pasakė jis Hariui.

– Tai čia ji? Ar tu įsitikinęs? – paklausė Haris.

– Atrodo vyresnė, – aiškiai nusivylęs tarė transvestitas.

Haris žinojo, kad ji ir yra vyresnė. Be to, pasigimdė vaiką, paskui mirė vyras; buvo daugybė priežasčių, dėl kurių Ruta Koul atrodė vyresnė.

Haris niekur nerado jamaikietės, už parankės išvedusios Rutą iš Slaperio tako; būtent ta prostitutė sakė, kad Hario liudininkės, kaip tokios nedidelės moters, buvo labai stipri dešinė ranka. „Gal ji kokia sportininkė?“ – galvojo apie Rutą Haris.

Tos jamaikietės kartais nebūdavo bent savaitę ar ilgiau. Tikriausiai ji gyveno ir kitą gyvenimą, kuriame ne viskas ėjosi sklandžiai, galbūt Jamaikoje. Tačiau tai nebuvo labai svarbu – Haris nebūtinai turėjo su ja susitikti.

Galiausiai jis dviračiu numynė į Bergo gatvę. Dar turėjo palaukti, kol Anekė Smets aptarnavo klientą. Rojės testamente buvo parašyta, kad ji palieka savo kambarį Anekei. Turbūt tai apsaugojo antsvorio turinčią jauną moterį nuo heroino, bet malonumas būti Rojės kambario savininke labai pakenkė Anekės figūrai. Ji dabar buvo tokia stora, kad net nebegalėjo įsisprausti į savo odinę liemenėlę.

– Noriu užeiti, – pasakė Haris Anekei, nors paprastai mieliau kalbėdavosi su ja atvirame ore, gatvėje; jam nepatiko Anekės kvapas. O dabar buvo jau labai vėlus vakaras; į darbo pabaigą, kai jau rengdavosi eiti namo, Anekė dvokdavo baisiai.

– Ar tai susiję su darbu, Hari? – paklausė jaunoji storulė. – Tavo darbu ar mano?

Seržantas Hukstra parodė jai rašytojos nuotrauką.

– Čia ji. Kas ji tokia? – paklausė Anekė.

– Ar tu įsitikinusi?

– Žinoma – čia ji. Bet kam tau jos reikia? Juk sugavai žudiką.

– Labanakt, Aneke! – pasakė Haris. Tačiau išėjęs į Bergo gatvę, jis pamatė, kad kažkas nukniso jo dviratį. Šis menkas nemalonumas buvo šiek tiek panašus į eilinį nuolat dingstančios jamaikietės dingimą. Kas čia tokio? Juk rytoj Hariui laisva diena: galės neskubėdamas pabaigti skaityti naująjį Rutos Koul romaną ir nusipirkti naują dviratį.

Per metus Amsterdame būdavo nužudoma ne daugiau kaip dvidešimt ar trisdešimt žmonių, dažniausiai ne namuose, bet kiekvieną kartą, grebodami kokio kanalo dugną (ieškodami lavono), policininkai rasdavo šimtus dviračių. Taigi Haris visai nesijaudino dėl pavogto savo dviračio.

Netoli „Brajano“ viešbučio, Singelio gatvėje, languose sėdėjo merginos, kurių anksčiau ten nebuvo. Tikriausiai vėl „nelegalės“, tačiau Haris juk nedirbo; nekreipdamas dėmesio į tas merginas, jis užsuko į viešbutį ir paprašė registratoriaus iškviesti jam taksi.

Maždaug po metų policija kaip reikiant prispaus „nelegales“; netrukus aplinkui „raudonųjų žibintų“ rajoną bus nemažai tuščių kambarių. Galbūt languose vėl pradės dirbti olandės. Bet Haris tada jau bus išėjęs į pensiją – taigi jam visa tai nebeatrodė svarbu.

Grįžęs į savo butą, Haris miegamajame užsikūrė židinį. Nekantravo iki galo perskaityti Rutos Koul romaną. Autorės nuotrauką seržantas Hukstra lipniąja juostele prisiklijavo prie sienos šalia lovos. Ant tos sienos blikčiojo liepsnos atšvaitai, o Haris vis skaitė, nors buvo jau vėlyva naktis; tik retkarčiais jis išlipdavo iš lovos ir pakurstydavo ugnį. Mirgančioje šviesoje nerimastingas Rutos veidas Hariui atrodė gyvesnis negu anksčiau, kai buvo ant knygos aplanko. Haris matė ryžtingą, sportišką Rutos eiseną, jos budrią laikyseną „raudonųjų žibintų“ rajone, kur sekė ją iš pradžių tik šiaip sau, o paskui jau tikrai susidomėjęs. Jos buvo labai gražios krūtys, Haris tai puikiai prisiminė.

Pagaliau, praėjus penkeriems metams nuo tada, kai buvo nužudyta jo draugė, seržantas Hukstra rado savo liudininkę.

Skyrius, kuriame Edis O’Hara vėl įsimyli

Apie ketvirtąjį ir, matyt, paskutinį detektyvinį Alisos Somerset romaną – „Makdermid, išėjusi į pensiją“ – galima pasakyti, kad Haris Hukstra jo pabaiga nusivylė, o Edis O’Hara pasijuto visiškai sugniuždytas. Ne tik dėl to, ką Merion rašė apie savo prarastų sūnų nuotraukas: „Ji tikėjosi, kad kada nors ryšis jas sunaikinti.“ Dar labiau Edį liūdino viską užgožiantis į pensiją išėjusios detektyvės fatalizmas. Seržantė Makdermid buvo nustojusi vilties, kad berniukus kada nors pavyks rasti. Netgi Merion pastangos beletrizuoti sūnų mirtį galiausiai žlugo. Alisa Somerset rašė taip, lyg tai būtų paskutinė jos knyga; „Makdermid, išėjusi į pensiją“ Edžiui O’Harai atrodė tarsi koks pranešimas, kad Merion, kaip rašytoja , irgi išėjo į pensiją.

Tąkart Ruta Edžiui pasakė tik tai, kad „daugybė žmonių išeina į pensiją nesulaukę septyniasdešimt dvejų“.

Tačiau ir dabar, praėjus ketveriems su puse metų, devyniasdešimt penktųjų rudenį, iš Merion nebuvo jokių žinių – Alisa Somerset daugiau neparašė, bent jau neišleido, nė vienos knygos – ir nei Edis, nei Ruta nebegalvojo apie Merion taip dažnai kaip anksčiau. Kartais Edžiui atrodydavo, kad Ruta motiną tiesiog nurašė. Ir kas galėjo ją dėl to kaltinti?

Ruta neabejotinai (ir pelnytai) pyko ant motinos už tai, kad ji nepasirodė nei tada, kai gimė Grehemas, nei per kurį nors vėlesnį jo gimtadienį. Alano mirtis prieš metus irgi galėjo paskatinti Merion atvykti ir pareikšti užuojautą, bet ir tada ji nepasirodė.

Alanas, nors niekada nebuvo religingas, paliko labai tikslius ir aiškius nurodymus, ką daryti jam mirus. Jis norėjo būti kremuotas ir prašė išbarstyti jo pelenus Kevino Mertono javų lauke. Kevinas, Rutos kaimynas Vermonte, prižiūrėdavęs jos namus, kai ji būdavo išvykusi, turėjo gražų, kalvotą javų lauką – tas laukas buvo matyti iš Rutos miegamojo.

Alanui turbūt nė į galvą neatėjo, kad Kevinas ir jo žmona galėtų nesutikti; javų laukas nebuvo Rutos nuosavybė. Tačiau Mertonai neprieštaravo. Kevinas filosofiškai pareiškė, kad Alano pelenai bus naudingi jo laukui. Be to, Kevinas Rutai pasakė, kad jeigu jam kada tektų ūkį parduoti, jis pirmiausia jai arba Grehemui pasiūlytų pirkti tą lauką. (Alanas, kaip paprastai, pasikliovė Kevino gerumu.)

O dėl namo Sagaponake, tai per metus, praėjusius po Alano mirties, Ruta ne kartą pagalvojo, kad reikėtų jį parduoti.

Alano atminimas buvo pagerbtas Niujorko etinės kultūros draugijoje, Vakarinėje Šešiasdešimt ketvirtojoje gatvėje. Viską suorganizavo jo kolegos iš „Random House“. Pirmiausia kalbėjo vienas redaktorius – pasidalijo labai mielais prisiminimais apie dažnai kai ką netgi bauginusį Alano buvimą garbiojoje leidykloje. Paskui pasisakė keturi Alano globoti rašytojai; Rutai, kaip jo našlei, kalbėti nereikėjo.