Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Kai Haris atskrido į Ciurichą, ponia Meserli dar nežinojo, kas yra svarbiausia tose nuogų moterų nuotraukose, kurias ji buvo atidavusi savo advokatui. Nei ji pati, nei advokatas nesuprato, jog tai negyvų prostitučių nuotraukos; jiems rūpėjo tik tai, kad tos moterys nuogos.

Haris Ernsto Hechto kabinete iškart pamatė Rojės nuotrauką, o Hechtas taip pat lengvai atpažino Lengo gatvės rajone nužudytą brazilę. Abu policininkus labiausiai nustebino tai, kad krūvelėje buvo pustuzinis kitų nuotraukų.

Bendrovė Schweizer Elektronik- und Sicherheitssysteme siuntinėjo Ursą Meserlį po visą Europą; jis žudė prostitutes Frankfurte ir Briuselyje, Hamburge ir Hagoje, Vienoje ir Antverpene. Ne visada žudydavo tuo pačiu meistrišku būdu, ne visada apšviesdavo didžiuliame odiniame portfelyje atsineštu prožektoriumi, bet visada negyvas merginas guldydavo panašia poza: ant šono, užmerktomis akimis, ir dar kad keliai būtų pritraukti prie krūtinės, kaip drovių mažų mergaičių, – kaip tik todėl Meserlio žmona (ir jo žmonos advokatas) nė neįtarė, jog tos nuogos moterys negyvos .

– Turite pasveikinti savo liudininkę, – pasakė Ernstas Hechtas Hariui. Jie kaip tik važiavo į Ciuricho universitetinę ligoninę pasimatyti su Ursu Meserliu prieš jam numirštant – Meserlis jau buvo prisipažinęs.

– O, aš tikrai jai padėkosiu, – tarė Haris. – Kai ją rasiu.

Ursas Meserlis angliškai kalbėjo būtent taip, kaip buvo nupasakojusi paslaptingoji liudininkė: gerai, bet su vokišku akcentu. Haris nusprendė su Meserliu kalbėtis angliškai – juo labiau kad ir Ernstas Hechtas angliškai kalbėjo neblogai.

– Amsterdame, Bergo gatvėje… – pradėjo Haris. – Jos plaukai buvo kaštoniniai, figūra gera, kaip tokio amžiaus moters, tiktai krūtys mažokos…

– Taip, taip – žinau! – pertraukė jį Ursas Meserlis.

Slaugytoja turėdavo nuimti deguonies kaukę, kad Meserlis galėtų kalbėti; paskui jis išsižiodavo – pasigirsdavo lyg koks siurbtelėjimas – ir slaugytoja kauke vėl uždengdavo jam burną bei nosį.

Meserlis atrodė dar labiau papilkėjęs nuo to laiko, kai Ruta Koul, jį pamačiusi, palygino su kurmiu; dabar jo oda buvo pelenų spalvos. Iš padidėjusių jo plaučiuose esančių oro ertmių sklido kažkoks atskiras garsas, prie kurio dar prisidėjo ir nelygus kvėpavimas; tarytum girdėjai, kaip plyšinėja pažeistos alveolių sienelės.

– Amsterdame buvo liudininkė , – pasakė žudikui Haris. – Tikriausiai jos nepastebėjote.

Rudimentinės akutės pirmą kartą prasivėrė plačiau – kaip praregėjusio kurmio. Slaugytoja nuėmė deguonies kaukę.

– Taip, taip – aš ją girdėjau ! Kažkas ten buvo! – Ursas Meserlis žioptelėjo. – Ji sukėlė kažkokį garsą. Aš ją beveik girdėjau. – Jis užsikosėjo. Slaugytoja turėjo vėl uždengti jam burną bei nosį deguonies kauke.

– Ji stovėjo sieninėje spintoje, – pasakė Haris Meserliui. – Visi batai buvo pasukti nosimis į priekį – ji stovėjo tarp batų. Tikriausiai būtumėte matęs jos kulkšnis, jei būtumėte pažiūrėjęs.

Tai išgirdęs Ursas Meserlis neapsakomai nusiminė, tarytum būtų norėjęs bent jau susipažinti su ta liudininke, – jeigu ne ją nužudyti.

Visa tai vyko devyniasdešimt pirmųjų balandį, praėjus šešiems mėnesiams po Rojės mirties – ir vieneriems metams nuo to laiko, kai Haris Hukstra vos nenusivežė Doloresos de Ruiter į Paryžių. Tą naktį Ciuriche Haris gailėjosi, kad nenusivežė Rojės į Paryžių. Hariui nebūtinai reikėjo nakvoti Ciuriche; jis galėjo vakare lėktuvu grįžti į Amsterdamą, tačiau panoro bent kartą padaryti tai, apie ką buvo tik skaitęs turisto vadove.

Jis atsisakė Ernsto Hechto kvietimo pietauti. Haris norėjo pabūti vienas. Galvodamas apie Roję jis nesijautė visiškai vienas. Netgi pasirinko viešbutį, kuris, jo manymu, būtų patikęs Rojei. Tas viešbutis, nors ir ne pats brangiausias Ciuriche, visgi buvo per brangus policininkui. Bet Haris, mažai keliavęs, turėjo nemažai santaupų. Jis nesitikėjo, kad Antroji apygarda sumokės už kambarį viešbutyje „Zum Storchen“, netgi už vieną naktį, tačiau būtent jame norėjo apsistoti. Tai buvo žavus, romantiškas viešbutis ant Limato kranto; Haris pasirinko kambarį, pro kurio langus galėjo matyti kitapus upės ryškiai apšviestą rotušę.

Pietauti Haris save pasikvietė į „Kronenhalę“, kitapus Limato. Kadaise ten valgė Tomas Manas ir Džeimsas Džoisas. Dviejų valgomųjų sienos buvo papuoštos Klė, Šagalo, Matiso, Miro, Pikaso paveikslų originalais. Rojei tie paveikslai nebūtų rūpėję, bet jai tikrai būtų patikusi Bündnerfleisch ir mažais gabaliukais supjaustytos veršiukų kepenys su Rösti .

Paprastai Haris negerdavo nieko stipresnio už alų, tačiau tą vakarą „Kronenhalėje“ vienas išgėrė keturis bokalus alaus ir visą butelį raudonojo vyno. Į viešbučio kambarį grįžo girtas. Užmigo su batais, ir tik Niko Janseno skambutis privertė jį pabusti ir normaliai nusirengti.

– Na, pasakok, – tarė Jansenas. – Viskas baigta, ar ne?

– Aš girtas, Nikai, – atsakė Haris. – Jau miegojau.

– Vis tiek pasakok, – neatstojo Nikas Jansenas. – Tas išpera nužudė aštuonias prostitutes – visas skirtinguose miestuose, taip?

– Taip. Jis nusibaigs per porą savaičių – man sakė jo gydytojas,– tarė Haris. – Jam kažkokia plaučių infekcija. Penkiolika metų sirgo emfizema. Garsas, manau, kaip astmos.

– Tu lyg ir linksmai nusiteikęs, – pasakė Jansenas.

– Aš girtas, – pakartojo Haris.

– Turėtum būti girtas ir patenkintas, Hari, – tarė Nikas. – Juk viskas baigta?

– Liko tik liudininkė, – pasakė Haris Hukstra.

– Tu su savo ta liudininke! – tarė Jansenas. – Nebegalvok apie ją. Mums jos nebereikia.

– Bet aš ją mačiau , – pasakė Haris. Kol nebuvo to pasakęs, jis ir pats nesuprato, jog kaip tik todėl, kad ją matė, ir negali liautis apie ją galvojęs. „Ką ji ten darė? Ji buvo geresnė liudininkė, negu pati tikriausiai manėsi esanti“, – pagalvojo Haris. Bet užuot pasakęs tai Nikui Jansenui, jis tarė: – Aš tik noriu ją pasveikinti.

– Dievulėliau, tu tikrai girtas! – šūktelėjo Jansenas.

Haris lovoje dar mėgino skaityti, tačiau buvo per girtas, kad suvoktų, ką skaito. Romanas, visai tinkamas paskaityti lėktuve, pasirodė esąs pernelyg sudėtingas pagėrusiam. Tai buvo naujausias, ketvirtasis, Alisos Somerset romanas – paskutinis detektyvinis romanas apie Margaret Makdermid, pavadintas „Makdermid, išėjusi į pensiją“.

Apskritai Haris į detektyvinius romanus žiūrėjo su panieka, tačiau tos senyvos kanadiečių rašytojos kūriniai jam labai patiko. (Nors Edis O’Hara septyniasdešimt dvejų metų moters tikrai nebūtų pavadinęs „senyva“, būtent tokio amžiaus buvo Alisa Somerset, dar žinoma kaip Merion Koul, devyniasdešimt pirmųjų balandžio mėnesį.)

Hariui detektyviniai romanai apie Margaret Makdermid patiko todėl, kad, jo nuomone, ta dingusių asmenų skyriaus detektyvė, kaip policininkė, atrodė labai įtikimai melancholiška. Be to, Alisos Somerset romanai nebuvo grynai detektyviniai; tai buvo psichologinis vienišos policininkės sielos tyrinėjimas. Haris manė, jog tuose romanuose aiškiai parodytas dingusių asmenų poveikis seržantei Makdermid – be abejo, tų, kurių jai taip ir nepavyko surasti.

Nors tada Hariui buvo likę mažiausiai ketveri su puse metų iki pensijos, jį nelabai maloniai nuteikė skaitymas apie policininkę, jau išėjusią į pensiją, – ypač todėl, kad romane buvo rašoma, jog ir išėjusi į pensiją seržantė Makdermid toliau mąsto kaip policininkė.