Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Haris paaiškino, kad Rojė keliaudavo dažnai, o jis tik skaitydavo knygas apie keliones. Dar pasakė, kad nuo senų laikų skolino savo knygas Rojei. Ji vis prašydavusi jo patarimo, kur reikėtų apsistoti ir ką pamatyti.

– Tačiau tu juk nebuvai užmezgęs santykių su Roje, ar ne, Hari?– paklausė Nikas. – Iš tikrųjų su ja nekeliavai?

– Ne, nė karto, – atsakė Haris.

Sakyti policininkams tiesą apskritai atrodė neblogas sumanymas. Haris nebuvo užmezgęs santykių su Roje; jis nė karto su ja nekeliavo. Tai buvo tiesa. Tačiau policininkai neturėjo žinoti visko . Nikui Jansenui tikrai nereikėjo žinoti, kad Harį ėmė pagunda. O, kokia jį ėmė pagunda!

Seržantas Hukstra randa savo liudininkę

Dabar seržantas Hukstra policininko uniformą vilkėdavo tik tada, kai „raudonųjų žibintų“ rajone būdavo ypač daug turistų ar šiaip kokių atvykėlių. (Jis apsivilko ją ir eidamas į Rojės laidotuves.) Kai reikėdavo surengti kam nors ekskursiją, iš visų Antrosios apygardos policininkų būdavo pasirenkamas būtent Haris – ne tik dėl to, kad jis geriau negu bet kuris kitas Varmustrato nuovados pareigūnas kalbėjo angliškai (ir vokiškai), bet ir todėl, kad buvo pripažintas „raudonųjų žibintų“ rajono žinovas, be to, mėgo vedžioti ten žmones.

Kartą jis rodė de Wallen rajoną grupei vienuolių. Dažnokai „mažąsias sienas“ rodydavo ir moksleiviams. Languose sėdinčios prostitutės ramiai nusukdavo akis į šalį, kai pamatydavo ateinančius vaikus, bet vienąsyk viena moteris netikėtai užtraukė užuolaidą; vėliau ji Hariui pasakė, kad moksleivių grupėje atpažino savo pačios vaiką.

Iš visų Antrosios apygardos policininkų būtent seržantas Hukstra būdavo pasirenkamas ir tada, kai reikėdavo kalbėtis su žiniasklaidos darbuotojais. Kadangi melagingi prisipažinimai buvo gana įprastas dalykas, Haris greitai išmoko jokiu būdu nepateikti spaudai tikslių nusikaltimo detalių; priešingai, jis dažnai pateikdavo žurnalistams daugybę išgalvotų detalių – tada lengviau būdavo demaskuoti visokius pamišėlius. Po „Ručkės“ Doloresos nužudymo Haris porą melagingų prisipažinimų galėjo atmesti iš karto, nes buvo žurnalistams pasakęs, kad Rojė prieš pasmaugiama „įnirtingai grūmėsi“.

Abu melagingai prisipažinę vyrai pasakojo, kad pasmaugė Roję pirštais. Vienas netgi buvo priprašęs žmoną apdraskyti jam veidą ir išorines plaštakų puses; kitam šiaip taip įkalbėta draugė suspardė blauzdas. Abu vyrai atrodė ką tik su kažkuo įnirtingai grūmęsi.

O dėl to, kaip iš tikrųjų buvo nužudyta Rojė, tai detektyvai prie savo kompiuterių laiko veltui negaišo; jie nusiuntė būtinus duomenis Vysbadene, Vokietijoje, įsikūrusiam Interpolui ir netrukus sužinojo, kad maždaug prieš penkerius metus viena prostitutė panašiai buvo nužudyta ir Ciuriche.

Rojė sugebėjo tik nusispirti batelį. Anoji prostitutė Ciuriche, Lengo gatvės rajone, pasipriešino labiau; ji nusilaužė nagą – tikriausiai per trumpas grumtynes. Po nulūžusiu prostitutės nagu policininkai rado kelis audinio siūlelius, turbūt išpeštus iš kostiuminių žudiko kelnių; audinys buvo labai geros kokybės, tačiau kas iš to?

Įtikimiausias ryšys tarp žmogžudystės Ciuriche ir Rojės nužudymo Amsterdame atrodė tas, kad ir Ciuriche nusikaltimo vietoje stovėjo toršeras su nuimtu, bet nesugadintu gaubtu ir išsukta lempute. Ciuricho policija nežinojo, kad žudikas auką fotografavo. Ciuriche nebuvo liudininkės; niekas Ciuricho policijai neatsiuntė poliaroidinio tepalo tūbelės su puikiausiu numanomo žudiko dešinio nykščio atspaudu.

Tačiau nė vienas iš atspaudų, rastų prostitutės kambaryje Ciuriche, neatitiko Amsterdamo policijai atsiųsto nykščio atspaudo; tokio nykščio atspaudo nebuvo ir Interpolo bylose Vysbadene. Ant tepalo tūbelės policininkai rado ir labai aiškų, mažą dešinio smiliaus atspaudą. Tai reiškė, kad galima liudininkė ėmė tūbelę už abiejų galų, nykščiu ir smiliumi. (Visi nusprendė, kad nusikaltimo vietoje slėpėsi moteris , nes smiliaus atspaudas buvo gerokai mažesnis negu numanomo žudiko nykščio.)

Kitą mažą, bet aiškų liudininkės dešinio smiliaus atspaudą policininkai aptiko ant vieno iš Rojės spintoje nosimis į priekį surikiuotų batų. Tas pats dešinys smilius buvo iš vidaus prisilietęs ir prie durų rankenos bumbulo – tikriausiai tada, kai liudininkė, žudikui pasišalinus, ėjo iš Rojės kambario. Kad ir kas ta liudininkė buvo, ji buvo dešiniarankė ir turėjo plonutėlį randelį ant dešinio smiliaus pagalvėlės, per patį vidurį.

Bet Interpolo pareigūnai savo bylose nerado ir galimos liudininkės dešinio smiliaus atspaudo atitikmens – Haris ir nesitikėjo, kad jie jį ras. Jis buvo įsitikinęs, kad jo liudininkė – ne nusikaltėlė. O po savaitės, pasikalbėjęs su daugeliu to rajono prostitučių, Haris jau neabejojo ir tuo, kad jo liudininkė – ne prostitutė. Tikriausiai tai buvo kokia suknista sekso turistė!

Per labai trumpą laiko tarpą, mažiau negu per savaitę, visos Bergo gatvės prostitutės galimą liudininkę spėjo pamatyti po kokį pustuzinį kartų! Anekė Smets su ja netgi kalbėjosi. Paslaptingoji moteris vieną vakarą ieškojusi Rojės, o Anekė – su savo odine liemenėle, mosikuodama vibratoriumi – tai turistei paaiškinusi, kodėl Rojė negalinti dirbti naktį. Anekė jai pasakiusi, kad Rojė turinti būti su savo dukterimi.

Korsjesporto tako prostitutės irgi matė tą paslaptingą moterį. Viena iš jaunesnių Hariui sakė, kad jo liudininkė – lesbietė, bet kitos jos nuomonei nepritarė; jos į tą moterį žiūrėjusios atsargiai, nes nesupratusios, ko ji nori.

Vyrai, daugybę kartų praeinantys pro languose sėdinčias prostitutes, – visada spoksantys, visada su stačiais, bet niekada nesiryžtantys, – pasak prostitučių, buvo hengsten („eržilai“), o Rutą Koul ją mačiusios prostitutės vadino moterimi hengst . Tačiau tokio sutvėrimo, kaip moteriškos lyties eržilas, be abejo, nėra, todėl prostitutės ir sunerimdavo, išvydusios tą paslaptingą moterį.

Viena prostitutė Hariui pasakė: „Ji atrodė kaip reporterė.“ (Išvydusios reporterius, prostitutės labai sunerimdavo.)

„Žurnalistė iš užsienio?“ – tokią galimybę seržantas Hukstra buvo atmetęs. Daugumai į Amsterdamą atvykstančių prostitucija besidominčių užsienio žurnalistų būdavo patariama pasikalbėti su juo.

Iš de Wallen prostitučių Haris sužinojo, kad paslaptingoji moteris ne visada būdavo viena. Kartais su ja vaikščiodavo jaunesnis vyriškis, gal koks universiteto studentas. Hario ieškoma liudininkė atrodė jau pradėjusi ketvirtą dešimtį ir kalbėjo tik angliškai, o vaikinas tikrai buvo olandas.

Dabar paaiškėjo vienas seržantui Hukstrai rūpėjęs dalykas: jeigu dingusi liudininkė yra angliškai kalbanti užsienietė, tai kas olandų kalba parašė pranešimą policijai? Be to, papildomai paklausinėjęs, Haris sužinojo ir dar kai ką apie tą spausdintinėmis raidėmis liudininkės parašytą ir jam atsiųstą raštelį. Tatuiruočių meistras, kurį Haris laikė rašysenų ekspertu, pažvelgęs į kruopščiai išvedžiotas raides, padarė išvadą, jog tekstas nukopijuotas .

Tas tatuiruočių meistras buvo vardu Henkas; dažniausiai būtent jis tatuiruodavo žmonėms įvairius užrašus Tatuiruočių muziejuje „raudonųjų žibintų“ rajone, vadinamuosiuose Skausmo namuose. (Labiausiai jis mėgo tatuiruoti eilėraščius – kokių tik kas pageidaudavo – suteikdamas tatuiruotei moters figūros formą.) Jo manymu, liudininkės plunksna buvo per ilgai užlaikoma ties kiekviena raide; tik žmogus, kopijuojantis svetimos kalbos žodžius, galėjo rašyti taip lėtai.