Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Našlė Bosman jautėsi tokia dėkinga Rojei Doloresai, kad gailestingoji prostitutė net buvo pakviesta į pamaldas už senąjį urologą. Visi daktaro Bosmano šeimos nariai vienas per kitą reiškė Rojei nuoširdžią padėką. Ilgainiui Bosmanai, galima sakyti, priėmė prostitutę į savo šeimą. Jie įprato kviesti Roję pietų per Kalėdas bei Velykas, taip pat ir į kitus giminės susibūrimus – vestuves, visokius jubiliejus.

Haris Hukstra dažnai pagalvodavo, kad Rojės pusiau tiesa apie daktarą Bosmaną turbūt buvo geriausias melas, prie kokio tik jam teko prisidėti. „Kaip sekėsi kelionė?“ – paklausdavo Haris, kai prostitutė iš kur nors sugrįždavo. O visais kitais atvejais jis klausdavo: „Kaip sekasi Bosmanams?“

Ir kai Doloresa de Ruiter buvo nužudyta savo kambarėlyje, Haris nedelsdamas pranešė Bosmanams; niekam kitam ir nereikėjo pranešti. Be to, Haris tikėjosi, kad Bosmanai ją palaidos. Taip ir buvo: ponia Bosman viskuo pasirūpino ir užmokėjo už prostitutės laidotuves. Jose dalyvavo nemažai Bosmanų šeimos narių, keletas policininkų (vienas iš jų buvo Haris) ir ne ką daugiau moterų iš „Raudonosios gijos“. Atėjo ir buvusi Hario draugė, Natasja Frederiks, tačiau įspūdingiausia kompanija buvo iš kitos Rojės šeimos – prostitučių, kurios plūdo būriais. Kolegės Roję mėgo.

Visas Doloresos de Ruiter gyvenimas buvo pusiau tiesa. O tai, kas nebuvo geriausias jos melas, – iš tikrųjų Haris manė, jog tai, ko gero, buvo skaudžiausias melas, prie kokio tik jam teko prisidėti, – paaiškėjo per laidotuves. Roję pažinojusios prostitutės viena po kitos vedėsi Harį į šalį ir klausė vis to paties:

– Kur duktė? – Arba, žiūrėdamos į daugybę senojo daktaro Bosmano vaikaičių, sušnibždėdavo: – Kuri? Argi čia nėra dukters?

– Rojės duktė mirusi, – turėdavo atsakyti Haris. – Tiesą sakant, ji mirė prieš daugelį metų. – Iš tikrųjų tik Haris žinojo, kad prostitutės duktė mirė dar prieš gimdama. Tačiau tai buvo stropiai saugoma Rojės paslaptis.

Pirmą kartą apie Rojės anglą Haris išgirdo tada, kai prostitutė grįžo iš slidinėjimo atostogų Klosteriuose. Hario patarimu, ji gyveno viešbutyje „Chesa Grischuna“, kur ir susipažino su tuo anglu, Ričardu Smoliu. Smolis buvo išsiskyręs ir leido Kalėdų atostogas su šešiamečiu sūnumi, nusususiu neurastenišku berniūkščiu, dėl kurio nervingumo bei nuolatinio išsekimo kaltino pernelyg rūpestingą motiną. Roję jiedu labai sujaudino. Berniukas nė per žingsnį nesitraukė nuo tėvo ir taip dažnai pabusdavo naktimis, kad Ričardui Smoliui pasimylėti su Roje buvo tiesiog neįmanoma. Visgi jie ištaikė, kaip Hariui sakė Rojė, „keletą bučinukų“ ir „smarkokai pasiglamonėjo“.

Rojė darė viską, ką galėjo, kad tik Smolis kitais metais neatvyktų pas ją į Amsterdamą. Kitas Kalėdas su nervinguoju sūneliu turėjo praleisti buvusi Smolio žmona. Ričardas Smolis vienas vėl nukeliavo į Klosterius. Per tuos metus jis laiškais bei telefono skambučiais buvo Roję įkalbėjęs prisidėti prie jo per Kalėdas tame pačiame viešbutyje – Haris Roję įspėjo, jog tai būtų pavojingas precedentas. (Rojė tada pirmą kartą praleido antras Kalėdas tame pačiame slidinėjimo kurorte.)

Grįžusi į Amsterdamą prostitutė Hariui pasakė, kad jiedu su Smoliu vienas kitą įsimylėjo. Ričardas Smolis esą nori ją vesti; jis nori, kad Rojė pagimdytų jam vaiką.

– Bet ar tas anglas žino, kad tu – prostitutė? – paklausė Haris. Paaiškėjo, kad Rojė Ričardui Smoliui pasakė esanti buvusi prostitutė; ji pasakė pusę tiesos ir tikėjosi, jog tiek pakaks.

Tą žiemą ji išnuomojo savo kambarį Bergo gatvėje dar dviem merginoms; iš trijų nuomininkių Rojė pinigų gaudavo beveik tiek pat, kiek uždirbdavo kaip prostitutė. Tiek jai turėjo užtekti bent jau tol, kol ištekės už Smolio, – o vėliau tai būtų buvusios daugiau negu pakankamos „papildomos pajamos“.

Tačiau ištekėjusi ir kartu su Smoliu apsigyvenusi Londone Rojė pati nebegalėjo prižiūrėti trims prostitutėms išnuomoto kambario Amsterdame; Rojė labai atsargiai rinkosi nuomininkes, kad neįsileistų narkomanių, bet negalėjo žinoti, kaip tos merginos elgiasi senajame jos kambarėlyje Bergo gatvėje. Haris vis užmesdavo akį, kas ten dedasi, tačiau Rojės nuomininkės pamažu įsismagino; netrukus viena kaip subnuomininkę priėmė ketvirtą prostitutę, gana greitai atsirado ir penkta – viena iš jų buvo narkomanė. Paskui viena iš pirmųjų Rojės nuomininkių staiga išvyko – paspruko nesumokėjusi už du mėnesius, Rojei nespėjus nė apsižiūrėti, kad jos nebėra.

Rojė jau nėščia sugrįžo į Amsterdamą įvertinti savo nekilnojamojo turto Bergo gatvėje būklės. Tikriausiai įgimta nuojauta vertė ją laikytis to kambario, nors jis buvo gerokai aptriušęs, – o kai Rojė apmokėjo sąskaitas už šiokį tokį būtiną remontą bei kruopštų valymą, tas kambarys, ko gero, pasidarė netgi nuostolingas. Anglas norėjo, kad Rojė jį parduotų. Bet Rojė susirado dvi buvusias prostitutes olandes, ketinančias vėl imtis to paties verslo; išnuomojusi kambarį tik joms, Rojė tikėjosi bent jau padengti eksploatavimo išlaidas.

– Velniop tą pelną! – pasakė ji Hariui. – Aš tik noriu išlaikyti kambarį, jei kartais nieko neišeitų Anglijoje.

Turbūt Rojė jau tada, septintą mėnesį nėščia, žinojo, kad jai „nieko neišeis“ su Ričardu Smoliu. Galiausiai Londone jai prasidėjo sąrėmiai ir gimdymas nuo pat pradžių buvo nesėkmingas. Nepaisant skubiai padaryto cezario pjūvio, kūdikis gimė negyvas. Rojė mirusios savo dukters net nematė. Būtent tada Smolis, kaip galima buvo nuspėti, pradėjo ją kaltinti. Atseit kažkas Rojei blogai, todėl vaisius ir žuvo; o tai, kas jai blogai, yra susiję su jos, kaip prostitutės, praeitimi – tikriausiai ji per daug dulkinosi.

Vieną dieną Rojė, niekam iš anksto nepranešusi, vėl įsitaisė savo lange Bergo gatvėje; kaip tik tada Haris ir sužinojo apie tai, kuo baigėsi Rojės santuoka, ir apie negyvą gimusią jos dukterį. (Tada Rojė, be abejo, jau puikiai kalbėjo angliškai.)

Per kitas Kalėdas ji vėl nuvyko į Klosterius ir apsistojo viešbutyje „Chesa Grischuna“, tačiau tai buvo paskutinės jos atostogos slidinėjimo kurorte. Nors nei Ričardo Smolio, nei nervingojo jo sūnelio ten nebuvo, kažkas iš kažkur, matyt, sužinojo, kas tokia yra Rojė. Įvairiomis sunkiai nuspėjamomis aplinkybėmis ji jautė, kad su ja elgiamasi kaip su buvusia prostitute, o ne kaip su buvusia žmona.

Kalbėdama su Hariu, Rojė tvirtino keltuvo vagonėlyje nugirdusi šnabždesį: „Smolio kekšė.“ O viešbutyje – kur ji kas vakarą valgydavo viena – kažkoks nedidelis, plikas vyriškis, pasipuošęs aksominiu smokingu ir skaisčiai raudonos bei oranžinės spalvos kaklaskare, pateikė pasiūlymą. Padavėjas atnešė Rojei to plikio siųstą taurę šampano ir angliškai, didžiosiomis spausdintinėmis raidėmis, parašytą raštelį.

„KIEK?“ – perskaitė Rojė. Ji grąžino plikiui jo šampaną.

Netrukus po to paskutinio apsilankymo Klosteriuose Rojė liovėsi dirbusi savaitgaliais. Paskui ji liovėsi dirbusi naktimis, o dar vėliau jau išeidavo vos popietei įpusėjus, – kad spėtų pasiimti iš mokyklos savo dukterį. Taip visiems ir sakydavo.

Kitos Bergo gatvėje įsikūrusios prostitutės kartais prašydavo parodyti bent keletą nuotraukų. Jos, žinoma, suprato, kodėl niekada nemato tariamosios dukters Bergo gatvės rajone; dauguma prostitučių nuo savo vaikų, kol maži, stengiasi nuslėpti, kur dirba.

Prostitutė, pakaitomis su Roje dirbanti jos kambaryje, buvo pati smalsiausia, bet Rojė turėjo nuotrauką, kurią mėgo rodyti. Mergytė toje nuotraukoje atrodė maždaug penkerių ar šešerių metų; ji patenkinta sėdėjo Rojei ant kelių lyg ir per kokius šeimyninius pietus. Tai, be abejo, buvo viena iš daktaro Bosmano anūkių; tik Haris Hukstra žinojo, jog ta nuotrauka daryta Bosmanų namuose per kažkurias Velykas.