Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Hario moterys reikšdavo nepasitenkinimą dar ir dėl to, kad jis visada nutolęs. Jam labiau patikdavo skaityti kokią knygą, negu klausytis pašnekovės. Beje, dėl pokalbių: Haris verčiau užsikurdavo židinį, atsiguldavo į lovą ir žiūrėdavo, kaip šviesa blikčioja ant sienų bei lubų. Jis mėgo ir skaityti lovoje.

Haris vis galvojo, ar tik jo moterys pavyduliauja knygoms. Jis manė, jog tai visiška nesąmonė. Kaip jos gali pavyduliauti knygoms? Dar absurdiškiau visa tai jam atrodydavo tada, kai su moterimi būdavo susipažinęs kokiame nors knygyne. Haris su moterimis dažnai susipažindavo knygynuose arba, nors pastaruoju metu jau rečiau, sporto salėje.

Haris mankštindavosi toje pačioje sporto salėje Rokino gatvėje, į kurią Rutą Koul buvo nuvedęs jos leidėjas, Maartenas Schoutenas. Penkiasdešimt septynerių metų seržantas Hukstra daugumai toje salėje besilankančių moterų buvo šiek tiek per senas. (Į dar nė trisdešimties neturinčias merginas, sakančias, kad, „kaip tokio amžiaus vyriškis“, jis nepaprastai geros formos, Haris ir nesitaikė.) Tačiau neseniai jis susitikinėjo su viena iš sporto salėje dirbančių moterų, aerobikos trenere. Hariui aerobika nepatiko, jis buvo sunkiaatletis. Per dieną seržantas Hukstra nueidavo daugiau kilometrų, negu dauguma žmonių per savaitę – arba per mėnesį. Be to, jis visur važinėjo dviračiu. Tai kam jam dar ta aerobika?

Trenerė buvo patraukli ketvirtą dešimtį bebaigianti moteris, tik pernelyg pasišventusi misionieriškam tikslui; nesugebėjusi Hario įkalbėti, kad pereitų prie jos pasirinktos mankštos, ji įsižeidė, be to, ji labiau negu kitos moterys, su kuriomis Haris pastaruoju metu bendravo, piktinosi jo skaitymu. Aerobikos trenerė nemėgo skaityti ir – kaip ir visos kitos Hario moterys – netikėjo, kad Haris niekada nesimylėjo su jokia prostitute. Pasak jos, jis bent jau turėjo prisipažinti, kad jam to norėjosi.

Hariui „norėjosi“ visada – nors ilgainiui pagunda vis mažėjo. Per beveik keturiasdešimt tarnybos metų jam porą kartų „norėjosi“ kai ką ir nužudyti. Bet seržantas Hukstra nieko nenužudė ir nesimylėjo su jokia prostitute.

Tačiau buvo aišku, kad visoms Hario draugėms nerimą kelia jo santykiai su tomis moterimis, sėdinčiomis languose arba – tokių rasdavosi vis daugiau – laukiančiomis klientų gatvėse. Jis, Haris, buvo gatvių žmogus, gal todėl taip mėgo knygas ir židinius; tai, kad jis buvo gatvių žmogus beveik keturiasdešimt metų, neabejotinai prisidėjo prie jo noro pamėginti gyventi kaime. Haris Hukstra jau buvo sotus gyvenimo mieste – bet kokiame mieste.

Tik viena Hario draugė mėgo skaityti taip pat kaip jis, bet ji skaitė netinkamas knygas; iš visų moterų, su kuriomis Haris miegojo, būtent ji buvo artimiausiai susijusi su prostitucija. Ji buvo savanoriškai vienai prostitučių organizacijai padedanti advokatė, liberalių pažiūrų feministė, kartą Hariui pasakiusi, jog ir pati „identifikuojasi“ su prostitutėmis.

Dėl prostitučių teisių kovojančios organizacijos pavadinimas buvo „De Rode Draad“ („Raudonoji gija“); tuo laiku, kai Haris susipažino su advokate, „Raudonoji gija“ buvo sudariusi įtampos kupiną sąjungą su policija. Šiaip ar taip, juk ir policija, ir „Raudonoji gija“ rūpinosi prostitučių saugumu. Haris visada manė, jog ta sąjunga turėjo būti sėkmingesnė.

Tačiau nuo pat pradžių „Raudonosios gijos“ tarybos narės glostė jį prieš plauką: be karingesnių prostitučių bei buvusių prostitučių, ten dar buvo moterų, kurias (kaip ir Hario advokatę) galėjai pavadinti nepraktiškomis feministėmis, – joms labiausiai rūpėjo paversti visą organizaciją prostitučių emancipacijos šalininkų judėjimu. Tuo tarpu Haris nuo pat pradžių manė, kad „Raudonoji gija“ turėtų rūpintis ne manifestais, o prostitučių saugojimu nuo joms gresiančių pavojų. Visgi prostitutės ir feministės Hariui patiko labiau negu kitos tarybos narės – tipiškos profsąjungų veikėjos ir, kaip Haris sakydavo, „subsidijų kaulytojos“.

Advokatės vardas ir pavardė buvo Natasja Frederiks. Du trečdaliai „Raudonajai gijai“ priklausančių moterų buvo prostitutės arba buvusios prostitutės; per susirinkimus neprostitutėms (tokioms kaip Natasja) jos neleisdavo nė prasižioti. „Raudonoji gija“ mokėjo tik pustrečio atlyginimo keturiems žmonėms; visi kiti dirbo nemokamai, kaip savanoriai. Haris irgi buvo savanoris.

Dabar policija su „Raudonąja gija“ bendradarbiavo nebe taip glaudžiai, kaip devintojo dešimtmečio pabaigoje. Pirmiausia todėl, kad organizacija nesugebėjo pritraukti iš užsienio atvykusių prostitučių – ką jau kalbėti apie „nelegales“, – o olandžių beveik nebebuvo nei languose, nei gatvėse.

Natasja Frederiks „Raudonojoje gijoje“ jau nebedirbo; ji irgi nusivylė. (Dabar Natasja sakėsi esanti „buvusi idealistė“.) Su Hariu ji pirmą kartą susitiko įprastiniame ketvirtadienio popietės susirinkime pradedančioms dirbti prostitutėms. Hariui atrodė, jog tie susirinkimai – neblogas sumanymas.

Jis sėdėdavo kambario gale ir niekada nekalbėdavo, nebent turėdavo atsakyti į kieno nors tiesiai jam pateiktą klausimą; pradedančioms dirbti prostitutėms Haris būdavo pristatomas kaip „vienas iš labiau prijaučiančių policijos pareigūnų“; naujokės būdavo raginamos pasišnekėti su juo po įprastinių reikalų aptarimo. Dėl „įprastinių reikalų“, tai dažniausiai ateidavo kokia vyresnė prostitutė, kuri naujokėms papasakodavo, ko reikėtų saugotis. Viena iš tokių veteranių buvo Doloresa de Ruiter, arba „Ručkė“ Doloresa, kaip ją vadino Haris ir visi kiti „raudonųjų žibintų“ rajone. Rojė Doloresa gaudė klientus de Wallen kvartale, vėliau Bergo gatvėje – prostitute ji dirbo gerokai ilgiau, negu Natasja Frederiks dirbo advokate.

Rojė naujokėms visada patardavo pirmiausia įsitikinti, kad klientui pasistojo. Ji nejuokavo. „Jeigu vyriškis jau jūsų kambaryje – noriu pasakyti, tą pačią akimirką, kai jis peržengia slenkstį, – jam turi pasistoti. O jeigu ne, – perspėdavo merginas Rojė, – tai gal jis atėjo ne pasimylėti. Ir niekada neužsimerkite , – sakydavo Rojė. – Kai kurie vyriškiai nori, kad užsimerktumėte. Bet jūs taip nedarykite.“

Lytiniai santykiai su Natasja Frederiks Hariui nebuvo nemalonūs, jis nenusivylė, bet vis tiek geriausiai prisiminė ne ką kita, o ginčus dėl knygų. Natasja iš prigimties buvo linkusi ginčytis, o Haris ginčytis nemėgo; bet jam patiko turėti draugę, skaitančią tiek pat kiek jis, nors ji skaitė netinkamas knygas. Natasja skaitė negrožinę literatūrą apie tai, kaip reikėtų pakeisti pasaulį; ji skaitė traktatus. Dažniausiai tos knygos būdavo pagrįstos kairuoliška norų ir tikrovės atitikimo teorija, – tuo tarpu Haris nemanė, kad pasaulį (arba žmogaus prigimtį) galima pakeisti. Hario darbas buvo suprasti ir vertinti pasaulį tokį, koks jis yra; galbūt jis darė pasaulį šiek tiek saugesnį – Hariui patiko taip manyti.

Jis skaitė romanus, nes juose rasdavo geriausius žmogaus prigimties aprašymus. Hario mėgstami rašytojai niekada nepiršo minties, kad netgi blogiausią žmonių elgesį galima pakeisti. Moralės požiūriu jie gal ir nepritardavo vienam ar kitam veikėjui, bet romanų rašytojai nebuvo pasaulio tobulintojai; jie buvo tik geresnių negu vidutinės istorijų pasakotojai, o geri rašytojai pasakodavo istorijas su tikėtinais veikėjais. Hariui patinkantys romanai buvo iš daugelio dalių supintos istorijos apie tikrus žmones.

Jis nemėgo nei detektyvinių romanų, nei vadinamųjų trilerių. (Arba per greitai perprasdavo intrigą, arba veikėjai būdavo neįtikimi.) Įžengęs į knygyną, Haris niekada nereikalaudavo parodyti klasikos ar naujausios „rimtos“ grožinės literatūros, bet vis tiek galų gale dažniausiai pasirinkdavo „klasikinius“ ir šiaip literatūriniu požiūriu „rimtus“ romanus, nors visų jų siužeto struktūra būdavo gana įprasta.