Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Kartais ji užuosdavo išmetamųjų dujų kvapą, atsklindantį nuo senosios daržinės pirmame aukšte tebelaikomų automobilių. Tas kvapas jai netrukdė.

– Tu kažkokia nenormali! – sakydavo jai Hana. – Man būtų šiurpu čia dirbti!

Tačiau bent jau kol Grehemas nebuvo pakankamai paaugęs, kad pradėtų lankyti darželį, namai Sagaponake Rutai atrodė puiki vieta gyventi; Alanui ir Grehemui čia irgi patiko. Į Vermontą jie persikeldavo vasarą, kai Hamptonus užplūsdavo poilsiautojai – ir kai Alanui nebūdavo taip sunku važinėti iš miesto ir atgal. (Iš Niujorko iki Rutos namų Vermonte buvo keturios valandos kelio.) Ruta tada nerimaudavo dėl Alano, taip toli važiuojančio naktį, – vis galvojo apie elnius ant kelio ir girtus vairuotojus, – bet apskritai ji buvo laiminga ištekėjusi moteris; niekada anksčiau ji taip nesidžiaugė gyvenimu.

Kaip ir visos neseniai pagimdžiusios motinos – ypač neseniai pagimdžiusios vyresnio amžiaus motinos, – Ruta jaudinosi dėl kūdikio. Ji nesitikėjo, kad šitaip jį mylės. Bet Grehemas augo visiškai sveikas. Rutos nerimastavimas dėl jo buvo tik jos vaizduotės padarinys.

Pavyzdžiui, naktį, kai jai pasirodydavo, kad Grehemas kvėpuoja keistai ar „kažkaip kitaip“, – arba, dar blogiau, kai išvis negirdėdavo jo kvėpavimo, – Ruta strimgalviais puldavo iš savo miegamojo į vaiko kambarį, kuriame kadaise miegodavo ji pati. Ten Ruta neretai susirangydavo ant kilimo šalia lovelės. Tokiems atvejams ji Grehemo spintoje laikė pagalvę ir antklodę. Rytais Alanas dažnai rasdavo Rutą vaiko kambaryje ant grindų – kietai įmigusią šalia miegančio kūdikio.

O kai Grehemas nebemiegojo lovelėje su tvorele, kai jau buvo pakankamai didelis, kad įliptų ir išliptų iš savo lovos kada panorėjęs, Ruta gulėdama miegamajame girdėdavo, kaip jos vaikas basomis kojytėmis per vonios kambario grindis tapsi pas ją. Taip ir pati Ruta vaikystėje per vonios kambarį tapsėdavo į motinos lovą… ne, dažniau į tėvo lovą, išskyrus tą atmintiną naktį, kai netikėtai užklupo motiną su Edžiu.

„ Tai ir yra pabaiga, jei išvis kada nors būna pabaiga, – galvojo rašytoja. – Tai tarytum grįžimas į pradinę padėtį. Pabaiga ir pradžia.“ (Edis O’Hara buvo Grehemo krikštatėvis. Hana Grant – krikštamotė, daug rūpestingesnė ir patikimesnė krikštamotė, negu galima buvo tikėtis.)

Tomis naktimis, kai gulėdavo susirangiusi ant grindų, klausydamasi vaiko kvėpavimo, Ruta Koul jausdavosi dėkinga likimui. Rojės žudikas, tikrai girdėjęs garsą, tarsi kažkas stengtųsi nesukelti jokio garso, jos visgi nesurado. Ruta dažnai apie jį galvodavo. Ji norėjo žinoti ne tik kas jis toks, ar visada žudo prostitutes; Rutai buvo įdomu, ar jis perskaitė jos romaną, – ji juk matė, kaip jis pasiėmė Rojei dovanotą „Ne vaikams“. Gal jam tos knygos reikėjo tik tam, kad galėtų saugiai įsidėti poliaroidinę Rojės nuotrauką.

Tomis naktimis, susirangiusi ant kilimo šalia Grehemo lovelės (vėliau šalia didesnės jo lovos), Ruta apžvelgdavo blausioje šviesoje skendintį vaiko kambarį. Lango užuolaida kaip visada būdavo prasiskyrusi; pro tą siaurą plyšelį Ruta matydavo juodą dangaus ruožą – kartais žvaigždėtą, kartais ne.

Paprastai koks nors Grehemo kvėpavimo strigtelėjimas priversdavo Rutą atsistoti nuo grindų ir atidžiai įsižiūrėti į miegantį sūnų. Paskui Ruta dar žvilgtelėdavo pro užuolaidos tarpą, ar kurmiažmogio tikrai nėra ten, kur ji beveik tikėjosi jį pamatyti: susirietusį ant išorinės lango atbrailos, jaukiai įmigusį, žvaigždutės formos nosį su rausvais jutimo ūseliais prispaudusį prie stiklo.

Kurmiažmogio, žinoma, ten niekada nebūdavo; bet Ruta kartais vis tiek staiga nubusdavo pastėrusi iš baimės, nes neabejodavo, kad girdėjo jį švokščiant. (Tai tik Grehemas keistai atsidusdavo per miegus.)

Netrukus Ruta vėl užmigdavo – dažnai klausdama savęs, kodėl motina nepasirodo dabar, kai tėvas jau miręs. „Argi ji nenori pamatyti kūdikio? – galvodavo Ruta. – Ką jau kalbėti apie mane !“

Ruta taip supykdavo, kad stengdavosi daugiau apie tai negalvoti.

Kadangi namuose Sagaponake Ruta su Grehemu dažnai būdavo viena, – bent jau tomis naktimis, kai Alanas nakvodavo Niujorke, – kartais namas imdavo skleisti savotiškus garsus. Pasigirsdavo lyg ir pelės rėpliojimas tarp sienų, ir garsas, tarsi kažkas stengtųsi nesukelti jokio garso, ir dar visokie garsai tarp tų dviejų garsų – tarytum durų grindyse darinėjimosi garsas ar tiesiog joks garsas – kaip tada, kai kurmiažmogis sulaikydavo kvėpavimą.

Ruta žinojo, kad jis kažkur yra, tebelaukia jos. Kurmiažmogio manymu, ji vis dar buvo maža mergaitė. Mėgindama užmigti, Ruta matydavo rudimentines kurmiažmogio akutes – vos pastebimus įdubimus kailiu apaugusiame jo veide.

O dėl naujojo Rutos romano, tai jis irgi jos laukė. Kada nors ji nebebus neseniai pagimdžiusi motina, tada vėl rašys. Kol kas Ruta turėjo parašiusi tik maždaug šimtą „Mano paskutinio netikusio vaikino“ puslapių. Ji dar nebuvo priėjusi prie tos vietos, kai jaunasis vyriškis prikalbina rašytoją užmokėti prostitutei, kad ši leistų stebėti ją su klientu, – Ruta dar nebuvo galutinai apgalvojusi tos scenos. Ta scena irgi jos laukė.

III

TŪKSTANTIS

DEVYNI ŠIMTAI

DEVYNIASDEŠIMT

PENKTŲJŲ

RUDUO

Valstybės pareigūnas

Seržantas Haris Hukstra, anksčiau buvęs hoofdagent arba „beveik seržantas“ Hukstra, vis vangstėsi valyti savo rašomojo stalo stalčius. Pro Antrosios apygardos policijos nuovados antrame aukšte esančio jo kabineto langus buvo matyti Varmustratas. Haris, kol kas nepradėjęs tvarkyti stalo (kurio stalčiai dar išvis nė karto nebuvo išvalyti), išsiblaškęs žiūrėjo, kaip pasikeitė gatvė, – nes Varmustratas, kaip ir visas „raudonųjų žibintų“ rajonas, buvo šiek tiek pasikeitęs. Kaip patruliuojantis policininkas, jau nekantraujantis pirma laiko išeiti į pensiją, seržantas Hukstra žinojo, kad labai mažai kas kada praslydo jam pro akis.

Priešais nuovadą kadaise buvo gėlių parduotuvė, „Jemi“, vėliau perkelta į kampinį Siaurojo Kerko tako namą. Pro langą Haris vis dar matė užeigą, vadinamą „La Paella“, ir argentiniečių restoraną „Tango“, o „Jemi“ gėlių parduotuvės vietoje dabar buvo „Sanio baras“. Jei Haris būtų buvęs toks aiškiaregys, kokiu daugelis kolegų jį laikė, jis gal būtų nuspėjęs, kad nepraėjus nė metams nuo jo išėjimo į pensiją „Sanio barą“ pakeis kavinė, nevykusiai pavadinta „Café Pimpelmée“. Tačiau netgi geras policininkas, kad ir koks įžvalgus jis būtų, negali šitaip tiksliai numatyti ateities. Kaip ir daugelis kitų vyrų, nusprendžiančių išeiti į pensiją pirma laiko, Haris Hukstra buvo įsitikinęs, jog dauguma pokyčių jo veiklos sferoje – ne į gerąją pusę.

Hašišas pastebimai didesniais kiekiais į Amsterdamą buvo pradėtas gabenti šešiasdešimt šeštaisiais. Aštuntajame dešimtmetyje pasirodė heroinas; iš pradžių jį tiekė kinai, tačiau besibaigiant Vietnamo karui kinus iš heroino rinkos išstūmė Pietryčių Azijos Auksinis trikampis. Daugybė narkotikus vartojančių prostitučių buvo heroino kurjerės.

Dabar daugiau negu šešiasdešimt procentų narkomanų buvo įrašyti į Sveikatos apsaugos departamento įskaitą – be to, Bankoke nuolat dirbo Olandijos policijos pareigūnai. Bet „raudonųjų žibintų“ rajone daugiau negu septyniasdešimt procentų prostitučių buvo nelegalios imigrantės; iš esmės niekas negalėjo sužiūrėti tų „nelegalių“.

O dėl kokaino, tai jis nedideliais lėktuvais atkeliavo iš Kolumbijos per Surinamą. Surinamiečiai į Olandiją jį gabeno septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo pradžioje. Dėl prostitučių iš Surinamo nebuvo beveik jokių sunkumų, ir jų sąvadautojai tik retkarčiais pridarydavo rūpesčių; didžiausia problema buvo kokainas. Dabar jį gabeno jau patys kolumbiečiai, tačiau sunkumų nebuvo ir dėl prostitučių iš Kolumbijos, o jų sąvadautojai rūpesčių pridarydavo dar mažiau negu surinamiečiai.