Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Ruta nusivylė pati negavusi progos išeiti kur nors su Edžiu, nes ji būtų galėjusi kad ir visą dieną kalbėtis su juo apie motiną. (Edis buvo atsivežęs kitus du Alisos Somerset romanus.) Bet kai Edis su Alanu išėjo į daržinę, Ruta liko viena su Hana.

– Žinai, ko noriu tavęs paklausti, vaikeli… – kreipėsi į draugę Hana. Ruta, be abejo, žinojo.

– Nagi, klausk, Hana.

– Ar judu jau mylėjotės? Turiu galvoje, su Alanu, – paklausė Hana.

– Taip, – atsakė Ruta. Ji jautė, kaip nuo gero viskio šyla burna, gerklė, skrandis. Sėdėjo ir galvojo, kada nustos ilgėtis tėvo, ar išvis kada nors nustos jo ilgėtis.

– Ir? – smalsavo Hana.

– Alano pimpalas didžiausias, kokį tik esu mačiusi, – tarė Ruta.

– Maniau, kad tau nepatinka dideli strypai, o gal ne tu taip sakei? – paklausė Hana.

– Jis ne per didelis, – paaiškino Ruta. – Kaip tik tokio didumo, kokio man reikia.

– Tai viskas gerai? Tu išteki? Mėginsi susilaukti vaiko? Jau nuspręsta, ar ne? – klausinėjo Hana.

– Taip, viskas gerai, – atsakė Ruta. – Jau nuspręsta.

– Tačiau kas atsitiko? – paklausė Hana.

– Ką turi galvoje, Hana?

– Na, tu tokia rami… kažkas atsitiko , – tarė Hana.

– Ką gi… Mano geriausia draugė dulkinosi su mano tėvu, paskui mano tėvas nusižudė, be to, sužinojau, kad mano motina – šiokia tokia rašytoja. Ar apie tai tu kalbi?

– Gerai, gerai – aš to nusipelniau, – tarė Hana. – Tačiau kas atsitiko tau ? Tu kitokia . Kažkas tau atsitiko.

– Išsiskyriau su paskutiniu netikusiu vaikinu, jeigu tai tave domina, – atsakė Ruta.

– Gerai, gerai. Nesakyk, – tarė Hana. – Kažkas atsitiko. Bet man tai nerūpi. Gali toliau sau slapukauti.

Ruta įpylė draugei dar truputį salyklinio škotiško viskio:

– Geras, ar ne? – paklausė Ruta.

– Tu kažkokia nenormali, – tarė jai Hana. Tie žodžiai tarytum palietė jautrią stygą. Tą patį Rutai sakė Rojė, kai pirmą kartą Ruta nenorėjo stovėti sieninėje spintoje tarp batų.

– Nieko neatsitiko, Hana, – pamelavo Ruta. – Ar nemanai, kad paprasčiausiai būna akimirkų, kai norisi pakeisti savo gyvenimą, pradėti gyventi kitaip?

– Taigi… nežinau, – atsakė Hana. – Gal ir būna. Bet tik todėl, kad kas nors atsitinka .

Pirmosios Rutos jungtuvės

Alanas Olbraitas ir Ruta Koul susituokė Padėkos dienos savaitgalį, kurį jie praleido Rutos namuose Vermonte. Visą savaitgalį pas juos svečiavosi Hana, atvažiavusi su vienu iš netikusių vaikinų, ir per ceremoniją nuotakos tėvo pareigas atlikęs Edis O’Hara. (Hana buvo Rutos pamergė.) Mėtinio padedamas, Edis identifikavo Džordžo Elioto žodžius apie santuoką – Ruta norėjo, kad Hana juos perskaitytų per jos vestuves. Mėtinis, žinoma, neatsispyrė pagundai perskaityti trumpą paskaitą apie tai, kaip jis tą ištrauką surado.

– Supranti, Edvardai, – pasakė Mėtinis sūnui, – tokia ištrauka, kuri iš tiesų yra apibendrinimas – tai galima suprasti ir iš turinio, ir iš stiliaus, – greičiausiai gali būti kurio nors skyriaus pradžioje arba, dar labiau tikėtina, gale. Be to, kadangi čia įžvelgiame aiškų baigtumą, galime tikėtis, kad ji veikiau bus knygos pabaigoje negu pradžioje.

– Suprantu, – tarė Edis. – Iš kurios ji knygos?

– Tai išduoda vos juntama ironija, – monotonišku balsu toliau kalbėjo Mėtinis. – Ironija ir graudžiai saldi intonacija. Tai tarytum pastoralė, bet šiek tiek daugiau negu pastoralė.

– Iš kurio romano, tėti? – maldavo Edis.

– Juk aišku, kad iš „Adamo Bido“, Edvardai, – pasakė sūnui senasis anglų kalbos mokytojas. – Ši ištrauka puikiai tiks tavo draugės vestuvėms, kurios bus lapkričio mėnesį, nes būtent lapkričio mėnesį Adamas Bidas vedė Diną – „apšarmojusį besibaigiančio lapkričio rytą“, – atmintinai pacitavo Mėtinis. – Čia iš pirmo paskutinio skyriaus sakinio, jei neskaičiuotume epilogo, – pridūrė senasis anglų kalbos mokytojas.

Edis jautėsi visiškai išsekintas, bet jis visgi surado tą ištrauką, kaip Ruta jo buvo prašiusi.

Per Rutos vestuves Hana ištrauką iš Džordžo Elioto knygos perskaitė nelabai įtikinamai, tačiau tie žodžiai vis tiek atgijo Rutos širdyje:

„Kas gali būti geriau dviem žmonėms, negu jausti, jog yra sujungti visam gyvenimui, – kad paremtų vienas kitą visuose darbuose, paguostų visose nelaimėse, kad pagelbėtų vienas kitam visuose skausmuose, kad būtų kartu tyliuose neišsakytuose prisiminimuose paskutinio išsiskyrimo akimirką?“

„Iš tikrųjų, kas gali būti geriau?“ – galvojo Ruta. Ji manė, jog tik pradėjo mylėti Alaną; buvo įsitikinusi, kad jau myli jį labiau, negu kada nors mylėjo ką nors kitą, išskyrus tėvą.

Civilinės apeigos, kurioms vadovavo vietinis taikos teisėjas, vyko Rutos mėgstamiausiame knygyne Mančesteryje. Savininkai – vyras ir žmona, seni Rutos draugai – mielai porai valandų uždarė savo knygyną, nors tai buvo vienas iš pelningiausių metų savaitgalių. Tačiau po vestuvių ceremonijos, kai jie vėl atvėrė duris įprastiniam darbui, lauke pirkėjų lūkuriavo lyg ir daugiau, negu galima buvo tikėtis. Kai kurie atrodė atėję tik iš smalsumo. Už parankių su Alanu eidama iš knygyno, naujoji ponia Olbrait (taip Rutos Koul niekas nevadins ) nusuko akis nuo susirinkusių stebėtojų.

– Jeigu čia yra žurnalistų, aš su jais pasikalbėsiu, – šnipštelėjo Rutai Hana.

Edis, be abejo, visur dairėsi Merion.

– Ar ji čia? Tu ją matai? – paklausė Ruta, bet Edis tik papurtė galvą.

Ruta dairėsi ir dar kai ko. Ji buvo beveik įsitikinusi, kad pasirodys buvusi Alano žmona, nors Alanas iš jos būgštavimų tik pasišaipė. Vaikai buvo opi Alano ir ankstesnės jo žmonos ginčų tema, tačiau dėl skyrybų jų nuomonės sutapo. Pasak Alano, buvusi jo žmona iš prigimties neatrodė galinti ką nors užsipulti.

Tą Padėkos dienos savaitgalį mieste buvo daugybė automobilių, todėl savuosius vestuvininkams teko palikti tolėliau nuo knygyno. Visiems pro piceriją bei žvakių krautuvėlę grįžtant atgal, Ruta staiga pajuto, kad kažkas juos seka; netikėlis Hanos vaikinas atrodė kaip koks asmens sargybinis, tačiau kažkas vis tiek ėjo paskui vestuvininkų būrelį. Alanas paėmė Rutą už parankės ir nusivedė šaligatviu į priekį; jie jau buvo netoli stovėjimo aikštelės. Hana vis grįžčiojo į iš paskos einančią pagyvenusią moterį, bet ši buvo ne iš tų, kurias galima sugluminti žvilgsniu.

– Ji ne žurnalistė, – pasakė Hana.

– Velniop ją – kažkokia senė, ir tiek, – numojo ranka netikėlis Hanos vaikinas.

– Aš tuo pasirūpinsiu, – tarė Edis O’Hara. Bet šios pagyvenusios moters Edžio kerai neveikė.

– Aš kalbu ne su jumis. Kalbu su ja , – pasakė ta moteris Edžiui; ji rodė į Rutą.

– Klausykite, ponia – šiandien jos vestuvės. Taigi verčiau nešdinkitės, – tarė Hana.

Alanas su Ruta sustojo ir atsisuko į senąją moteriškę, kuri skubėdama paskui juos jau buvo pridususi.

– Čia ne mano buvusi žmona, – šnipštelėjo Alanas, bet Ruta jau žinojo tai taip pat gerai, kaip ir tai, kad ta pagyvenusi moteris – ne jos motina.

– Norėjau pamatyti jūsų veidą, – pasakė senoji ponia Rutai. Tam tikra prasme jos išvaizda buvo tokia pat niekuo neišsiskirianti kaip ir Rojės žudiko. Dar viena nesitvardanti senė. Taip pagalvojusi, tai moteriai net nespėjus vėl prabilti, Ruta staiga suvokė, kas ji tokia. Kas gi kitas, jei ne našlė visam likusiam gyvenimui, galėtų šitaip užsipulti?