Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Niekas Rutai netrukdė pradėti naują gyvenimą su Alanu. Žinoma, turės būti kokios nors pamaldos už Tedą. Nieko prašmatnaus – be to, Ruta nemanė, kad labai daug žmonių norės dalyvauti. Tarp Rutos ir jos naujo gyvenimo su Alanu dabar iš tikrųjų tebuvo tik būtinybė iš Eduardo Gomeso tiksliai sužinoti, kas atsitiko tėvui. Būtent apie tai galvodama Ruta ir suvokė, kaip tėvas ją mylėjo. Nejaugi ji – vienintelė moteris, privertusi Tedą Koulą pajusti sąžinės graužimą?

Nusišalinimas

Eduardas Gomesas buvo geras katalikas. Negalima sakyti, jog neprietaringas, bet visada suvaldydavo savo polinkį tikėti likimu, kad neperžengtų griežtų tikrojo tikėjimo ribų. Laimė, jis niekada nesusidūrė su kalvinizmu, – nes būtų pasirodęs esąs uolus ir viskam pasirengęs atsivertėlis. Kol kas, kai tik sodininkas leisdavosi į fantazijas apie iš anksto paskirtą savo likimą, katalikybė prislopindavo pernelyg įsismaginusią jo vaizduotę.

Eduardas nepamiršo tos, atrodė, niekada nesibaigsiančios kankynės, kai žemyn galva kybojo ponios Von ligustrų gyvatvorėje nė kiek neabejodamas, kad tuoj mirs apsinuodijęs anglies monoksido dūmais. Tada Eduardo galvoje šmėstelėjo mintis, kad šitaip mirti turėtų Tedas Koulas, o ne jis, nekaltas sodininkas. Tą nevilties akimirką Eduardas įsivaizdavo esąs kito vyriškio geidulių ir, kaip sakoma, kito vyriškio „paniekintos moters“ auka.

Niekas – ką jau kalbėti apie išpažinties klausiusį kunigą – Eduardo nekaltino dėl to, kad jis šitaip jautėsi. Vargšas sodininkas, žemyn galva merdėjantis ponios Von gyvatvorėje, turėjo pakankamai priežasčių jaustis nekaltai kamuojamas. Tačiau laikui bėgant Eduardas suprato, jog Tedas yra sąžiningas ir dosnus darbdavys, todėl sodininkas niekada sau neatleido už tai, kad kadaise pagalvojo, jog Tedas nusipelnė mirti nuo anglies monoksido dūmų.

Iš prigimties prietaringą Eduardą visiškai sugniuždė ir sunkiai valdomą jo fatalizmą dar labiau sustiprino tai, kad būtent jis, nelaimingas sodininkas, rado Tedą Koulą nusinuodijusį anglies monoksido dūmais.

Kad kažkas negerai, pirma pajuto Eduardo žmona, Končita. Važiuodama pas Tedą ji dar užsuko į Sagaponako paštą paimti laiškų. Kadangi kaip tik tą savaitės dieną Končita keisdavo patalynę, tvarkydavo skalbinius ir apskritai švarindavo visus namus, pas Tedą ji atvažiavo anksčiau negu Eduardas. Dėdama laiškus ant virtuvės stalo, Končita negalėjo nepastebėti pilno salyklinio škotiško viskio butelio; butelis buvo atsuktas, bet iš jo nenupilta nė lašo. Šalia stovėjo švari, tuščia „Tifanio“ krištolo taurelė.

Končita pastebėjo ir kartu su laiškais gautą Rutos atviruką. Ji sunerimo pamačiusi Herberio gatvėje, Hamburgo San Paulio kvartalo „raudonųjų žibintų“ rajone, nufotografuotas languose stovinčias prostitutes. Dukteriai nederėjo siųsti tokio atviruko savo tėvui. Tačiau gaila, kad paštas iš Europos neatkeliavo anksčiau, nes žodžiai ant atviruko galėjo Tedą pradžiuginti, – jeigu jis būtų juos perskaitęs. (GALVOJU APIE TAVE, TĖTI. GAILIUOSI DĖL TO, KĄ PASAKIAU. TAI BUVO ŽEMA. MYLIU TAVE! RUTI)

Sunerimusi Končita vis dėlto pradėjo tvarkyti Tedo darbo kambarį; ji manė, kad gal Tedas dar miega viršuje, nors paprastai jis keldavosi anksti. Apatinis Tedo „rašomojo“ stalo stalčius buvo pradarytas; jis buvo tuščias. Šalia stalčiaus stovėjo didžiulis tamsiai žalias šiukšlių maišas, į kurį Tedas buvo sukišęs šimtus nespalvotų poliaroidinių nuogų modelių nuotraukų; maišo viršus buvo užrištas, bet kai Končita dulkių siurbliu valydama grindis jį pajudino, iš vidaus prasiveržė apsauginio tepalo dvokas. Prie maišo lipniąja juostele buvo priklijuotas raštelis: KONČITA, PRAŠAU IŠMESTI ŠITAS ŠIUKŠLES PRIEŠ RUTAI PARVAŽIUOJANT NAMO.

Pamačiusi tą raštelį, Končita taip išsigando, kad net išjungė siurblį. Stovėdama laiptinės apačioje, ji šūktelėjo į viršų:

– Pone Koulai?

Niekas neatsiliepė. Končita užlipo į antrą aukštą. Tedo miegamojo durys buvo atviros. Lovoje nemiegota; ji tebebuvo tokia pat tvarkingai paklota, kokią Končita paliko praėjusios dienos rytą. Končita viršutiniu koridoriumi nuėjo į kambarį, kuriame pastaruoju metu apsistodavo Ruta. Tedas (arba kažkas kitas) naktį miegojo Rutos lovoje – ar bent jau trumpam buvo ant jos išsitiesęs. Rutos sieninės spintos durys buvo atidarytos, komodos stalčiai ištraukti. (Tėvas, matyt, neatsispyrė norui paskutinį kartą žvilgtelėti į jos drabužius.)

Dabar Končita jau buvo ganėtinai sunerimusi, todėl puolė skambinti Eduardui – net nenulipusi į pirmą aukštą, – o laukdama atvažiuojančio vyro paėmė iš Tedo darbo kambario tą didelį tamsiai žalią šiukšlių maišą ir norėjo išnešti į daržinę. Daržinėje esančio garažo durys buvo rakinamos kodine spyna; Končita surinko reikiamą kodą. Kai durys atsivėrė, ji pamatė, jog Tedas ant daržinės grindų sukrovęs keletą vilnonių antklodžių, kad užkimštų plyšį po garažo durimis; Končita dar suvokė, jog Tedo automobilio variklis įjungtas, nors paties Tedo automobilyje nebuvo. „Volvas“ vienas sau pupsėjo išmetamosiomis dujomis dvokiančioje daržinėje. Končita taip ir paliko iš rankų iškritusį šiukšlių maišą garažo tarpduryje. Eduardo ji laukė prie įvažiavimo į kiemą.

Prieš eidamas ieškoti Tedo, Eduardas išjungė „Volvo“ variklį. Degalų buvo likę mažiau negu ketvirtis bako – automobilis tikriausiai pupsėjo kone visą naktį – Tedas buvo šiek tiek nuspaudęs akceleratoriaus pedalą sena skvošo rakete. Tai buvo viena iš senų Rutos rakečių; uždėjęs jos lankelį ant pedalo, rankeną Tedas paspraudė po priekine sėdyne. To pakako, kad variklis veiktų tuščiąja eiga ir neužgestų.

Nuleidžiamosios antrame daržinės aukšte esančios skvošo salės durys buvo pakeltos, Eduardas užlipo kopėčiomis; jis vos galėjo kvėpuoti, nes išmetamosios dujos buvo susitelkusios viršuje. Tedas negyvas gulėjo ant skvošo salės grindų. Apsirengęs sportiniais drabužiais. Gal kurį laiką pamušinėjo kamuoliuką, šiek tiek pabėgiojo. Kai pavargo, atsigulė ant grindų, kaip tik raidės T formos vidurinėje salės dalyje, kurią Rutai visada patardavo užimti – įsitvirtinti taip, tarytum nuo to priklausytų jos gyvybė, nes būtent iš šios salės vietos lengviausia valdyti priešininką.

Vėliau Eduardas gailėjosi, kad prieš išmesdamas atrišo tą didžiulį tamsiai žalią šiukšlių maišą ir apžiūrėjo, kas jame yra. Jis nebuvo pamiršęs daugybės nupieštų intymių ponios Von kūno vietų, nors tas vietas kadaise matė sudraskytas į skutus. Nespalvotos poliaroidinės nuotraukos sodininkui vėl nemaloniai priminė liguistą Tedo Koulo domėjimąsi pažemintomis ir moraliai smukusiomis moterimis. Jausdamas, kad tuoj susivems, Eduardas išmetė nuotraukas į šiukšlyną.

Tedas nepaliko atsisveikinimo raštelio, nebent atsisveikinimo rašteliu laikytume tą, kurį priklijavo prie šiukšlių maišo: KONČITA, PRAŠAU IŠMESTI ŠITAS ŠIUKŠLES PRIEŠ RUTAI PARVAŽIUOJANT NAMO. Be to, Tedas tikriausiai numatė, kad Eduardas skambins telefonu iš virtuvės, nes ten, ant bloknoto šalia virtuvės telefono aparato, buvo dar vienas raštelis: EDUARDAI, PASKAMBINKITE RUTOS LEIDĖJUI, ALANUI OLBRAITUI. Tedas buvo užrašęs Alano numerį „Random House“ leidykloje. Eduardas nedvejodamas paskambino.

Tačiau Ruta, nors ir dėkinga Alanui už rūpestį, niekaip nesiliovė ieškojusi Sagaponako namuose raštelio, kurį, kaip tikėjosi, tėvas paliko jai. Tai, kad tokio raštelio nebuvo, ją visiškai suglumino; tėvas visada sugebėdavo kaip nors pasiteisinti – jis nenuilstamai gindavosi.

Netgi Hana įsižeidė, kad jis nė žodžio neparašė jai, nors Hana save tikino, kad jos atsakiklio juostelėje užfiksuotas klingtelėjimas buvo Tedo skambutis.