Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Ta nuotrauka patiko Margaret kolegoms dingusių asmenų skyriuje, – kai byla dar buvo tiriama, – ne vien dėl motinos grožio, bet ir dėl to, kad berniukai su ledo ritulininkų apranga atrodė kaip tikri kanadiečiai. Visgi Margaret įžvelgė ir grynai amerikietišką jų bruožą, tarsi kokį pasipūtėlišką išdykumo ir nepalaužiamo optimizmo derinį – lyg ir vienas, ir kitas berniukas būtų įsitikinęs, kad jo nuomonė visada bus nenuginčijama, jo automobilis niekada neatsidurs ne toje juostoje.

Tik tada, kai negalėdavo užmigti arba kai per dažnai ir per ilgai žiūrėdavo į nuotraukas, seržantė Makdermid imdavo gailėtis, kad iš žmogžudysčių skyriaus perėjo į dingusių asmenų. Kai ieškojo marškinėliais su skrendančiu mėsainiu aprengtos jaunos padavėjos žudiko, Margaret miegodavo kuo puikiausiai. Tačiau nei to žudiko, nei dingusių jaunųjų amerikiečių jie taip ir nesurado.

Sutikusi Maiklą Keihilą, kuris tebedirbo žmogžudysčių skyriuje, Margaret jo, kaip kolegos, be abejo, paklausdavo, kokią bylą jis dabar tiria, – o jis paklausdavo jos. Kai jų bylos būdavo be jokių prošvaisčių, – tokios, ant kurių tarsi nuo pat pradžių užrašyta „neišaiškinta“, – savo nusivylimą jie abu išreikšdavo vienodai: „Vėl toks pat atvejis, kaip ir atsektos į namus iš „Skrajojančio maisto arenos“.

Dingę asmenys

Ruta galėjo liautis skaičiusi čia pat, pirmo skyriaus gale. Ji jau nė kiek neabejojo, kad Alisa Somerset yra Merion Koul. Tos kanadiečių rašytojos aprašytos nuotraukos tikrai nebuvo atsitiktinis sutapimas – ką jau kalbėti apie nuotraukų poveikį nerimastingajai dingusių asmenų skyriaus detektyvei.

Kad motinos mintis tebėra užvaldžiusios pražuvusių sūnų nuotraukos, Rutai nebuvo netikėtumas, kaip ir tai, kad Merion, matyt, be perstojo galvojo apie Tomą ir Timotį – kaip jie atrodytų, jeigu būtų suaugę vyrai, kaip būtų susiklostęs jų gyvenimas, jeigu jie būtų gyvi. Po pirmojo sukrėtimo, kai sužinojo apie motiną, Rutą labiausiai nustebino motinos sugebėjimas netiesiogiai rašyti apie tai, kas jai skaudžiausia. Pats faktas, kad motina yra rašytoja , – nors ir nekokia, – pribloškė Rutą labiau negu visa kita.

Ruta turėjo skaityti toliau. Neabejojo, kad bus ir daugiau aprašytų nuotraukų ir ji jas visas prisimins. Detektyviniu Merion romaną galėjai vadinti tik todėl, kad galų gale viena dingusių asmenų byla buvo išnarpliota iki galo: dvi mažos mergaitės, seserys, sėkmingai atgaunamos iš pagrobėjo, kuris pasirodo esąs ne koks sekso maniakas ar vaikų tvirkintojas (kaip iš pradžių nuogąstaujama), o kur kas mažiau pavojingas su dukterų motina išsiskyręs ir nuo šeimos nutolęs tėvas.

O dėl marškinėliais su skrendančiu mėsainiu aprengtos padavėjos, tai ji taip ir lieka tarytum neišaiškintą ar neišaiškinamą nusikaltimą reiškianti metafora – kaip ir dingę jaunieji amerikiečiai, kurių atvaizdai (tikri ir įsivaizduojami) kriminalinės policijos seržantei Makdermid neduoda ramybės ir romano pabaigoje. Šia prasme „Atsekta į namus iš „Skrajojančio maisto arenos“ peržengia detektyvo žanro ribas; dingusių asmenų ieškojimas čia jau tarsi psichinė būklė. Dingusiųjų ilgėjimasis tampa nuolatine melancholiškos pagrindinės veikėjos dvasine būsena.

Dar nebaigusi skaityti pirmojo motinos romano Ruta panoro kuo greičiau pasikalbėti su Edžiu O’Hara – ji manė (visai teisingai), kad Edis kai ką žino apie tolesnę Merion, kaip rašytojos, karjerą. Alisa Somerset turėjo būti parašiusi ne tik tą knygą. „Atsekta į namus iš „Skrajojančio maisto arenos“ buvo išleista tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt ketvirtais metais; romanas neilgas. Iki devyniasdešimtųjų, kaip spėjo Ruta, motina galėjo parašyti ir išleisti dar bent porą.

Netrukus Ruta iš Edžio sužinos, kad iš tikrųjų yra dar du romanai ir abiejuose vėl nagrinėjamos dingusių asmenų bylos. Motinos knygų pavadinimai Rutai neatrodė labai vykę. „Dingusiųjų ieškanti Makdermid“ dar turėjo šiokio tokio aliteracinio žavesio, bet antraštėje „Makdermid pasiekia kelio gairę“ aliteracija buvo gerokai iškreipta.

Pagrindinėje romano „Dingusiųjų ieškanti Makdermid“ siužetinėje linijoje smulkiai aprašomos seržantės Makdermid pastangos surasti pabėgusią žmoną bei motiną. Šįkart moteris iš Jungtinių Valstijų palieka savo vyrą ir vaiką; jos ieškantis vyras įsitikinęs, kad ji pabėgo į Kanadą. Išsirengusi ieškoti dingusios žmonos bei motinos, Margaret sužino apie keletą bjaurių atsitikimų, susijusių su tuo, kad pabėgėlės vyras daugybę kartų buvo neištikimas. Negana to, detektyvė supranta, kad kone pamišusios motinos meilė pirmajam vaikui (žuvusiam lėktuvo katastrofoje) verčia ją bėgti nuo bauginančią atsakomybę užtraukiančios meilės kitam vaikui – tam, kurį ji paliko. Galiausiai susekusi ieškomą moterį, anksčiau dirbusią padavėja „Skrajojančio maisto arenoje“, seržantė Makdermid jos pasigaili ir leidžia pasprukti. Nenaudėlis vyras žmonos taip ir nesuranda.

„Turime pagrindo manyti, kad ji Vankuveryje“, – sako vyrui Margaret, puikiai žinodama, kad pabėgėlė yra Toronte. (Šiame romane dingusių jaunųjų amerikiečių nuotraukos tebekaba geriausiai matomoje vietoje vienuoliškame detektyvės miegamajame.)

Knygoje „Makdermid pasiekia kelio gairę“ Margaret, – kuriai dviejuose pirmuosiuose romanuose buvo „beveik šešiasdešimt, nors paklausta apie amžių ji dar galėjo sėkmingai pameluoti“, – pagaliau sukanka šešiasdešimt. Ruta tuoj pat supras, kodėl Edžiui O’Harai ypač didelį įspūdį padarė trečiasis Alisos Somerset romanas: jame pasakojama apie buvusio šešiasdešimtmẽtės detektyvės mylimojo sugrįžimą.

Kadaise penktą dešimtį pradėjusi Margaret Makdermid buvo nuoširdi jaunų amerikiečių, atvykstančių į Kanadą, kad išsisuktų nuo šaukimo į kariuomenę, konsultantė. Vienas jaunuolis tada ją įsimylėjo. Dar nė dvidešimties neturintis berniukas ir daugiau negu keturiasdešimties metų moteris! Tas gana atvirai ir erotiškai aprašytas meilės ryšys greitai nutrūko.

Dabar, kai Margaret sukanka šešiasdešimt, jos „jaunasis“ meilužis staiga sugrįžta – jam vėl reikia jos pagalbos. Šįkart todėl, kad dingo jo žmona ir vaikas – jie tikriausiai pagrobti. Vyriškiui jau šiek tiek daugiau negu trisdešimt, o seržantė Makdermid niekaip negali susikaupti – ji labai norėtų žinoti, ar jam vis dar atrodo patraukli. („Bet argi tai įmanoma? – galvojo Margaret. – Juk aš tokia sena ragana.“)

– Man ji vis dar atrodytų patraukli! – pasakys Rutai Edis.

– Sakyk jai – ne man , Edi, – patars jam Ruta.

Galiausiai buvęs mylimasis sėkmingai atgauna savo žmoną ir vaiką, o Margaret vėl mėgina nusiraminti įsivaizduodama, koks galėtų būti dingusių jaunųjų amerikiečių, įdėmiai žvelgiančių į ją iš nuotraukų nykiame jos miegamajame, gyvenimas.

Ruta su malonumu perskaitys reklamą ant „Makdermid pasiekia kelio gairę“ viršelio aplanko: „Geriausia šių laikų detektyvinių romanų rašytoja!“ (Taip sakė Britanijos detektyvų rašytojų asociacijos prezidentas, nors nedaug kas pritarė jo nuomonei.) O už „Dingusiųjų ieškančią Makdermid“ Alisa Somerset buvo apdovanota vadinamuoju „Artūru“ – „už geriausią romaną“. (Kanados detektyvų rašytojai pavadino tą premiją Artūro Elio vardu. Tikroji Artūro Elio, garsaus Kanados budelio nuo tūkstantis devyni šimtai tryliktų iki trisdešimt penktų metų, pavardė – Inglišas; jo dėdė Džonas Elis tuo pat laiku buvo Anglijos budelis. Vėliau Kanados budeliai pasivadindavo artūrais eliais tarsi kokiu darbiniu slapyvardžiu.)