Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Jei tik būčiau buvusi namuose, kai jis skambino! – vis kartojo Hana, kalbėdama su Ruta.

– Jei būtum buvusi… – tarė Ruta.

Tedo Koulo paminėjimas buvo surengtas ekspromtu Sagaponako valstybinėje pradžios mokykloje. Mokyklos taryba ir buvę bei dabar dirbantys mokytojai paskambino Rutai ir pasiūlė patalpas. Ruta anksčiau nesuvokė, kiek daug gero jos tėvas yra padaręs tai mokyklai. Jis dukart nupirko jiems naujus žaidimų aikštelės įrenginius; kasmet vaikams dovanodavo įvairių piešimo reikmenų; jis parūpindavo daugiausia knygų vaikams Bridžhamptono bibliotekai, kurios paslaugomis naudojosi Sagaponako moksleiviai. Be to, Rutai nė nežinant, Tedas skaitydavo vaikams savo istorijas per Pasakų valandas ir mažiausiai pustuzinį kartų per kiekvienus mokslo metus ateidavo į mokyklą mokyti jų piešti.

Taigi tokioje aplinkoje, tarp žemų suolų bei kėdžių, tarp sienų, nukabinėtų vaikų piešiniais, kuriuose buvo pavaizduoti labiausiai įsidėmėtini Tedo Koulo knygų veikėjai, vietos bendruomenė pagerbė garsųjį rašytoją ir iliustruotoją. Kažkokia visų mylima į pensiją išėjusi mokytoja meiliai pakalbėjo apie Tedo atsidavimą vaikų lavinimui, nors ji vieną su kita painiojo Tedo knygas; ta mokytoja manė, kad kurmiažmogis yra būtybė, tykanti po grėsmingomis durimis grindyse, o nenusakomą garsą, tarsi kažkas stengtųsi nesukelti jokio garso, iš tikrųjų skleidė pelė, rėpliojanti tarp sienų. Ant sienų kabančiuose vaikų piešiniuose Ruta pamatė tiek pelių ir kurmiažmogių, kad jų turėjo pakakti visam likusiam jos gyvenimui.

Be Alano ir Hanos, vienintelis žymesnis atvykėlis buvo galerijos savininkas iš Niujorko, kuris susikrovė nemenką turtelį pardavinėdamas Tedo Koulo piešinių originalus. Tedo leidėjas negalėjo atvažiuoti – dar nebuvo išsigydęs Frankfurto knygų mugėje prikibusio kosulio. (Ruta tarėsi žinanti, koks tai kosulys.) Net Hana atrodė prislėgta – jie visi nustebo pamatę, kad susirinko tiek daug vaikų.

Buvo ir Edis O’Hara; kaip Bridžhamptono gyventojo, Edžio negalėjai vadinti atvykėliu, bet Ruta nesitikėjo jo pamatyti. Vėliau ji suprato, kodėl jis atėjo. Kaip ir Ruta, Edis vylėsi, kad pasirodys Merion. Šiaip ar taip, tai buvo vienas iš tų įvykių, kurie, kaip įsivaizdavo Ruta, galėjo paskatinti motiną atvažiuoti. Juo labiau kad Merion buvo rašytoja. Argi ne visus rašytojus traukia pabaiga? Čia ir buvo pabaiga. Bet Merion nepasirodė.

Diena buvo žvarbi, nuo vandenyno šuorais pūtė drėgnas vėjas; improvizuotoms pamaldoms pasibaigus, žmonės, užuot pastoviniavę mokyklos kieme, skubėjo prie automobilių. Visi, išskyrus vieną moterį, kuri Rutai atrodė maždaug jos motinos amžiaus; moteris buvo apsirengusi juodai, netgi su juodu šydu, ir sukinėjosi apie žvilgantį juodą savo „Linkolną“, lyg jai būtų nepakeliamai skaudu išvažiuoti. Kai vėjas kilstelėjo šydą, pasimatė veidas, kurio oda buvo tarytum per smarkiai įtempta ant kaukolės. Moteris, kurios skeletas, atrodė, tuoj išlįs pradūręs odą, žiūrėjo į Rutą taip įdėmiai, kad ši padarė skubotą išvadą, jog čia, ko gero, ir bus piktoji našlė, parašiusi neapykantos kupiną laišką, – ta, kuri sakėsi esanti našlė visam likusiam gyvenimui. Paėmusi Alaną už rankos, Ruta dėl visa ko atkreipė jo dėmesį į tą moterį.

– Aš dar nepraradau vyro, taigi ji atėjo pasidžiaugti bent jau tuo, kad netekau tėvo! – pasakė Ruta Alanui, bet jos žodžius nugirdo Edis O’Hara.

– Aš tuo pasirūpinsiu, – tarė Edis Rutai. Edis žinojo, kas ta moteris.

Tai nebuvo piktoji našlė – tai buvo ponia Von. Eduardas, be abejo, pirmas ją pastebėjo; ponios Von pasirodymą jis suprato kaip dar vieną užuominą apie likimą, kuriam buvo pasmerktas. (Sodininkas slėpėsi mokykloje, matyt, vildamasis, kad buvusi jo darbdavė staiga stebuklingai pradings.)

Iš tikrųjų tai jos skeletas nelindo pro odą; veikiau į alimentus buvo įskaičiuota ganėtinai daug pinigų kosmetinėms operacijoms, kuriais ponia Von be jokio saiko ir naudojosi. Kai Edis paėmė ponią Von už parankės ir vedė prie žvilgančio juodo „Linkolno“, ji nesipriešino.

– Ar mudu pažįstami? – paklausė Edžio.

– Taip, – tarė jis. – Kadaise aš buvau jaunas vaikinas. Pažinojau jus, kai buvau jaunas. – Ponios Von pirštai tarsi paukščio nagai smigo Edžiui į riešą; šydu pridengtos akys nekantriai tyrinėjo jo veidą.

– Jūs matėte piešinius! – sušnibždėjo ponia Von. – Jūs įnešėte mane į namus!

– Taip, – prisipažino Edis.

– Ji labai panaši į motiną, ar ne? – pasakė ponia Von Edžiui. Ji, be abejo, turėjo galvoje Rutą; Edis jos nuomonei nepritarė, bet mokėjo šnekėtis su pagyvenusiomis moterimis.

– Kai kuriais atžvilgiais… taip, panaši, – atsakė Edis. – Ji šiek tiek panaši į motiną. – Jis padėjo poniai Von atsisėsti prie vairo. (Eduardas Gomesas iš mokyklos išėjo tik tada, kai pamatė, kad žvilgantis juodas „Linkolnas“ pagaliau išvažiavo.)

– O man atrodo, kad ji labai panaši į motiną! – tarė Edžiui ponia Von.

– Manyčiau, ji panaši į abu – ir į motiną, ir į tėvą, – taktiškai atsakė Edis.

– O, ne! – suriko ponia Von. – Niekas nepanašus į jos tėvą! Jis buvo vienintelis!

– Žinoma, galima pasakyti ir taip, – tarė Edis poniai Von. Jis uždarė jos „Linkolno“ dureles ir sulaikęs kvėpavimą dar palaukė, kol išgirdo variklio burzgimą; paskui vėl priėjo prie Alano ir Rutos.

– Kas ji tokia? – paklausė jo Ruta.

– Viena iš buvusių tavo tėvo draugių, – pasakė jai Edis. Tai išgirdusi Hana nulydėjo akimis nuvažiuojantį „Linkolną“ apimta greit išblėstančio žurnalistės smalsumo.

– Sapnavau, kad jos visos bus čia, visos buvusios jo draugės, – tarė Ruta.

Tarp kitko, ten buvo dar viena, bet Ruta taip ir nesužinojo, kas ji. Tai buvo aptukusi moteris, prisistačiusi Rutai prieš apeigas mokykloje. Ta iš veido išraiškos tarytum dėl kažko atgailaujanti putli moteris atrodė kokių penkiasdešimties metų.

– Jūs manęs nepažįstate, – pasakė ji Rutai, – bet aš pažinojau jūsų tėvą. Tiesą sakant, jį pažinojau ir aš, ir mano motina. Mano motina irgi nusižudė, taigi man labai gaila – žinau, kaip jaučiatės.

– Jūsų vardas… – tarė Ruta, spausdama tai moteriai ranką.

– O, mano mergautinė pavardė – Muntsjė, – pasakė moteris tokiu tonu, lyg būtų norėjusi save sumenkinti. – Bet jūs manęs nepažįstate… – pridūrė ir netrukus neatsisveikinusi išėjo.

– Glorija – berods ji sakė, kad jos vardas Glorija, – pasakė Ruta Edžiui, tačiau Edis nežinojo, kas ji tokia. (Iš tikrųjų tai buvo Glori – nerimastingoji velionės ponios Muntsjė duktė. Bet ji išėjo neatsisveikinusi.)

Alanas primygtinai prašė, kad Edis su Hana po visų apeigų užvažiuotų į namus Sagaponake ir išgertų kartu su juo bei Ruta. Iki to laiko pradėjo lyti, o Končita galiausiai išvadavo Eduardą iš mokyklos ir išsivežė namo, į Sag Harborą. Bent kartą (ir vėl) Sagaponako namuose buvo šio to stipresnio negu alus ar vynas; Tedas buvo nupirkęs puikaus salyklinio škotiško viskio.

– Gal tėtis šitą butelį kaip tik šiai progai ir nupirko… – pasakė Ruta. Jie sėdėjo prie stalo valgomajame – ten pat, kur kadaise,Tedo istorijoje, maža mergytė Ruti sėdėjo su savo tėčiu, kai kurmiažmogis tykojo po toršeru.

Edis O’Hara nebuvo įžengęs į tuos namus nuo penkiasdešimt aštuntųjų vasaros. Hana – nuo to laiko, kai dulkinosi su Rutos tėvu. Ruta apie tai galvojo, bet susilaikė nieko nepasakiusi; nors ašaros graužė jai gerklę, ji neverkė.

Alanas norėjo Edžiui parodyti, kaip ketina pertvarkyti daržinėje esančią skvošo salę. Kadangi Ruta sakė skvošo nebežaisianti, Alanas buvo sumanęs iš tos salės padaryti darbo kambarį arba sau, arba Rutai. Tada vienas iš jų galėtų dirbti namuose, buvusiame Tedo darbo kambaryje, o kitas – daržinėje.