Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Vis dėlto, kaip dažnokai atsitinka, sėkmė Kanadoje – ir netgi dar didesnio pasisekimo susilaukę vertimai į prancūzų bei vokiečių kalbas – anaiptol nereiškė, kad Alisa Somerset tokia pat žinoma ar bent jau kad jos knygos taip pat mielai leidžiamos ir Jungtinėse Valstijose; vargu ar išvis galima buvo sakyti, kad Alisos Somerset knygos leidžiamos Valstijose. Vienas tenykštis Kanadoje įsikūrusio leidėjo platintojas nesėkmingai mėgino pareklamuoti „Makdermid pasiekia kelio gairę“. (Tik trečiasis iš visų trijų romanų amerikiečiams pasirodė pakankamai įdomus, kad vertėtų jį leisti.)

Edis O’Hara pavydėjo Alisai Somerset, kad jos knygos taip gerai perkamos užsienyje, bet kartu ir didžiavosi Merion, besistengiančia literatūriškai perteikti asmeninę tragediją bei liūdesį.

– Puikiai padarė tavo motina, – pasakys Edis Rutai. – Visą savo skausmą pavertė detektyvinių romanų ciklu!

Tačiau Edis nebuvo įsitikinęs, ar jis yra jaunojo meilužio, sugrįžtančio į Margaret Makdermid gyvenimą, kai jai jau šešiasdešimt, prototipas, ar Merion Vietnamo karo metu turėjo kitą jauną meilužį amerikietį.

– Nebūk kvailas, Edi, – sakys jam Ruta. – Ji rašo apie tave, tik apie tave.

Kalbėdami apie Merion, Edis su Ruta sutars dėl svarbiausio dalyko: tegu Rutos motina būna dingęs asmuo tol, kol pati panorės sugrįžti.

– Ji žino, kur mes, Edi, – sakys Ruta naujajam draugui, bet Edį abejonė, ar Merion išvis kada nors dar norės jį matyti, grauš kaip nepaliaujama širdgėla.

Atvykusi į Kenedžio oro uostą ir perėjusi muitinę, Ruta tikėjosi rasti laukiantį Alaną; radusi Alaną laukiantį su Hana, ji nustebo. Kiek Ruta žinojo, anksčiau Alanas ir Hana nė karto nebuvo susitikę; matydama juos drauge, Ruta labai susikrimto. Be abejo, ji turėjo permiegoti su Alanu prieš išvykdama į Europą, – o dabar jis permiegojo su Hana! Bet kaip tai galėjo atsitikti? Juk jie net nebuvo pažįstami; tačiau jie abu čia ir atrodo kaip pora.

„Kaip pora“ jie Rutai atrodė todėl, kad juos tarytum siejo kažin kokia baisi paslaptis, – išvydę Rutą, jie lyg ir pajuto sąžinės graužimą. Tik romanų rašytoja galėjo įsivaizduoti tokią nesąmonę. (Iš dalies kaip tik dėl liguisto gebėjimo įsivaizduoti bet ką Ruta šiuo atveju ir neįžvelgė to, kas buvo akivaizdu.)

– Oi, vaikeli, vaikeli… – sakė jai Hana. – Čia aš kalta! – Rankoje Hana laikė sumaigytą „The New York Times“; laikraštis buvo susuktas į pailgą gniužulą, tarytum Hana būtų norėjusi jį išgręžti.

Ruta sustojusi laukė, kol Alanas ją pabučiuos, bet jis tarė Hanai:

– Ji nežino.

– Nežinau ko? – sunerimusi paklausė Ruta.

– Tavo tėvas mirė, Ruta, – pasakė Alanas.

– Vaikeli, jis nusižudė, – tarė Hana.

Ruta buvo sukrėsta. Jai nė mintis į galvą neatėjo, kad tėvas galėtų nusižudyti, nes ji niekada nemanė, kad jis dėl ko nors galėtų kaltinti save.

Hana bruko jai „The Times“ – tikriau sakant, susukto laikraščio likučius:

– Šlykštus nekrologas, – sakė Hana. – Vien apie nepalankias jo knygų recenzijas. Nė nežinojau, kad buvo tiek daug nepalankių recenzijų.

Lyg apkvaišusi Ruta skaitė nekrologą. Tai buvo lengviau, negu kalbėtis su Hana.

– Atsitiktinai sutikau Haną oro uoste, – mėgino viską paaiškinti Alanas. – Ji pati prisistatė.

– Perskaičiau laikraštyje tą sušiktą nekrologą, – tarė Hana. – Žinojau, kad šiandien grįžti, todėl paskambinau į namus Sagaponake ir pasišnekėjau su Eduardu… jį rado Eduardas. Taip sužinojau tavo reiso numerį, iš Eduardo, – pridūrė Hana.

– Vargšas Eduardas, – pasakė Ruta.

– Taigi, jis visai suskydęs, – tarė Hana. – O atvažiavusi į oro uostą, be abejo, dairiausi Alano. Taip ir maniau, kad jis čia bus. Pažinau iš nuotraukos…

– Žinau, kuo užsiima mano motina, – pasakė jiems Ruta. – Ji rašytoja. Rašo detektyvinius romanus, bet tai dar ne viskas.

– Ji neigia, – paaiškino Hana Alanui. – Vargšas tu vaikelis, – tarė ji Rutai. – Čia aš kalta – kaltink mane , mane !

– Tu nekalta, Hana. Tėtis apie tave daug negalvojo, – pasakė Ruta. – Kalta aš . Aš jį nužudžiau. Pirmiausia sutriuškinau skvošo salėje, paskui nužudžiau. Tu čia niekuo dėta.

– Ji pyksta – gerai, kad ji pyksta, – tarė Hana Alanui. – Į išorę nukreiptas pyktis tau naudingas – būtų blogiau, jei sprogtum į vidų.

– Atsiknisk! – pasakė Ruta savo geriausiai draugei.

– Tai gerai, vaikeli. Iš tikrųjų – gerai, kad tu pyksti.

– Atvažiavau automobiliu, – tarė Rutai Alanas. – Galiu nuvežti tave į miestą, arba galime iš karto važiuoti į Sagaponaką.

– Noriu į Sagaponaką, – atsakė Ruta. – Noriu pamatyti Edį O’Harą. Pirmiausia noriu pamatyti Eduardą, paskui Edį.

– Klausyk – aš tau šįvakar paskambinsiu, – pasakė Rutai Hana.– Gal norėsi išsilieti vėliau. Aš paskambinsiu.

– Geriau aš tau paskambinsiu, Hana, – tarė Ruta.

– Žinoma, galima ir taip, – neprieštaravo Hana. – Tu man arba aš tau.

Hanai reikėjo taksi, kad parvažiuotų į miestą; taksi stovėjo vienoje vietoje, o Alano automobilis – kitoje. Kol vėjui pučiant draugės nesmagiai atsisveikino, „The New York Times“ dar labiau išsitaršė. Ruta nenorėjo to laikraščio imti, bet Hana vis tiek įbruko.

– Perskaityk nekrologą vėliau, – tarė Hana.

– Jau perskaičiau, – atsakė Ruta.

– Perskaityk dar kartą, kai būsi bent kiek aprimusi, – patarė Hana. – Tada tikrai supyksi.

– Aš jau rami. Jau supykusi, – pasakė draugei Ruta.

– Ji nusiramins. Tada tikrai supyks, – šnipštelėjo Hana Alanui.– Pasirūpinkit ja.

– Žinoma, – tarė Alanas.

Ruta su Alanu dar pažiūrėjo, kaip Hana lenda į taksi laukiančių žmonių eilės priekį. Paskui, kai abu jau sėdėjo Alano automobilyje, Alanas galiausiai Rutą pabučiavo.

– Ar gerai jautiesi? – paklausė.

– Keista, bet taip, – atsakė Ruta.

Iš tikrųjų atrodė labai keista, kad jai nė kiek negaila tėvo; suvokė tik tai, kad nejaučia jam nieko . Rutos dėmesys ką tik buvo sutelktas į dingusius asmenis, ji nesitikėjo, kad tėvas irgi bus vienas iš jų.

– Dėl tavo motinos… – atsargiai prabilo Alanas. Jis beveik valandą laukė, kol Ruta susikaups; jie visą tą laiką važiavo tylėdami. „Jis tikrai toks vyras, kokio man reikia“, – galvojo Ruta.

Alanas gana vėlai ryte sužinojo, kad mirė Rutos tėvas. Jis galėjo paskambinti Rutai į Amsterdamą, kur buvo jau pavakarys; Ruta tada visą naktį viena viešbučio kambaryje ir vėliau, skrisdama namo, būtų apie tai mąsčiusi. Bet Alanas tikėjosi, kad Ruta nepamatys „The Times“ anksčiau negu kitą dieną, nusileidusi Niujorke. O dėl tikimybės, kad ta žinia pasieks ją Amsterdame, tai Alanas turėjo vilties, kad Tedas Koulas ne toks garsus.

– Edis O’Hara davė man motinos parašytą knygą, romaną, – paaiškino Ruta Alanui. – Edis, be abejo, žinojo, kas to romano autorė, bet nedrįso man pasakyti. Duodamas knygą tik tarstelėjo, kad „kaip tik tiks paskaityti lėktuve“. Tai jau tikrai!

– Tiesiog neįtikima, – nustebo Alanas.

– Man jau niekas neatrodo neįtikima, – pasakė Ruta. Po kurio laiko ji tarė: – Noriu už tavęs tekėti, Alanai. – Paskui, truputį patylėjusi, pridūrė: – Niekas nėra taip svarbu, kaip mylėtis su tavimi.

– Man labai malonu tai girdėti, – prisipažino Alanas. Jis nusišypsojo pirmą kartą nuo tos akimirkos, kai pamatė ją oro uoste. Ruta irgi – be jokių pastangų – jam nusišypsojo. Bet ir dabar, kaip ir prieš valandą, tėvui ji nejautė nieko – tai atrodė taip keista ir netikėta! Rutai labiau buvo gaila tėvo kūną radusio Eduardo.