Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Ant galinio aplenkiamo knygos viršelio atvarto apie autorę buvo parašyta tik tai, kad į Kanadą iš Jungtinių Valstijų ji persikėlė šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir kad Vietnamo karo metu buvo jaunų amerikiečių, atvykstančių į Kanadą, kad išvengtų šaukimo į kariuomenę, konsultantė. „Nors vargu ar ji pati sakytų, jog tai pirmoji jos knyga, – buvo parašyta apie autorę, – sklinda gandai, kad ponia Somerset prisidėjo prie neįkainojamo „Vadovo šaukiamojo amžiaus imigrantams į Kanadą“.“

Visa tai kėlė Rutos pasibjaurėjimą: erzinantis išsisukinėjimas ant viršelio atvarto, slapukiška autorės nuotrauka, labai jau rafinuotas pseudonimas – ką jau kalbėti apie antraštę. „Atsekta į namus iš „Skrajojančio maisto arenos“ Rutai skambėjo kaip stilizuotos kantri dainos, kurios ji tikrai nenorėjo išgirsti, pavadinimas.

Ruta negalėjo žinoti, kad „Skrajojančio maisto arena“ aštuntojo dešimtmečio pabaigoje buvo labai populiarus Toronto restoranas ir kad jos motina ten dirbo padavėja; tiesą sakant, Merion, tuomet bebaigianti šeštą dešimtį, savotiškai triumfavo – ji buvo vienintelė nejauna padavėja tame restorane. (Merion figūra vis dar buvo puiki.)

Negalėjo Ruta žinoti ir to, kad pirmasis jos motinos romanas, Jungtinėse Valstijose nespausdintas, turėjo šiokį tokį pasisekimą Kanadoje. Knyga „Atsekta į namus iš „Skrajojančio maisto arenos“ pasirodė ir Anglijoje; šio ir dar dviejų vėliau parašytų Alisos Somerset romanų vertimai buvo keletą kartų labai sėkmingai išleisti užsienyje. (Ypač Vokietijoje ir Prancūzijoje – Merion knygų, išverstų į vokiečių bei prancūzų kalbas, buvo parduota gerokai daugiau negu išleistų angliškai.)

Tačiau tik iki galo perskaičiusi romano „Atsekta į namus iš „Skrajojančio maisto arenos“ pirmą skyrių Ruta supras, kad Alisa Somerset yra Merion Koul, jos šiokią tokią sėkmę pelniusios motinos, slapyvardis.

Pirmas skyrius

Pardavėja, kuri dirbo ir pa davėja, buvo rasta negyva savo bute Džarvio gatvėje, į pietus nuo Džerardo. Tai buvo butas pagal jos išgales, bet tik todėl, kad kartu gyveno dar dvi pardavėjos. Visos trys pardavinėjo liemenėles „Itone“.

Nužudytajai merginai pardavėjos vieta universalinėje parduotuvėje buvo laiptelis į viršų. Anksčiau ji pardavinėjo moteriškus apatinius krautuvėlėje, pavadintoje „Bra Bar“. Mergina pasakojo, jog toji „Bra Bar“ Aveniu Roude yra nežmoniškai toli, kone pusiaukelėje į zoologijos sodą – tai jau buvo perdėta. Kartą, kalbėdama su kambario draugėmis, mergina pajuokavo, kad į „Bra Bar“ užsukantys pirkėjai dažniau būna iš zoologijos sodo negu iš Toronto – tai, be abejo, irgi buvo perdėta.

Kambario draugės sakė, kad nužudytoji mergina turėjo puikų humoro jausmą. Atseit padavėja ji papildomai dirbo, pasak jos pačios, todėl, kad pardavinėdama liemenėles daug vaikinų nesutiksi. Penkerius metus ji vakarais uždarbiavo „Skrajojančio maisto arenoje“; į tą restoraną – kaip ir kitos ten dirbančios moterys – buvo priimta todėl, kad gerai atrodė su marškinėliais.

„Skrajojančio maisto arenos“ padavėjų marškinėliai buvo aptempti, su didelėmis iškirptėmis ir jų apačioje nupieštais mėsainiais. Mėsainiai buvo su sparnais, išskėstais virš padavėjų krūtų. Kai draugės rado nužudytos merginos lavoną, ji daugiau niekuo ir nevilkėjo, tik tais aptemptais marškinėliais su didele iškirpte ir skrendančiu mėsainiu ant krūtų. Be to, marškinėliais ją, matyt, aprengė jau negyvą. Merginos krūtinėje buvo keturiolika durtinių žaizdų, bet nė vienos skylės marškinėliuose su skrendančiu mėsainiu.

Nei viena, nei kita aukos kambario draugė nemanė, kad nužudytoji pardavėja tuo metu „su kuo nors susitikinėjo“. Tačiau į butą nebuvo įsilaužta – mergina kažką įsileido. Kad ir kas tai buvo, ji dar pasiūlė jam išgerti vyno. Ant virtuvės stalo stovėjo dvi pilnos taurės – be jokių lūpų žymių, o vieninteliai pirštų atspaudai ant abiejų taurių – nužudytosios merginos. Nė vienoje durtinėje žaizdoje nebuvo jokio audinio dalelyčių – kitaip tariant, mergina buvo subadyta nuoga. Arba ji įsileido kažką į butą būdama nuoga, tokiu atveju turėjo tą kažką gerai pažinoti, arba kažkas įkalbėjo ją nusirengti be akivaizdžių grumtynių – galbūt grasindamas peiliu. Ko gero, mergina buvo išprievartauta, bet be jokio pastebimo pasipriešinimo, – tikriausiai irgi todėl, kad žudikas grasino peiliu, – arba ji atsidavė savo noru, tačiau tai neatrodė tikėtina. Šiaip ar taip, prieš pat mirtį mergina lytiškai santykiavo.

Tas vyriškis nebuvo užsimovęs prezervatyvo. Nužudytosios merginos kambario draugės pirmiausia su jomis kalbėjusiai policininkei sakė, kad jų mirusi draugė visada naudodavo gaubtuką. Šįkart ji jo nenaudojo; tai irgi vertė manyti, kad ji buvo išprievartauta. Iš marškinėlių su skrendančiu mėsainiu galima buvo suprasti, kad žudikas merginą nusižiūrėjo „Skrajojančio maisto arenoje“ – ne „Itone“ ir ne krautuvėlėje „Bra Bar“. Juk subadęs pardavėją žudikas neaprengė jos liemenėle.

Žmogžudysčių skyriaus detektyvai, kartu tiriantys šį nusikaltimą, kaip partneriai dirbo neseniai. Vyriškis, vyresnysis seržantas Maiklas Keihilas, į žmogžudysčių skyrių buvo perėjęs iš pavojingų atsitikimų būrio. Nors Keihilui žmogžudysčių skyriuje patiko, širdyje jis tebesijautė esąs pavojingų atsitikimų būrio žmogus. Jo galvosena buvo natiurmortiška – taigi jis mieliau tyrinėjo daiktus, o ne žmones. Atrodė, kad Keihilui maloniau ieškoti plaukelių ant kilimo ar spermos dėmių ant pagalvės užvalkalo, negu su kuo nors pasikalbėti.

Moteris, Keihilo partnerė, buvo labai vykusiai parinkta jam į porą. Kadaise ji buvo uniformuota konsteblė pečius siekiančiais kaštoniniais plaukais, o dabar pražilusius plaukus jau kišdavo po kepure. Kriminalinės policijos seržantė Margaret Makdermid mokėjo kalbėtis su žmonėmis ir išsiaiškinti, ką jie žino; ji būdavo tarytum vakuuminis siurblys, kai reikėdavo ištraukti kuo daugiau informacijos.

Kraujo krešulėlį dušo užuolaidos klostėje rado vyresnysis seržantas Keihilas. Jis padarė išvadą, kad žudikas, nužudęs pardavėją ir aprengęs ją marškinėliais su skrendančiu mėsainiu, dar kuo ramiausiai, neskubėdamas nusiprausė po dušu. Detektyvas Keihilas rado ir kraujo dėmę ant muilinės – nelabai aiškų dešinio žudiko delno apačios atspaudą.

Su nužudytosios merginos kambario draugėmis kalbėjosi seržantė Margaret Makdermid. Ji sutelkė dėmesį į „Skrajojančio maisto areną“ – kiekvienas būtų taip daręs. Detektyvė buvo beveik įsitikinusi, kad pagrindinis įtariamasis pasirodys esąs vyriškis, ypač besidomintis tais sparnuotais marškinėliais apsirengusiomis padavėjomis – ar bent jau ypač domėjęsis viena iš jų. Gal tai buvo nužudytosios merginos bendradarbis arba dažnas klientas. Gal naujas vaikinas. Tačiau aišku, kad auka nepažinojo žudiko taip gerai, kaip tarėsi pažįstanti.

Iš restorano buvo per toli eiti į padavėjos butą pėsčiomis. Jeigu žudikas atsekė merginą į namus iš darbo, kad sužinotų, kur ji gyvena, jis turėjo važiuoti paskui jos taksi savo automobiliu – arba kitu taksi. (Kambario draugės sakė, kad nužudytoji padavėja iš „Skrajojančio maisto arenos“ visada važiuodavo taksi.)

– Žudikas tikriausiai išsitepliojo, kišdamas ją į tuos marškinėlius, – pasakė Keihilas partnerei.

– Todėl ir turėjo palįsti po dušu, – tarė Margaret. Ji vis labiau nemėgo darbo žmogžudysčių skyriuje, bet ne dėl tokių nereikalingų Keihilo pastabų. Keihilas jai patiko. Ji tik apgailestavo, kad neturėjo progos pasikalbėti su dabar jau nužudyta pardavėja.