Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Kiek yra plikų verslininkų su dideliais portfeliais? Žinoma, ne visi švokščia ir nešiojasi plačiaformačius „Poliaroidus“ – šiais laikais, be abejo, bent jau tas fotoaparatas – įsidėmėtina detalė. Rutos manymu, tokia fotografijos įranga galėjo dominti tik profesionalus. Bet ar dėl to ženkliai sumažėja įtariamųjų?

Ruta Koul buvo romanų rašytoja; romanų rašytojai pasirodo ne per geriausiai, kai būna prastai pasirengę. Ruta manė, kad jai reikėtų parengti tai, ką ketina pranešti policijai – geriau raštu. Tačiau kol grįžo į viešbutį, ji suvokė, kokia rizikinga jos padėtis: garsi rašytoja, didžiulę sėkmę pelniusi (bet netekėjusi) moteris, matė prostitutės nužudymą, kai susigūžusi slėpėsi jos spintoje. Ir ta rašytoja tikisi, kad policija (ir visuomenė) patikės, kad ji stebėjo prostitutę su klientu norėdama „patyrinėti“, – rašytoja, kuri, kaip žinoma, yra pasakiusi, jog tikro gyvenimo patirtis ne tokia jau svarbi, palyginti su tuo, ką galima išgalvoti!

Ruta puikiai įsivaizdavo, kaip visi į tai reaguotų. Ką gi, galiausiai ji rado pažeminimą, kurio ieškojo, bet apie tokį pažeminimą, be abejo, nerašys.

Kol išsimaudė vonioje ir pasirengė pietums su Maartenu, Silvija ir žmonėmis iš knygų mėgėjų klubo, ji spėjo užsirašyti kai ką, ką ketino pranešti policijai. Tačiau iš to, kokia išsiblaškiusi buvo per pietus klube, Ruta suprato, kad jai nepavyko savęs įtikinti, jog paprasčiausiai parašyti pranešimą apie žmogžudystę yra toks pat teisingas poelgis, kaip ir pačiai nueiti į policijos nuovadą. Pietums dar toli gražu nesibaigus, ji pasijuto atsakinga už Rojės dukterį. O kai Maartenas su Silvija parvežė Rutą į viešbutį, ją vis labiau graužė kaltė; kita vertus, Ruta žinojo, kad niekada neis į policiją.

Visos Rojės kambario smulkmenos, matomos iš tokios slaptos vietos, kaip sieninė spinta, išliks Rutos atmintyje gerokai ilgiau, negu rašytojai reikės laiko, kad spėtų tinkamai pavaizduoti dirbančios prostitutės aplinką. Rojės kambario smulkmenos visada bus su Ruta – taip pat arti, kaip ir kurmiažmogis, susirangęs ant išorinės jos vaikystės lango atbrailos, žvaigždutės formos nosį prispaudęs prie stiklo. Rutos baimė ir siaubas iš tėvo apsakymų vaikams atgijo suaugusiems skirtu pavidalu.

– Štai ir jis – nenuilstantis jūsų garbintojas, – pasakė Maartenas, pamatęs taksi sustojimo vietoje Katengate laukiantį Vimą Jongbludą.

– Oi, kaip atsibodo! – pavargusiu balsu tarė Ruta ir pagalvojo, kad niekada dar taip nesidžiaugė ką nors matydama. Ji žinojo, ką norėtų pranešti policijai, bet nemokėjo pasakyti to olandiškai. Vimas mokės. Reikėjo tik priversti tą paiką berniūkštį manyti, kad jis daro kažką kita. Atsibučiuodama su Maartenu bei Silvija ir linkėdama jiems labos nakties, Ruta jautė klausiamą Silvijos žvilgsnį.

– Ne, – šnibžtelėjo Ruta, – aš su juo nemiegosiu.

Tačiau įsimylėjęs vaikinukas buvo atėjęs pas ją kupinas savų vilčių. Ir atsinešęs marihuanos. Nejaugi Vimas iš tikrųjų tikėjosi ją suvilioti iš pradžių apkvaišinęs? Apkvaišo, savaime suprantama, jis pats, o ne ji. Paskui jau buvo lengva jį prajuokinti.

– Jūsų labai keista kalba, – pradėjo Ruta. – Pasakyk man ką nors olandiškai, bet ką.

Jam kalbant ji mėgino kartoti, ką jis pasakė; taigi viskas buvo gana paprasta. Jam atrodė, kad jos tartis labai juokinga.

– Kaip pasakytum: „Šuo tai suėdė“? – paklausė Ruta. Ji sugalvojo daugybę sakinių, kol galiausiai įterpė tą, kurio jai iš tikrųjų reikėjo: – „Jis plikas, švariai nusiskutęs; galva kaip kiaušinis, kūnas niekuo neišsiskiriantis – nelabai stambus.“ Lažinuosi, kad nepasakysi to greitai, – tarė Vimui. Paskui paprašė tą sakinį užrašyti, kad galėtų pamėginti pasakyti pati.

– O kaip jūsiškai būtų: „Jis nesantykiauja“? – paklausė Ruta vaikinuko. – Na, supranti, kaip ir tu, – pridūrė ji. Vimas buvo toks apkvaišęs, kad juokėsi ir iš to. Bet paskui pasakė. Ir užrašė viską, ko tik jai reikėjo. Ji vis prašė rašyti aiškiai.

Jis tebemanė, kad vėliau su ja mylėsis. O tuo tarpu Ruta gavo viską, ko norėjo. Nuėjusi į vonią nusišlapinti, ji rankinėje ieškojo lūpų blizgalų ir rado poliaroidinio tepalo tūbelę, tikriausiai per klaidą paimtą nuo Rojės grindų. Blankiai apšviestame prostitutės kambaryje Ruta pamanė, jog tai kažkoks daiktas, iškritęs iš jos rankinės, tačiau iš tikrųjų ta tūbelė buvo iškritusi iš žudiko portfelio. Ant jos turėjo būti jo pirštų atspaudų, ir Rutos. Bet argi Rutos pirštų atspaudai svarbu? Kadangi tai buvo vienintelis tikras įkaltis iš Rojės kambario, tą apsauginio tepalo tūbelę reikėjo atiduoti policijai. Ruta išėjo iš vonios ir įkalbėjo Vimą kartu surūkyti dar vieną cigaretę, kurios dūmą tik apsimetė įtraukianti.

– „Žudikas pametė šitą“, – po kurio laiko tarė ji Vimui. – Pasakyk tai. Ir užrašyk.

Nuo būtinybės su juo mylėtis – arba vėl leisti jam šalimais masturbuotis – ją išgelbėjo Alano skambutis. Vimas pajuto, kad Alanas jai svarbus.

– Dar niekada nebuvau taip tavęs pasiilgusi, – pasakė Ruta Alanui, ir tai buvo tiesa. – Turėjau su tavimi pasimylėti prieš išvykdama. Norėsiu su tavimi mylėtis, kai tik grįšiu – grįšiu poryt, kaip žinai. Juk pasitiksi mane oro uoste, ar ne?

Nors ir apkvaišęs, Vimas viską suprato. Jaunuolis apžvelgė viešbučio kambarį, tarsi būtų per klaidą jame palikęs pusę savo gyvenimo. Ruta tebekalbėjo su Alanu, kai Vimas išėjo. Jis galėjo iškelti sceną, bet nebuvo blogas vaikinas – tiesiog toks kaip visi. Susierzinimą parodė tik išsitraukdamas iš kišenės prezervatyvą; išeidamas numetė jį ant lovos šalia telefonu tebekalbančios Rutos. Tai buvo ypatingas prezervatyvas, iš tų, kurie su skoniu, – šis atseit bananų skonio. Ruta nuveš tą prezervatyvą Alanui. Pasakys, jog tai dovanėlė iš „raudonųjų žibintų“ rajono. (Ji jau žinojo, kad nepasakos jam nei apie Vimą, nei apie Roję.)

Rašytoja atsisėdusi savo rašysena – tiksliau sakant, savo ranka rašytomis spausdintinėmis raidėmis – perrašinėjo viską, ką buvo užrašęs Vimas, į tvarkingą raštelį. Ji labai kruopščiai vedžiojo kiekvieną svetimos kalbos raidę; nenorėjo pridaryti klaidų. Policininkai neabejotinai supras, kad kažkas matė, kaip buvo nužudyta Rojė, bet Ruta nenorėjo, kad jie žinotų, jog tas kažkas – ne olandas. Gal policininkai pamanys, jog liudininkė buvo kita prostitutė – kuri nors iš Bergo gatvėje įsikūrusių Rojės kaimynių.

Ruta turėjo paprastą tvirto rudo popieriaus voką, rankraščio formato, gautą iš Maarteno kartu su jo surašytu kelionės maršrutu. Į tą voką ji įdėjo raštelį policijai ir poliaroidinio tepalo tūbelę. Tūbelę dėjo paėmusi tik už galų, laikydama tarp nykščio ir smiliaus; prisiminė, kad jau lietė ją visą, kai pagriebė nuo Rojės kilimėlio, bet tikėjosi, kad nesugadino žudiko pirštų atspaudų.

Ruta nežinojo jokio policininko pavardės, tačiau pamanė, kad galima laišką adresuoti policijos nuovadai, Varmustrato 48. Iš ryto, prieš ką nors rašydama ant voko, ji nulipo laiptais į viešbučio vestibiulį ir iš šveicoriaus nusipirko reikiamą pašto ženklą. Paskui išėjo pasiieškoti rytinių laikraščių.

Mažiausiai dviejuose Amsterdamo laikraščiuose ta istorija buvo pirmame puslapyje. Ruta nusipirko laikraštį su nuotrauka po antrašte. Tai buvo Bergo gatvės vaizdas naktį, nelabai ryškus. Policija atitvėrusi šaligatvį tiesiai priešais Rojės duris. Anapus užtvaros kažkas, lyg ir civilio drabužiais dėvintis policininkas, kalbasi su dviem moterimis, berods prostitutėmis.