Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Prašau ištiesti kojas, – tarė vyriškis. – Rankas už galvos, lyg rąžytumėtės. Įsivaizduokite, jog dabar rytas ir jūs ką tik pabudote, – pridūrė kone dusdamas.

Rojė pasirąžė – Rutos nuomone, labai patraukliai, – bet astmatikas nebuvo patenkintas:

– Pamėginkite žiovauti, – pasiūlė. Rojė apsimetė, kad žiovauja.– Ne, iš tikrųjų žiovaukite – užsimerkusi.

– Atleiskite – aš neužsimerkiu, – pasakė Rojė. Ruta suprato, kad Rojė bijo. Tas supratimas buvo toks pat netikėtas, koks būna žinojimas, kad kažkas atidarė duris arba langą, nes staiga pasikeičia oras.

– Gal galėtumėte atsiklaupti? – tebešvokšdamas paklausė vyriškis.

Atrodė, kad išgirdusi šį prašymą Rojė nurimo. Ji atsiklaupė ant lovos viduryje patiesto rankšluosčio, alkūnėmis ir galva atsirėmė į pagalvę. Šnairomis atidžiai žiūrėjo į vyriškį; jos plaukai buvo šiek tiek nukabę į priekį, iš dalies dengė veidą, bet ji vis tiek matė klientą. Nė karto neatitraukė akių.

– Taip, – entuziastingai žioptelėjo vyriškis. Jis suplojo rankomis, tik du kartus, ir klūpodamas ėmė linguoti į šonus. – Dabar papurtykite galvą, – pasakė Rojei. – Paskleiskite plaukus!

Priešais kabančiame veidrodyje, kitapus prostitutės lovos, Ruta vėl netyčia pamatė išraudusį to vyriškio veidą. Mažos, žvairos jo akutės buvo primerktos, tarytum visiškai aptrauktos vokais – kaip aklos kurmio akys.

Pačios Rutos akys tuoj pat nukrypo į veidrodį priešais sieninę spintą; ji bijojo, kad pamatys save krustelint anapus šiek tiek praskirtos užuolaidos arba pastebės, kaip virpa jos batai. Rutai atrodė, kad spintoje kabantys drabužiai spiečiasi aplink ją.

Rojė kaip liepiama papurtė galvą – plaukai užkrito jai ant veido. Ne ilgiau kaip sekundę – gal dvi ar tris – jie buvo uždengę jai akis, tačiau tiek laiko kurmiažmogiui ir tereikėjo. Jis greitai prišoko, krūtine užgulė Rojei pakaušį bei sprandą, smakrą įrėmė jai į stuburą. Paskui, dešinį dilbį uždėjęs Rojei ant gerklės, kaire ranka sugriebė dešinį savo riešą ir ėmė spausti. Iš lėto stojosi ant kojų, tebespausdamas sau prie krūtinės Rojės pakaušį bei sprandą – dešiniu dilbiu traiškydamas jai gerklę.

Tik po kelių sekundžių Ruta suprato, kad Rojė negali kvėpuoti. Vyriškio bronchų švilpimas buvo vienintelis Rutos girdimas garsas. Liesos Rojės rankos tyliai mosikavo ore. Viena jos koja buvo sulenkta ir paspausta po kūnu ant lovos, o kita staiga spyrė atgal – kairys aukštakulnis batelis nulėkė nuo kojos ir atsimušė į praviras tualeto duris. Tas garsas patraukė smaugiko dėmesį; jis pasuko galvą, lyg tikėdamasis pamatyti kažką, sėdintį ant klozeto. Pamatęs taip toli nuspirtą Rojės batą, su palengvėjimu nusišypsojo; vėl susikaupęs ėmė dusinti prostitutę.

Prakaito upelis sruvo Rutai tarp krūtų. Ji pagalvojo, kad gal reikėtų pulti prie durų, tačiau žinojo, kad durys užrakintos, ir nė nenutuokė, kaip jas atrakinti. Įsivaizdavo, kaip tas vyriškis tempia ją atgal į kambarį, kaip jo dilbis spaudžia trachėją ir jai , kol jos rankos bei kojos suglemba taip pat kaip Rojės.

Ruta nevalingai atgniaužė ir vėl sugniaužė dešinį kumštį. („O kad būčiau turėjusi skvošo raketę!“ – vėliau galvos.) Tačiau iš baimės Rutą tarytum paralyžiavo ir ji nepadarė nieko, kad padėtų Rojei – to niekada nepamirš ir sau neatleis. Tarsi ją būtų laikę prostitutės spintoje sukabinti drabužiai.

Rojė jau nebesispardė. Basos jos kojos kulkšnis vilkosi per kilimą, kai švokščiantis vyriškis ėmė su ja lyg ir šokti. Jis paleido Rojės gerklę – atkragusi jos galva atsirėmė į sulenktą jo ranką; suspaudęs Roję glėbyje ir nosimi bei lūpomis prigludęs prie jos kaklo, vyriškis krypuodamas judėjo į priekį ir atgal. Rojės rankos buvo nukabusios palei šonus, pirštai brūkšėjo per nuogas šlaunis. Labai atsargiai, tarytum stengdamasis nepažadinti miegančio vaiko, kurmiažmogis vėl paguldė Roję ant lovos, o pats vėl atsiklaupė šalia jos.

Ruta niekaip negalėjo atsikratyti jausmo, kad plačiai atmerktos prostitutės akys žiūri į siaurą spintos užuolaidos plyšelį negailestingai kaltindamos. Žudikui, matyt, irgi nepatiko Rojės žvilgsnis. Nykščiu bei smiliumi jis švelniai užspaudė jai akis. Paskui iš dėžutės, padėtos ant stalelio šalia Rojės lovos, paėmė popierinę servetėlę ir su ta servetėle, lyg tikėdamasis šitaip apsisaugoti nuo kažin kokios įsivaizduojamos ligos, sukišo prostitutės liežuvį atgal į burną.

Didžiausias keblumas buvo tas, kad negyvos prostitutės burna nesilaikė užčiaupta; lūpos liko prasiskyrusios, o smakras atvipęs iki pat krūtinės. Švokščiantis vyriškis nekantriai pasuko Rojės veidą į šoną ir parėmė smakrą pagalve. Buvo aiškiai matyti, kad tokia nenatūrali prostitutės poza jį erzina. Nervingai atsidusęs – ir garsiai, šaižiai sušvokštęs – jis ėmėsi išsiskėtojusių Rojės galūnių. Jam nepavyko suriesti jos kūno taip, kaip norėjo. Vis išsprūsdavo tai ranka, tai koja. Vieną akimirką kurmiažmogis taip įpyko, kad ėmė ir suleido dantis į nuogą Rojės petį. Prakando odą, bet Rojė beveik nekraujavo – jos širdis jau buvo sustojusi.

Ruta sulaikė kvėpavimą; bemaž po minutės ji suvokė, kad nereikėjo taip daryti. Kai teko vėl įkvėpti oro, turėjo įkvėpti daug; ir paskui dar keletą kartų garsiai sužiopčiojo. Pamačiusi, kaip sustingo žudikas, Ruta suprato, kad jis girdėjo; bent jau kažką tikrai girdėjo. Kurmiažmogis tuoj pat liovėsi mėginęs paguldyti Rojės kūną geidžiamiausia poza; liovėsi ir švokštęs. Jis irgi sulaikė kvėpavimą ir įsiklausė. Ruta, nors jau keletą dienų nekosėjo, dabar išsigando, kad kosulys vėl prasiverš; staiga pajuto grėsmingą kutenimą galugerklyje.

Kurmiažmogis iš lėto stojosi, apžvelgdamas visus raudonojo kambarėlio veidrodžius. Ruta puikiai žinojo, ką žudikas tarėsi išgirdęs: garsą, tarsi kažkas stengtųsi nesukelti jokio garso, – štai ką jis girdėjo. Taigi žudikas sulaikė kvėpavimą, liovėsi švokštęs ir apsidairė. Matydama, kaip trūkčioja jo nosis, Ruta pamanė, kad jis nori ją suuosti.

Kad nusiramintų, Ruta stengėsi į jį nežiūrėti; įsmeigė žvilgsnį į priešais sieninę spintą kabantį veidrodį. Mėgino pamatyti save siaurame praskirtos užuolaidos plyšelyje; atpažino savo batus tarp kitų nosimis į priekį surikiuotų batų. Po kurio laiko įžiūrėjo juodų savo džinsų klešnių kraštelius. Atidžiai ieškodama, galėjo akimis susirasti ir iš vienos batų poros kyšančias savo kojas. Savo kulkšnis ir blauzdas…

Staiga žudikas ėmė kosėti; visas jo kūnas tampėsi nuo to siaubingo garso ir konvulsiškai įtraukiamo oro. Kai kurmiažmogis liovėsi kosėjęs, Ruta jau buvo susitvardžiusi ir vėl kvėpavo tolygiai.

Visiško ramumo paslaptis yra visiškas susikaupimas. „Nuo šiol visą gyvenimą, – kadaise, kai ji buvo maža mergaitė, sakė Edis O’Hara, – jei kada reikės, kad jaustumeisi drąsi, tik žvilgtelėk į savo randą.“ Tačiau dabar Ruta negalėjo matyti savo dešinio smiliaus nepajudinusi arba galvos, arba rankos. Taigi ji sutelkė dėmesį į „Garsą, tarsi kažkas stengtųsi nesukelti jokio garso“. Iš visų tėvo istorijų, kurias mokėjo atmintinai, būtent šią Ruta prisiminė geriausiai. Šioje istorijoje buvo ir kurmiažmogis.

„Įsivaizduokite kurmį, dukart didesnį už vaiką, bet perpus mažesnį už daugumą suaugusių. Tas kurmis vaikščiojo stačias, kaip žmogus, todėl buvo vadinamas kurmiažmogiu. Jis mūvėjo apsmukusiomis kelnėmis, kad niekas nematytų uodegos, ir avėjo senais teniso bateliais, su kuriais galėjo eiti greitai ir tyliai.“