Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Vienoje pusėje šalia lovos buvo pastatytos dvi medinės kėdės tiesiomis atkaltėmis – tik ten ir galėjai pasidėti drabužius. Egzotiškoji prostitutė nusisegė liemenėlę, padėjo ją ant kėdės, paskui nusivyniojo sarongą; buvo tik su juodomis kelnaitėmis, kai atsisėdo ant rankšluosčio. Įsitaisiusi patapšnojo lovą abipus savęs, kviesdama Vimą ir Rutą sėstis greta.

– Jums nebūtina nusirengti, – tarė jai Ruta. – Mes su jumis tik kalbamės.

– Kaip norite, – atsakė egzotiškoji moteris.

Ruta atsisėdo ant lovos krašto šalia jos. Vimas, ne toks atsargus, šlioptelėjo šiek tiek arčiau prie prostitutės, negu Rutai būtų patikę. „Jam tikriausiai jau pasistojo!“ – galvojo Ruta. Staiga ji suvokė, kas turėtų atsitikti romane.

O jeigu pagyvenusi rašytoja jaučia, kad nepakankamai traukia jaunąjį vyriškį? Gal jis atrodo beveik abejingas mylėjimuisi su ja? Žinoma, jis tai daro . Rašytojai visiškai aišku, kad jis gali tai daryti dieną naktį; tačiau ją kaskart kankina nuojauta, kad jis nėra labai susijaudinęs. Gal dėl jo elgesio ji taip nepasitiki savo lytiniu patrauklumu, kad net nedrįsta parodyti savo susijaudinimo (kad neapsijuoktų)? Šiuo atžvilgiu vaikinas turėtų būti visai kitoks, nepanašus į Vimą – gerokai už jį pranašesnis. Ne toks sekso vergas, koks patiktų pagyvenusiai rašytojai…

Tačiau kai jiedu stebi prostitutę su klientu, jaunasis vyriškis tai vyresnei moteriai iš lėto, labai atsargiai parodo, kad iš tikrųjų susijaudino. Ir taip sujaudina ją, kad ji vos gali ramiai nustovėti spintoje; rašytoja nekantraudama laukia, kada prostitutės klientas pagaliau išeis. Kai jis išeina, ji turi pasimylėti su jaunuoju vyriškiu čia pat, ant prostitutės lovos, o prostitutė žiūri į ją tarytum nuobodžiaudama, su savotiška panieka. Galbūt prostitutė liečia rašytojos veidą arba kojas – arba netgi krūtis. O rašytoja tą akimirką apimta tokios aistros, kad negali pasipriešinti.

– Supratau, – garsiai tarė Ruta. Nei Vimas, nei prostitutė nežinojo, apie ką ji kalba.

– Ką supratote? Gal jau nusprendėte, ko norėtumėte? – paklausė prostitutė. Ta begėdė laikė ranką Vimo sterblėje. – Paliesk mano krūtis. Nagi, paliesk, – pasakė prostitutė vaikinukui. Vimas sutrikęs pažvelgė į Rutą – kaip vaikas, prašantis motinos leidimo. Paskui nedrąsiai uždėjo ranką ant vienos iš nedidelių, standžių prostitutės krūtų. Vos prisilietęs iškart atšoko, tarytum tos moters oda būtų buvusi nenormaliai šalta arba karšta. Prostitutė nusijuokė. Jos juokas buvo kaip vyro – šiurkštus, krūtininis.

– Kas yra? – paklausė Ruta Vimo.

– Jūs palieskite! – tarė vaikinukas. Prostitutė paslaugiai pasisuko į Rutą.

– Ne, ačiū, – pasakė jai Ruta. – Krūtys manęs nenustebins.

– Šitos nustebins, – tarė prostitutė. – Nagi – palieskite.

Rašytoja jau žinojo, koks bus siužetas, tačiau visa tai vis tiek sužadino jei ne ką kita, tai bent jau jos smalsumą. Ji atsargiai uždėjo ranką ant prostitutės krūties. Krūtis buvo kieta kaip gerai išmankštintas bicepsas, arba kaip kumštis. Galėjai pamanyti, kad po tos moters oda pakištas beisbolo kamuoliukas. (Jos krūtys ir buvo ne didesnės už beisbolo kamuoliukus.)

Prostitutė patapšnojo savo kelnaičių trikampį:

– Norite pažiūrėti, ką čia turiu?

Susinervinęs vaikinukas maldaujamai pažvelgė į Rutą, bet šįkart prašė ne leidimo paliesti prostitutę.

– Gal jau galime eiti? – tarė Vimas Rutai.

Kai jie apgraibomis lipo tamsiais laiptais žemyn, Ruta prostitutės paklausė, iš kur ji ar jis atvyko.

– Iš Ekvadoro, – atsakė prostitutė.

Pasukę į Bludo gatvę, jie pamatė daugiau languose bei tarpduriuose lūkuriuojančių vyrų iš Ekvadoro, bet šios prostitutės buvo stambesnės ir aiškiai vyriškesnės negu anoji gražuolė.

– Kaip tavo strypas? – paklausė Ruta Vimo.

– Tebestovi, – tarė jaunasis vyriškis.

Ruta jautė, kad jai jo nebereikia. Dabar, kai jau žinojo, kas turi atsitikti, jai su juo pasidarė nuobodu; šiaip ar taip, jis netiko jos sugalvotai istorijai. Tačiau dar reikėjo nuspręsti, kur pagyvenusiai rašytojai ir jaunajam jos draugui būtų patogiausia kreiptis į prostitutę. Galbūt ne „raudonųjų žibintų“ rajone…

Pati Ruta geriau jautėsi turtingesnėje miesto dalyje. Taigi pamanė, jog nepakenktų su Vimu dar pasivaikščioti Korsjesporto taku ir Bergo gatve. (Rutai į galvą atėjo mintis, jog parodydama Rojei dailųjį vaikinuką ji tarytum mestų iškrypėlišką iššūkį.)

Jiems teko dukart praeiti pro Rojės langą Bergo gatvėje. Pirmą kartą Rojės užuolaida buvo užtraukta; ji tikriausiai aptarnavo klientą. Kai Ruta su Vimu apsuko ratą ir vėl grįžo į Bergo gatvę, Rojė jau sėdėjo lange. Prostitutė jokiu ženklu neparodė, jog atpažino Rutą, – tik įdėmiai žiūrėjo į Vimą. Ruta irgi nei linktelėjo, nei pamojavo; ji net nenusišypsojo ir nesakė nieko daugiau, tik atsainiai, lyg tarp kitko, Vimo paklausė:

– Ką manai apie šitą?

– Per sena, – tarė vaikinas.

Ruta buvo įsitikinusi, kad su juo jau baigė . Tačiau, nors vakare ji turėjo su kai kuo pietauti, Vimas pareiškė, jog po visko lauks jos taksi sustojimo vietoje Katengate, priešais viešbutį.

– Ar neturėtum mokytis? – paklausė jo Ruta. – O kaipgi tavo paskaitos Utrechte?

– Norėčiau dar kartą jus pamatyti, – maldavo Vimas.

Ruta jį įspėjo, jog bus pernelyg pavargusi, kad jis galėtų pasilikti nakčiai. Jai reikėsią pamiegoti – iš tikrųjų pamiegoti.

– Tai aš tik pasitiksiu jus prie taksi, – pasakė Vimas. Atrodė kaip primuštas šunelis, norintis, kad jam suduotų dar kartą. Ruta tada negalėjo žinoti, kaip vėliau džiaugsis, pamačiusi jį laukiantį. Ji nė neįtarė, kad su juo dar nebaigė .

Ruta susitiko su Maartenu sporto salėje, apie kurią jis buvo jai pasakojęs; ji norėjo pažiūrėti, ar tai būtų tinkama vieta pagyvenusiai rašytojai susipažinti su jaunuoju draugu. Taip, ta salė tiko kuo puikiausiai – neatrodė pernelyg prašmatni. Ten buvo keletas neblogų treniruoklių su svarsčiais. Vaikinas, apie kurį Ruta galvojo – daug „kietesnis“, atsainesnis negu Vimas, – galėjo būti aistringas kultūristas.

Ruta Maartenui ir Silvijai pasakė, kad „faktiškai praleido naktį“ su anuo ištikimu jaunuoju savo gerbėju. Jis buvęs labai naudingas; Ruta jį prišnekinusi kartu su ja „pakalbinti“ keletą prostitučių „raudonųjų žibintų“ rajone.

– Bet kaip jums paskui pavyko jo atsikratyti? – paklausė Silvija.

Ruta prisipažino, kad galutinai Vimo dar neatsikratė. Kai pasakė, kad jis lauks jos po pietų, abu – ir Maartenas, ir Silvija – garsiai nusijuokė. Taigi dabar, jeigu po pietų jie lydės Rutą į viešbutį, jai nereikės teisintis dėl Vimo. Ruta pamanė, kad viskas susiklostė taip, kaip ji norėjo. Ji turės tik dar kartą apsilankyti pas Roję. Argi ne Rojė jai sakė, kad gali atsitikti bet kas?

Užuot priešpiečiavusi, Ruta su Maartenu ir Silvija nuėjo pasirašinėti knygų į knygyną Špajaus gatvėje. Ji suvalgė bananą ir išgėrė buteliuką mineralinio vandens. Vėliau beveik visą popietę bus laisva – galės užsukti pas Roję. Ruta nerimavo tik dėl to, kad nežinojo, kada Rojė palieka savo langą ir eina į mokyklą pasiimti dukters.

Pasirašinėjant knygas atsitiko kai kas, ką Ruta galėjo suprasti kaip blogą ženklą – perspėjimą, kad jai nereikėtų daugiau eiti pas Roję. Kažkokia Rutos amžiaus moteris atsitempė pilnutėlį plastikinį maišelį – tikriausiai ta skaitytoja atnešė Rutai pasirašyti visą savo biblioteką. Tačiau, be olandiškai ir angliškai išleistų trijų Rutos romanų, maišelyje dar buvo ir į olandų kalbą išverstos visame pasaulyje žinomos Tedo Koulo knygos vaikams.