Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Per klaidą Ruta pasuko į aklagatvį šalia Oudezeids Forburgvalio. Slaperio takas greitai susiaurėjo ir užsibaigė trimis ar keturiais prostitučių langais; į visų kambarėlius galėjai patekti pro vieninteles duris. Tarpduryje stambi rudaodė prostitutė, iš kalbėsenos tarytum jamaikietė, sučiupo Rutą už rankos. Kambarėliuose tebetriūsė valytoja, o kitos dvi prostitutės rengėsi darbui priešais ilgą makiažo veidrodį.

– Ko ieškai? – paklausė stambioji rudaodė.

– Nieko, – atsakė Ruta. – Aš pasiklydau.

Valytoja toliau suniurusi dirbo savo darbą, o prostitutės prie veidrodžio – ir Rutos ranką tvirtai suspaudusi storulė – garsiai nusijuokė.

– Ir man atrodo, kad pasiklydai, – tarė storulė, už parankės vesdama Rutą iš gatvelės. Prostitutė gana smarkiai maigė Rutai žastą; tai buvo panašu į kažin kokį neprašytą masažą ar meilų, geismingą tešlos minkymą.

– Ačiū, – pasakė Ruta, tarytum iš tikrųjų būtų pasiklydusi – tarytum iš tikrųjų būtų išgelbėta.

– Nėr už ką, meilute.

Šįkart, vėl pereidama Varmustratą, Ruta pastebėjo policijos nuovadą. Du uniformuoti policininkai kalbėjosi su anuo ją sekusiu neperpučiama striuke apsirengusiu tvirto sudėjimo vyriškiu. „O, gerai – jį suėmė!“ – pagalvojo Ruta. Paskui jai dingtelėjo mintis, kad gal tas banditiškos išvaizdos tipas – civilio drabužius dėvintis policininkas; atrodė, kad jis kažką įsakinėja uniformuotiesiems. Susigėdusi Ruta nuskubėjo tolyn – tarytum būtų buvusi kokia nusikaltėlė! De Wallen – nedidelis rajonas; tą rytą ji patraukė visų dėmesį – atrodė įtartina.

Nors Rutai „raudonųjų žibintų“ rajonas labiau patiko iš ryto, o ne vakare, ji abejojo, ar tai būtų tinkama vieta ir paros metas jos veikėjams prieiti prie prostitutės ir jai užmokėti, kad leistų stebėti ją su klientu. Jiems, ko gero, tektų laukti visą rytą, kol pasirodytų pirmas klientas!

Tačiau dabar Rutai vos užteko laiko pro viešbutį nueiti į Bergo gatvę, kur ji tikėjosi rasti lange sėdinčią Roję; buvo jau beveik vidurdienis. Šįkart prostitutė atrodė ne taip smarkiai pasikeitusi. Raudoni jos plaukai buvo ne oranžinio ar vario atspalvio, o šiek tiek tamsesni, lyg ir tamsiai rudi – beveik kaštoniniai; liemenėlė ir bikinio kelnaitės – balkšvos dramblio kaulo spalvos, paryškinančios Rojės odos baltumą.

Pasilenkusi Rojė atidarė duris nenulipdama nuo savo kėdės; taigi ji tebesėdėjo lange, kai Ruta įkišo galvą į vidų. (Ruta stengėsi neperžengti slenksčio.)

– Dabar neturiu kada pas jus užsukti, – pasakė Ruta, – bet norėčiau dar ateiti.

– Gerai, – gūžtelėdama pečiais, tarė Rojė. Rutą nustebino jos abejingumas.

– Ieškojau jūsų praėjusią naktį, bet jūsų lange sėdėjo kita mergina, – toliau kalbėjo Ruta. – Sakė, kad jūs su dukra.

– Aš visas naktis praleidžiu su dukra – ir visus savaitgalius, – paaiškino Rojė. – Čia būnu tik tada, kai ji mokykloje.

Stengdamasi būti draugiška, Ruta paklausė:

– Kiek metų jūsų dukrai?

– Klausykite, – atsiduso prostitutė, – plepėdama su jumis aš nepraturtėsiu.

– Atsiprašau. – Ruta tarytum pastumta atsitraukė nuo tarpdurio.

Lenkdamasi uždaryti durų, Rojė tarė:

– Ateikite pas mane, kai turėsite laiko.

Pasijutusi tikra kvaiša, Ruta mintyse išbarė save už tai, kad tiek daug tikėjosi iš prostitutės. Be abejo, Rojei labiausiai rūpi pinigai – gal vien tik pinigai . Ruta stengėsi elgtis su ta moterimi kaip su drauge, o iš tikrųjų svarbu buvo tik tai, kad už aną pokalbį ji užmokėjo!

Taip ilgai vaikščiojusi be jokių pusryčių, Ruta per priešpiečius rijo kaip vilkas. Interviu, žinoma, išėjo padrikas. Nė į vieną klausimą apie „Ne vaikams“ ar du ankstesnius romanus ji nesugebėjo atsakyti nekeisdama temos ir neperšokdama prie būsimo romano: kaip ji jaudinasi pirmą kartą pradėdama knygą pirmuoju asmeniu; kaip ją užvaldė mintis aprašyti moterį, kuri, netikėtai suklydusi, taip smarkiai save pažemina, kad net nusprendžia toliau gyventi kitaip. Tačiau apie tai kalbėdama Ruta staiga nutvėrė save galvojančią: „Ir ką gi aš noriu apgauti? Juk čia viskas apie mane! Argi aš keletą kartų nesuklydau? (Bent jau vieną kartą, visai neseniai…) Argi aš neketinu pradėti gyventi kitaip? O gal Alanas tik „saugi“ alternatyva gyvenimo būdui, kurio bijau?“

Kai vėlyvą popietę Ruta skaitė paskaitą „Laisvajame“ universitete, – tiesą sakant, tai buvo vienintelė jos paskaita; ji daug kartų viską pergalvojo, bet iš esmės nieko nepakeitė, – jai pačiai atrodė, kad kalba nenuoširdžiai. Štai ji palaiko grynos vaizduotės, kaip atsiminimų priešpriešos, teoriją, liaupsina išgalvotų, o ne autobiografinių detalių pranašumą. Štai aistringai šlovina prasimanytų veikėjų kūrimą, lygindama su pomėgiu įkurdinti romane savo draugus bei šeimos narius – „buvusius meilužius ir visus kitus ribotų gebėjimų, nusivylimą keliančius žmones iš tikro gyvenimo“. Vis dėlto paskaita nusisekė ir šįkart. Klausytojams ji visada patikdavo. Tai, kas iš pradžių buvo tik Rutos ir Hanos ginčas, dabar pasidarė labai pravartu Rutai kaip rašytojai; ta paskaita tapo jos credo.

Ruta tvirtino, kad geriausia grožinės literatūros detalė yra pasirinkta detalė, o ne ta, kurią prisimeni, nes grožinės literatūros tiesa – tai ne tik stebėjimo tiesa, ne tokia kaip žurnalistikos. Geriausia grožinės literatūros detalė – ta, kuri gali tiksliausiai apibūdinti veikėją, arba kokį nors įvykį, arba aplinką. Grožinės literatūros tiesa yra tai, kas galėtų atsitikti , – nebūtinai tai, kas atsitinka ar atsitiko .

Rutos Koul credo buvo tarytum kova su roman à clef , savotiškas autobiografinio romano pažeminimas, dėl kurio ji dabar jautė gėdą, nes žinojo, kad rengiasi pradėti patį autobiografiškiausią iš visų ligi šiol parašytų savo romanų. Hana visada kaltino Rutą tuo, kad ji rašo apie Rutos ir Hanos veikėjas, o apie ką gi Ruta rašys dabar? Apie Rutos veikėją, suklystančią taip, kaip paprastai klysta Hana!

Taigi Rutai buvo nemalonu sėdėti restorane ir klausytis paskaitos organizatorių iš „Laisvojo“ universiteto sakomų komplimentų; tie žmonės atrodė kupini gerų ketinimų, tačiau dauguma buvo dėstytojai, labiau mėgstantys visokias teorijas ir teorines diskusijas negu konkretesnį siužetų kūrimo aptarinėjimą. Ruta pyko ant savęs už tai, kad pateikė jiems grožinės literatūros teoriją, dėl kurios dabar pati gerokai abejojo.

Romanai – nekoks įrodinėjimo pagrindas; pasakojimas būna nusisekęs arba ne tiesiog savaime, iš esmės. Argi svarbu, ar kuri nors detalė tikra, ar išgalvota? Svarbu, kad ji atrodytų tikra ir kad tai būtų neabejotinai geriausia detalė vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis. Vargu ar tai buvo tvirta teorija, tačiau dabar Ruta negalėjo sutelkti dėmesio į nieką kitą. Jau reikėjo išimti iš apyvartos tą seną paskaitą; būtinybė klausytis, kaip giriami ankstesni jos įsitikinimai, Rutai atrodė tarytum bausmė už nuodėmes.

Tik paprašiusi dar vienos taurės raudonojo vyno (vietoj deserto) Ruta suvokė, jog per daug išgėrė. Tą pačią akimirką ji prisiminė, kad po pavykusios, bet žeminančios paskaitos autografų prašytojų eilėje nematė to dailaus jauno olando, Vimo. Jis buvo žadėjęs ateiti.

Ruta turėjo sau prisipažinti, jog tikėjosi dar kartą pamatyti jaunąjį Vimą – ir gal šiek tiek jį išjudinti. Ji tikrai neketino su juo flirtuoti, bent jau ne rimtai, ir jau buvo nusprendusi, kad su juo nemiegos. Ji tik norėjo kada nors pabūti su juo viena – gal ryte kartu išgerti kavos – ir išsiaiškinti, kodėl jis ja taip domisi; norėjo įsivaizduoti jį kaip savo garbintoją ir galbūt kaip meilužį, įsidėmėti kuo daugiau su dailiuoju olandu susijusių detalių. Ir kaip tik dabar jis nepasirodė.