Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Kur Rojė? – paklausė Ruta. Storulė atsistojo nuo kėdės ir truputį pravėrė duris.

– Su dukra, – pasakė pavargusi mergina.

Jau žengusi tolyn Ruta išgirdo duslų tuksėjimą į lango stiklą. Tai nebuvo įprastas barbenimas nagu, raktu ar moneta, kurį Ruta girdėjo eidama pro kelių kitų prostitučių langus. Storulė beldė dideliu rausvu vibratoriumi, Rutos jau anksčiau matytu ant medicininio padėkliuko šalia Rojės lovos. Patraukusi Rutos dėmesį, jaunoji prostitutė įsikišo vibratoriaus galą į burną ir nemeiliai suėmė dantimis. Paskui abejingai linktelėjo Rutai ir galiausiai patraukė pečiais, tarytum likusių jos jėgų būtų pakakę tik pažadėti, kad pamėgins suteikti Rutai tokį malonumą, kokį suteiktų Rojė.

Ruta papurtė galvą, sakydama „ne“, tačiau draugiškai nusišypsojo jaunajai prostitutei. Toji graudulį kelianti būtybė dar kelis kartus pliaukštelėjo vibratoriumi sau per delną, tarytum mušdama į tik jos ausyse skambančios muzikos taktą.

Tą naktį Ruta sapnavo bauginamai geidulingą sapną apie dailų jauną olandą, vardu Vimas. Pabudo susigėdusi ir įsitikinusi, jog netikęs vyrukas būsimajame romane turėtų būti ne rusvaplaukis blondinas; ji netgi suabejojo, ar verta jį vaizduoti visiškai „netikusį“. Jei pagyvenusi rašytoja patiria tokį baisų pažeminimą, kad net nusprendžia gyventi kitaip, tai gal ji yra bloga? Juk niekas nekeičia savo gyvenimo todėl, kad kitas žmogus pasielgė netinkamai.

Ruta nelabai pritarė paplitusiai nuomonei, kad moterys yra aukos; kitaip sakant, ji buvo įsitikinusi, kad moterys taip pat dažnai tampa savo pačių aukomis, kaip ir vyrų. Remdamasi geriausiai pažįstamų moterų patirtimi – savo ir Hanos – Ruta nė kiek tuo neabejojo. (Tiesa, ji nepažinojo savo motinos, bet įtarė, kad Merion buvo auka – viena iš daugybės Tedo aukų.)

Be to, Ruta juk atkeršijo Skotui Sondersui; tai kam dar tempti jį ar jo antrininką, tokį pat rusvaplaukį blondiną, į romaną? Knygoje „Ne vaikams“ našlė rašytoja, Džeinė Deš, teisingai nusprendė nerašyti apie savo priešininkę Eleonorą Holt. Ruta apie tai jau rašė! („Ponia Deš niekino romanistus, rašančius apie tikrus žmones; ji manė, jog tai aiškus vaizduotės trūkumas, nes šiaip jau kiekvienas romanisto vardo vertas rašytojas turėtų sugebėti kurti personažus, įdomesnius už šalia esančius asmenis. Džeinei atrodė, jog rašydama apie Eleonorą Holt, netgi norėdama pasišaipyti, ji savotiškai paglostytų jos savimeilę.“)

„Turėčiau elgtis pagal savo skelbiamas pažiūras“, – pasakė sau Ruta.

Kadangi pusryčių kambaryje valgių likučiai atrodė nekaip, o vienintelis interviu tą dieną turėjo būti per priešpiečius, Ruta tik išgėrė pusę puodelio drungnos kavos, gurkštelėjo tokių pat šlykščiai šiltų apelsinų sulčių ir išėjo į „raudonųjų žibintų“ rajoną. Devintą valandą ryto buvo patartina nevaikščioti po tą miesto dalį pilnu skrandžiu.

Ruta perėjo Varmustratą ties policijos nuovada, kurios nepastebėjo. Pirmiausia jos dėmesį patraukė jauna nuo narkotikų apsvaigusi gatvės prostitutė, tupinti prie Siaurojo Kerko tako kampo. Jaunajai narkomanei berods buvo sunku išlaikyti pusiausvyrą; kad neapvirstų, ji abiem delnais rėmėsi į šaligatvio kraštą, ant kurio šlapinosi.

– Už penkiasdešimt guldenų galiu padaryti tau viską, ką padarytų vyras, – tarė mergina Rutai; Ruta neatsakė.

Devintą valandą tik viena prostitutė laukė klientų Oudekerkspleine šalia senosios bažnyčios. Iš pradžių Rutai pasirodė, kad ji panaši į praėjusią naktį matytas moteris iš Dominikos ir Kolumbijos, bet jos oda buvo daug tamsesnė; labai juoda ir labai stora prostitutė stovėjo tarpduryje, kupina energijos ir pasitikėjimo savimi, tarytum de Wallen gatvėmis būtų plūdusios minios vyrų. Iš tikrųjų gatvės buvo beveik tuščios – tik šlavėjai rankiojo vakarykštes šiukšles.

Neužimtuose prostitučių kambarėliuose triūsė daugybė valytojų, dulkių siurblių ūžimas užgožė jų šnekas. Net siaurajame Trompeterio take, į kurį Ruta nedrįso eiti, vienos valytojos vežimėlis su kibiru, plaušine šluota ir keliais įvairių valiklių buteliais buvo išsikišęs iš kambario į lauką. Ten pat stovėjo skalbinių krepšys, pilnas nešvarių rankšluosčių, šalia pūpsojo plastikinis šiukšlių maišelis – be abejonės, prikimštas prezervatyvų ir popierinių servetėlių. Skvarbioje ryto šviesoje šis rajonas iš tikrųjų švarus galėjo atrodyti nebent ką tik iškritus sniegui – galbūt Kalėdų rytą, galvojo Ruta, kai nedirba nė viena prostitutė. O gal jos dirba ir tada?

Štofo take, kur dauguma prostitučių buvo tailandietės, tarpduriuose dabar klientų laukė tik dvi moterys – labai juodos ir labai storos, kaip ir ta, kurią Ruta matė šalia senosios bažnyčios. Jodvi šnekėjosi kažin kokia kalba, nepanašia į jokią Rutos anksčiau girdėtą kalbą, – ir kadangi abi trumpam nutilo, kad draugiškai ir paslaugiai linktelėtų Rutai, ši išdrįso sustoti ir paklausti, iš kur jos atvykusios.

– Iš Ganos, – atsakė viena moteris.

– O iš kur jūs? – paklausė Rutos kita.

– Iš Jungtinių Valstijų, – tarė Ruta. Afrikietės patenkintos kažką sumurmėjo ir ėmė trinti pirštus, visame pasaulyje suprantama kalba prašydamos pinigų.

– Gal norite ko nors, ką galime jums padaryti? – viena iš jų pasiūlė Rutai.

– Norite užeiti į vidų? – paklausė kita.

Paskui abi griausmingai nusijuokė. Turbūt neturėjo iliuzijų, kad Ruta iš tikrųjų norės su jomis mylėtis. Bet plačiai žinoma Jungtinių Valstijų gerovė vis tiek vertė jas visokiomis gudrybėmis gundyti Rutą.

– Ne, ačiū, – pasakė Ruta. Vis dar mandagiai šypsodamasi ji nuėjo tolyn.

Ten, kur savo sugebėjimus demonstravo vyrai iš Ekvadoro, Ruta dabar matė tik keletą valytojų. Moleno take, kur praėjusią naktį buvo daugiausia prostitučių iš Dominikos ir Kolumbijos, lange sėdėjo dar viena afrikietiškos išvaizdos mergina – ši jau labai liesa, – o netoliese kambarėlį tvarkė valytoja.

Matydama ištuštėjusias gatves, Ruta „raudonųjų žibintų“ rajono atmosferą pajuto geriau, negu galėjo įsivaizduoti; tas nykus vaizdas – taip atrodo mylėjimasis nenoromis – buvo daug iškalbingesnis už naktimis plūstančias sekso turistų minias.

Apimta nežaboto smalsumo, Ruta užsuko į sekso reikmenų krautuvėlę. Kaip įprasta vaizdajuosčių parduotuvėse, kiekvienai kategorijai buvo skirtos atskiros lentynos. Seksas su pliaukštelėjimais per užpakalį; oralinis ir analinis; ekskrementų lentynos Ruta gerai neapžiūrėjo – pastebėjusi virš „vaizdo kabinos“ degančią raudoną lemputę, išskubėjo lauk, kol iš tos uždaros būdelės dar neišlindo klientas. Ruta verčiau norėjo įsivaizduoti jo veido išraišką.

Kurį laiką ji jautėsi sekama. Tvirto sudėjimo, iš pažiūros stiprus vyriškis mėlynais džinsais ir purvinais sportbačiais vis buvo jai už nugaros arba kitoje gatvės pusėje – net ir tada, kai ji du kartus apėjo tą patį kvartalą. Ryžtingas jo veidas, apžėlęs dviejų ar trijų dienų barzda, atrodė išvargęs ir suirzęs. Vyriškis vilkėjo dukslią neperpučiamą striukę, sukirptą panašiai kaip viršutinė beisbolininkų aprangos dalis. Vargu ar jis turėjo pinigų prostitutei, tačiau sekė Rutą lyg manydamas, kad ji yra prostitutė. Galiausiai jis kažkur pradingo ir Ruta liovėsi dėl jo nerimavusi.

Ji dvi valandas vaikštinėjo tame rajone. Prieš vienuoliktą į Štofo taką grįžo keletas tailandiečių; afrikiečių nebebuvo. O aplinkui Oudekerkspleiną, kur Ruta anksčiau matė vienintelę storą juodą prostitutę, tikriausiai iš Ganos, dabar vėl stoviniavo koks tuzinas ar daugiau rudaodžių – iš Dominikos ir Kolumbijos.