Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Rojė atidarė duris; vidurdienio saulė švietė taip ryškiai, kad Ruta tik dabar suvokė, kaip tamsu buvo raudonajame prostitutės kambarėlyje. Nusisukdama nuo šviesos, Rojė dramatiškai užtvėrė Rutai kelią ir triskart pabučiavo į skruostus – pirmiausia į dešinį, paskui į kairį ir vėl į dešinį.

– Kaip įprasta Olandijoje – tris kartus, – linksmai ir meiliai, tarytum šnekėdama su sena bičiule, pasakė Rutai prostitutė.

Žinoma, Rutai jau teko šitaip bučiuotis – su Maartenu ir su Maarteno žmona, Silvija, kai tik jie susitikdavo ar atsisveikindavo, – bet Rojės bučiniai užtruko šiek tiek ilgiau. Be to, Rojė dar uždėjo savo šiltą delną Rutai ant pilvo; Ruta instinktyviai įtempė raumenis.

– Koks plokščias pilvukas! – tarė prostitutė. – Ar turite vaikų?

– Ne, dar ne, – atsakė Ruta. Tarpduris tebebuvo užtvertas.

– Aš turiu, vieną, – pasakė Rojė ir, užkišusi nykščius už savo kelnaičių gumelės, akimirksniu timptelėjo jas žemyn. – Gimdžiau sunkiai, – pridūrė, turėdama omenyje aiškiai matomą cezario pjūvio randą; Rutą, kuri jau anksčiau pastebėjo strijas ant Rojės pilvo, nustebino ne randas, o tai, kad prostitutė buvo nusiskutusi gaktos plaukus.

Rojė paleido kelnaičių gumelę ir ta garsiai pliaukštelėjo. Ruta galvojo: „Man labiau patiktų rašyti, negu daryti tai, ką darau dabar, taigi galima įsivaizduoti, kaip jaučiasi ji. Šiaip ar taip, ji juk prostitutė; jai turbūt labiau patiktų paprasčiausiai būti prostitute, negu flirtuoti su manimi. Kita vertus, ji tiesiog mėgaujasi šitaip mane trikdydama.“ Dabar jau supykusi ant Rojės, Ruta norėjo greičiau dingti. Ji mėgino šonu apeiti tarpduryje stovinčią prostitutę.

– Jūs dar sugrįšite, – pasakė Rojė, bet prie Rutos nebeprisilietė, leido jai išsmukti į lauką. Paskui Rojė garsiai, kad girdėtų ir Bergo gatve einantys žmonės, ir šalia įsikūrusi prostitutė, tarė: – Šiame mieste geriau užsisekite rankinės užtrauktuką.

Ruta pamatė, kad jos rankinė kaip visada atsegta, bet joje tebebuvo ir piniginė, ir pasas, ir – iš pirmo žvilgsnio – visa kita, kas turėjo būti. Lūpų dažų ir dar viena, truputį storesnė, bespalvių lūpų blizgalų tūbelė; kremas nuo saulės nudegimo ir drėkinamasis tepalas lūpoms.

Ruta dar nešiojosi pudrinę, kadaise priklausiusią motinai. Nuo pudros Ruta imdavo čiaudėti; pūkutis buvo jau seniai pamestas. Tačiau kartais, žiūrėdama į mažą veidrodėlį, Ruta tikėdavosi išvysti jame motiną. Dabar, stebima ironiškai besišypsančios Rojės, Ruta užsegė rankinės užtrauktuką.

Iš paskutiniųjų mėgindama šypsena atsakyti į Rojės šypseną, Ruta prisimerkė nuo saulės. Rojė ištiesė ranką ir palietė Rutos veidą. Ji labai susidomėjusi žiūrėjo į dešinę Rutos akį, bet Ruta neteisingai suprato jos susidomėjimo priežastį. Šiaip ar taip, ji buvo labiau pripratusi prie to, kad žmonės pastebi dešinėje jos akyje esantį geltoną šešiakampį plyšelį, negu prie smūgių į veidą.

– Tai įgimta… – buvo besakanti Ruta.

Bet Rojė staiga paklausė:

– Kas jus sumušė? – (O Ruta manė, kad mėlynė jau užgijusi!)– Prieš savaitę ar dvi, atrodo kaip…

– Netikęs vaikinas, – prisipažino Ruta.

– Tai vaikinas visgi yra, – pasakė Rojė.

– Jis ne čia. Čia aš viena, – atkakliai tvirtino Ruta.

– Viena tik tol, kol vėl ateisite pas mane, – tarė prostitutė. Rojė nemokėjo šypsotis kitaip, tik ironiškai arba gundomai. Dabar ji šypsojosi gundomai.

Ruta nesugalvojo, ką daugiau galėtų pasakyti, todėl tarė:

– Net keista, kad jūs taip puikiai kalbate angliškai.

Tačiau šis kandus, nors ir nuoširdus komplimentas paveikė Roję labiau, negu Ruta tikėjosi. Prostitutė nebesistengė atrodyti įžūli. Tarytum ją staiga būtų skaudžiai prislėgusi kažin kokia sena širdgėla.

Ruta jau buvo beatsiprašanti, kai Rojė, neslėpdama kartėlio, paaiškino:

– Pažinojau vieną tokį anglą – kurį laiką.

Paskui Rojė Doloresa grįžo į savo kambarėlį ir užsidarė duris. Ruta dar palaukė, bet lango užuolaidos neprasiskyrė.

Viena iš kitoje gatvės pusėje stovinčių jaunesnių, dailesnių prostitučių piktai žvilgčiojo į Rutą, tarytum būtų įsižeidusi, kad Ruta švaisto pinigus senesnei, ne tokiai patraukliai kekšei.

Mažyte Bergo gatvele, be Rutos, ėjo tik vienas žmogus – kažkoks akis žemyn nudūręs pagyvenęs vyriškis. Jis nežiūrėjo į prostitutes, bet staiga žvilgsniu pervėrė praeinančią Rutą. Ši taip pat atidžiai nužvelgė akis į grindinio akmenis vėl įbedusį tolstantį vyriškį.

Paskui Ruta irgi nuskubėjo tolyn. Buvo pakirstas jos asmeninis, bet ne profesinis pasitikėjimas savimi. Kad ir koks būtų siužetas – labiausiai tikėtinas siužetas, geriausias siužetas, – ji neabejojo, jog apie tai pagalvos. Dar nepakankamai apmąstė veikėjus; štai ir viskas. Ne, pasitikėjimas, kurį prarado, buvo veikiau moralinis. Tai buvo joje kaip moteryje – kad ir kas „tai“ buvo, Ruta pati stebėjosi jausdama, jog to nebėra.

Ji dar nueis pas Roję, tačiau nerimavo ne dėl to. Ji netroško jokios lytinės patirties su prostitute, kuri neabejotinai sužadino jos vaizduotę, bet nesukėlė geismo. Be to, Ruta tebebuvo įsitikinusi, kad nėra jokios būtinybės jai – kaip rašytojai arba kaip moteriai – žiūrėti, ką prostitutė daro su klientu.

Ruta nerimavo dėl to, kad jai reikės dar kartą susitikti su Roje – tiesiog sužinoti, kaip romane, kas atsitinka paskui. Tai reiškė, kad viskam vadovauja Rojė.

Rašytoja greitai sugrįžo į viešbutį ir ten – prieš pirmąjį interviu – dienoraštyje parašė: „Paprastai manoma, jog prostitucija yra tarytum prievartavimas už pinigus, bet iš tikrųjų atrodo, kad prostitucijoje – galbūt tik prostitucijoje – vadovauja moteris.“

Kitas Rutos interviu buvo per priešpiečius, dar du – po jų. Vėliau jai reikėjo bent truputį pailsėti, nes pavakary turėjo skaityti ištraukas romano pristatyme, paskui dar pasirašinėti knygas ir pietauti restorane. Bet Ruta, užuot pailsėjusi, savo kambaryje visą laiką rašė. Vieną po kito kūrė galimus siužetus, kol galiausiai visi ėmė atrodyti sunkiai įtikimi. Jei rašytoja, stebinti prostitutę su klientu, po tokios patirties jaučiasi pažeminta, vadinasi, kad ir kas ten nutinka, turi nutikti jai ; tai turi būti jos lytinė patirtis. Kitaip kodėl ji jaučiasi pažeminta?

Kuo labiau Ruta stengėsi įtraukti save į rašomo romano įvykius, tuo labiau atidėliojo arba vengė savo gyvenimo įvykių. Ji pirmą kartą pajuto, ką reiškia būti romano veikėja, o ne jo autore (kuri viskam vadovauja), nes būtent kaip veikėją Ruta įsivaizdavo save grįžtančią į Bergo gatvę – kaip veikėją romane, kurį rašo ne ji .

Iš tikrųjų Ruta jaudinosi kaip skaitytoja, kuriai rūpi, kas bus toliau. Ji suprato, kad nepajėgs laikytis atokiai nuo Rojės. Jai knietėjo sužinoti, kas atsitiks. Ką Rojė pasiūlys? Ką Ruta leis Rojei daryti?

Kai – nors ir trumpam – rašytojas atsisako kūrėjo vaidmens, kokių vaidmenų jis gali imtis? Yra tik romanų kūrėjai ir jų veikėjai; kitų vaidmenų nėra. Rutos dar niekada nebuvo apėmusi tokia nuojauta. Ji jautė, kad visiškai nenori nulemti tolesnių įvykių; tiesą sakant, Ruta džiaugėsi, kad vadovauja ne ji. Jai buvo malonu nebūti autore. Ji nebuvo šio romano rašytoja, tačiau šis romanas ją jaudino.

Ruta pakeičia siužetą

Po pristatymo Ruta dar pasiliko ir pasirašė knygas. Paskui pietavo su pasirašymo organizatoriais bei rėmėjais. Kitą vakarą Utrechte, po pristatymo tenykščiame universitete, ji vėl pasirašinėjo knygas. Maartenas ir Silvija padėjo Rutai parašyti olandiškus vardus.