Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Savo akimis pamačiusi sporto salę, Ruta kaipmat nustojo ja domėtis. Įvairių treniruoklių priedangoje įkurdintas baras viengungiams buvo anaiptol ne tai, ko jai reikėjo. Be to, Ruta nemėgo sportuoti kam nors ją stebint. Mankštos dviračiai, bėgtakiai bei judantys laiptai čia buvo sustatyti į vieną eilę, atgręžti į aerobikos aikštelę. Kad ir kur sėdėtum ar stovėtum, visur matei daugybėje veidrodžių atsispindinčius aerobikos šokėjų šuolius bei sukinius. Geriausiu atveju galėjai tikėtis išvysti, kaip kas nors pasitempia kulkšnį ar susmunka, ištiktas širdies priepuolio.

Ruta nusprendė pasivaikščioti. Ši miesto dalis jai atrodė nematyta; tiesą sakant, viešbutis buvo ne taip toli nuo „raudonųjų žibintų“ rajono, kaip Ruta manė, bet ji nužingsniavo į priešingą pusę. Perėjusi pirmą kanalą, pasuko į žavią šalutinę gatvelę – Korsjesporto taką – ir ten netikėtai pamatė keletą prostitučių.

Iš pažiūros gerai prižiūrimame gyvenamųjų namų rajone buvo koks pustuzinis langų su juose stovinčiomis vien apatiniais apsirengusiomis moterimis. Visos buvo baltosios, lyg ir pasiturinčios, nors ne visos gražios. Dauguma atrodė už Rutą jaunesnės, o dvi kaip tik jos amžiaus. Iš netikėtumo Ruta net kluptelėjo. Viena prostitutė neištvėrusi nusijuokė.

Buvo jau vėlyvas rytas; ta trumpa gatvele daugiau nėjo jokia moteris, tik Ruta. Trys vyrai, kiekvienas atskirai, tylomis apžiūrinėjo langus. Ruta nesitikėjo sutikti prostitutės, su kuria galėtų pasikalbėti truputį padoresnėje ir ne tokioje pastebimoje vietoje, kaip „raudonųjų žibintų“ rajonas; šis atradimas ją padrąsino.

Atsidūrusi Bergo gatvėje, ji vėl gerokai nustebo – ten irgi buvo prostitučių. Gatvė atrodė rami, tvarkinga. Pirmos keturios merginos, jaunos ir gražios, į Rutą nekreipė dėmesio. Ruta pastebėjo lėtai pravažiuojantį automobilį, jo vairuotojas atidžiai apžiūrinėjo prostitutes. Tačiau šįkart Ruta nebuvo vienintelė gatve einanti moteris. Priekyje žingsniavo dar viena, apsirengusi panašiai kaip Ruta – juodais džinsais, juodais zomšiniais batais su tvirtais pusaukščiais kulnais. Odinė tos moters striukė, kaip ir Rutos, buvo trumpa, tarytum vyriška, tik ne juoda, o tamsiai ruda, ant kaklo – turkišku raštu išmargintas šilkinis šalikėlis.

Ruta ėjo taip greitai, kad vos neaplenkė tos moters, kuri, pasikabinusi ant rankos, nešėsi storos drobės pirkinių krepšelį su kyšančiu batonu bei dideliu mineralinio vandens buteliu. Moteris per petį atsainiai dirstelėjo į Rutą; švelniai pažvelgė tiesiai į akis. Ji buvo be jokio makiažo, net nepasidažiusi lūpų, atrodė bebaigianti penktą dešimtį. Eidama pro šalį, mojavo arba šypsojosi visoms languose stovinčioms prostitutėms. Bet netoli Bergo gatvės galo, prie vieno lango pirmame aukšte, kurio užuolaidos buvo užtrauktos, ta moteris staiga sustojo ir ėmė rakinti duris. Prieš eidama į vidų, nevalingai grįžtelėjo atgal, tarytum dažnai būtų sekama. Paskui vėl pažvelgė į Rutą – šįkart jau labiau susidomėjusi ir, kaip pasirodė Rutai, tarytum begėdiškai provokuodama iš pradžių ironiška, paskui gundančia šypsena. Ta moteris buvo prostitutė! Ji kaip tik ėjo į darbą.

Ruta dar kartą pražingsniavo pro prostitutes Korsjesporto take. Dabar ten vaikštinėjo daugiau vyrų, bet jie nežiūrėjo nei į Rutą, nei vienas į kitą. Du iš jų Ruta atpažino; abu buvo apsukę tą patį ratą kaip ir ji. Kiek kartų jie taip eis, kad geriau įsižiūrėtų? Ruta norėjo žinoti ir tai; tai buvo būtina jos tyrinėjimo dalis.

Ruta jautė, kad jai, vienai, bus lengviau pasikalbėti su prostitute tokioje malonioje, taikioje gatvelėje kaip ši, arba Bergo gatvėje, tačiau vis tiek laikėsi nuomonės, jog romano veikėja – ta kita rašytoja su netikusiu vaikinu – turėtų viską išgyventi viename iš šlykščiausių kambarių „raudonųjų žibintų“ rajone. Šiaip ar taip, jei po to siaubingo nutikimo ji jaučiasi visiškai puolusi ir pažeminta, argi nebūtų geriau – ir įtikimiau, – jei viskas įvyktų pačioje niekingiausioje aplinkoje, kokią tik galima įsivaizduoti?

Šį kartą prostitutės Korsjesporto take žiūrėjo į Rutą nepatikliai, kelios vos pastebimai linktelėjo. Ta, kuri juokėsi, kai Ruta anąkart suklupo, dabar nedraugiškai, tarytum vertindama, ją nužvelgė. Tik vienos moters gestą galėjai suprasti arba kaip kvietimą, arba kaip grasymą. Ji buvo Rutos amžiaus, tačiau daug storesnė, šviesiai dažytais plaukais. Ta moteris parodė smiliumi į Rutą ir labai išraiškingai, nepritariamai nuleido akis. Tai buvo griežtos mokytojos gestas, nors savimi patenkinta storulė šypsojosi pašaipiai ir gašlokai – tikriausiai ji pamanė, jog Ruta – lesbietė.

Vėl pasukusi į Bergo gatvę, Ruta žingsniavo iš lėto – tikėjosi, kad anoji pagyvenusi prostitutė spės apsirengti – arba, ko gero, nusirengti – ir įsitaisyti lange. Viena iš jaunesnių, dailesnių prostitučių atvirai mirktelėjo; matydama tą geidulingą, nepadorų pasiūlymą, Ruta kažkodėl pralinksmėjo. Gražiosios merginos mirktelėjimas taip išblaškė jos dėmesį, kad ji vos nepraėjo pro nusižiūrėtą pagyvenusią prostitutę jos neatpažinusi; tiesą sakant, dabar ši prostitutė buvo visiškai pasikeitusi – nėmaž nepanaši į tą neišvaizdžią moterį su pirkinių krepšeliu, kurią Ruta prieš keletą minučių matė einančią gatve.

Tarpduryje stovėjo žvali raudonplaukė kekšė. Tamsiai raudoni jos lūpų dažai buvo priderinti prie vyšnių spalvos liemenėlės bei kelnaičių; nieko daugiau ji ir nedėvėjo, tik auksinį laikrodėlį ir juodas basutes trijų colių kulnais. Dabar ši prostitutė atrodė už Rutą aukštesnė.

Pro atitrauktas lango užuolaidas Ruta matė senovišką baro kėdę su nublizginta žalvarine atrama, tačiau prostitutės poza buvo šeimyniška: ji stovėjo tarpduryje su grindų šepečiu, kuriuo ką tik nuo slenksčio nubraukė vienintelį geltoną lapą. Laikydama šepetį parengtyje, tarytum mesdama iššūkį kitiems lapams, prostitutė atidžiai nužvelgė Rutą, nuo šukuosenos iki batų – tarytum Ruta stovėtų Bergo gatvėje vienais apatiniais, apsiavusi aukštakulnėmis basutėmis, o ji pati būtų kukliai apsirengusi namų šeimininkė, rūpestingai atliekanti savo pareigas. Tą akimirką Ruta suvokė, jog stovi kaip įbesta, o jai linktelėjusios raudonplaukės prostitutės šypsena, iš pradžių viliojama, dabar – kadangi Ruta nesiryžta prakalbėti – darosi pašaipiai klausiama.

– Ar kalbate angliškai? – netikėtai tarė Ruta.

Prostitutė atrodė labiau susidomėjusi negu nustebusi:

– Neturiu jokių problemų nei dėl anglų kalbos, – atsakė ji, – nei dėl lesbiečių.

– Aš ne lesbietė, – pasakė Ruta.

– Irgi gerai, – tarė prostitutė. – Tai jums pirmas kartas su moterimi? Žinau, ką daryti.

– Aš nenoriu nieko daryti , – greitai paaiškino Ruta. – Noriu tik pasikalbėti.

Prostitutė lyg ir sutriko – tarytum „pasikalbėti“ būtų nukrypimas nuo normos, savotiškas nustatytos ribos peržengimas.

– Už tai turėsite mokėti daugiau, – tarė raudonplaukė. – Pasikalbėjimas gali trukti labai ilgai.

Toks požiūris Rutą suglumino: vadinasi, bet kokie lytiniai santykiai labiau pageidaujami negu pokalbis.

– O, žinoma, aš sumokėsiu už sugaištą laiką, – pasakė Ruta detaliai ją apžiūrinėjančiai raudonplaukei. Prostitutė vertino ne Rutos kūną; jai rūpėjo sužinoti, kiek Ruta mokėjo už drabužius.

– Bus septyniasdešimt penki guldenai už penkias minutes, – tarė raudonplaukė, teisingai nusprendusi, jog Rutos drabužiai brangūs, nors ir neįspūdingi.

Ruta atsisegė rankinę ir gerai įsižiūrėjo į piniginėje sudėtus neįprastus banknotus. Septyniasdešimt penki guldenai – maždaug penkiasdešimt dolerių? Ruta pamanė, jog tai labai daug už penkių minučių pokalbį. (Už paslaugą, kurią paprastai suteikdavo prostitutė – per tiek pat laiko, kartais netgi greičiau, – tų pinigų atrodė mažoka.)