Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Kas man nepatinka: jis mane pertraukia; kita vertus, jis pertraukia visus. Negaliu sakyti, kad jo valgymo įpročiai, jo elgesys prie stalo mane trikdo; tiesiog tai, kaip jis valgo, kelia man pasibjaurėjimą. Bijau, kad ir lytiškai jis gali pasirodyti man nepatrauklus ar netgi bjaurus. Ir dar tie plaukai ant jo plaštakų… Ai, nesuk sau galvos!

[Ant Alanui išsiųsto atviruko su 1885-ųjų „Daimleriu“ Štutgarto „Mercedes-Benz“ muziejuje.]

GAL TAU REIKIA NAUJO AUTOMOBILIO? NORĖČIAU ILGAI SU TAVIMI VAŽIUOTI. MYLIU. RUTA

Kelionė lėktuvu iš Štutgarto į Hamburgą, paskui automobiliu iš Hamburgo į Kylį. Daugybė karvių. Esame Šlėzvigo-Holšteino žemėje – čia išvesta to paties pavadinimo karvių veislė. Automobilį vairuoja mano leidėjo pardavimo agentas. Visada ką nors sužinau iš pardavimo agentų. Šitas man aiškina, jog skaitytojai Vokietijoje norėtų, kad būčiau „politiškesnė“, negu esu. Jis tikina, jog mano romanai turi tam tikrą politinį atspalvį, nes bet koks visuomenės vertinimas jau yra politika. Pardavimo agentas sako: „Jūsų knygos politiškos, o jūs pati – ne!“

Nežinau, ar tai kritika, ar tiesiog fakto konstatavimas, bet aš tuo tikiu. Su ta tema susiję ir klausimai iš auditorijos po pristatymo „Kunsthalėje“ Kylyje – puiki publika.

Užuot atsakiusi, mėginu kalbėti apie istorijų kūrimą: „Mane galima palyginti su žmogumi, gaminančiu baldus, – sakau, – taigi pašnekėkime apie keletą dalykų, tokių kaip kėdės ar stalai.“ Iš jų veidų suprantu, jog jie norėtų, kad tai būtų sudėtingiau, simboliškiau, negu yra. „Mąstau apie naują romaną, – paaiškinu. – Jis bus apie tą laikotarpį moters gyvenime, kai ji nusprendžia, jog nori ištekėti – ne todėl, kad atsirado vyriškis, už kurio tikrai norėtų tekėti, o todėl, kad jai mirtinai įgriso netikę vaikinai.“ Nusijuokia vos keletas klausytojų, tai atima man drąsą. Mėginu tą patį pasakyti jų kalba. Juoko jau daugiau, bet įtariu, kad jie juokiasi iš to, kaip aš kalbu vokiškai.

„Tai galėtų būti pirma mano knyga, parašyta pirmuoju asmeniu, – sakau. Dabar matau, kad jiems nebeįdomu; jie nebenori nieko apie tai girdėti – nei angliškai, nei vokiškai. – Pavadinčiau ją „Mano paskutinis netikęs vaikinas“. (Tas pavadinimas vokiškai skamba tiesiog pasibaisėtinai; dauguma klausytojų ne juokiasi, o atrodo nusivylę: Mein letzter schlimmer Freund . Tarytum tai būtų romanas apie kokią paauglišką ligą.)

Trumpam nutylu, gurkšteliu vandens ir matau, kaip publika po truputį dingsta, ypač iš galinių salės eilių. O tie, kurie pasiliko, kankinasi laukdami, kada pagaliau baigsiu. Niekaip nedrįstu jiems pasakyti, kad moteris, apie kurią ketinu rašyti, yra rašytoja. Tada jie tikrai prarastų susidomėjimą. Tai tiek apie istorijų kūrėjo amatą ir konkrečius dalykus, kurie rūpi rašytojui! Net man pačiai nusibodo mano pastangos linksminti žmones pasakojimais apie tai, ką iš tikrųjų darau.

Iš viešbučio kambario Kylyje matau per įlanką plaukiančius keltus. Jie kursuoja į Švediją bei Daniją ir atgal. Galbūt kada nors nuvyksiu ten su Alanu. Galbūt kada nors keliausiu su vyru ir vaiku, ir su vaiko aukle.

Ta rašytoja, apie kurią galvoju: ar ji tikrai mano, kad ištekėjusi neteks galimybės laisvai stebėti pasaulį? Juk jei būtų jau ištekėjusi, galėtų kartu su vyru nueiti pasišnekėti su prostitute! Kaip rašytoja, turėdama vyrą ji įgytų daugiau laisvės, o ne atvirkščiai. Gal moteris, apie kurią rašau, to nežino?

Kažin, ar Alanas prieštarautų, jei prašyčiau jį eiti stebėti prostitutės bei jos kliento kartu su manimi? Žinoma, kad ne!

Tačiau žmogus, į kurį iš tikrųjų kreipčiausi su tokiu prašymu, yra mano tėvas.

[Ant tėvui išsiųsto atviruko su Herberio gatvėje, Hamburgo San Paulio kvartalo „raudonųjų žibintų“ rajone, languose stovinčiomis prostitutėmis.]

GALVOJU APIE TAVE, TĖTI. GAILIUOSI DĖL TO, KĄ PASAKIAU. TAI BUVO ŽEMA. MYLIU TAVE! RUTI

Skrydis iš Hamburgo į Kelną; kelionė automobiliu iš Kelno į Boną; didingas universitetas.

Pirmą kartą iš publikos pasigirdo klausimas apie mano akį. (Per interviu tuo domėjosi visi žurnalistai.) Tai buvo mergina; atrodė kaip studentė ir angliškai kalbėjo beveik tobulai.

– Kas jums taip trenkė? – paklausė ji.

– Tėvas, – atsakiau. Publika staiga nuščiuvo. – Alkūne. Žaidėme skvošą.

– Jūsų tėvas dar toks jaunas, kad žaidžia su jumis skvošą? – nustebo mergina.

– Ne, jis ne toks jaunas, – paaiškinau, – bet labai geros formos, kaip tokio amžiaus žmogus.

– Tikriausiai po to jį sutriuškinote? – paklausė studentė.

– Taip, sutriuškinau, – atsakiau.

Tačiau po pristatymo ta pati mergina padavė man raštelį. „Aš jumis netikiu. Kažkas jums trenkė“, – buvo parašyta jame.

Vokiečiai man patinka dar ir dėl to, kad patys padaro išvadas.

Žinoma, pirmuoju asmeniu rašydama romaną apie rašytoją, visus kritikus paskatinčiau prie šios knygos prikabinti autobiografijos etiketę – jie tikrai nuspręstų, jog rašau apie save. Bet juk negali nerašyti kokio nors romano vien todėl, kad baiminiesi, kas kaip apie jį atsilieps.

Jau dabar įsivaizduoju, ką pasakys Alanas apie tai, kad parašiau du romanus apie rašytojas iš eilės; kita vertus, esu girdėjusi jį sakant, kad redaktorius neturėtų knygos autoriui nurodinėti, apie ką rašyti, apie ką ne. Tikriausiai reikės jam tai priminti.

Visgi kai kas šiame romane man atrodo dar svarbiau: ką tas netikęs vaikinas daro , stebėdamas prostitutę su klientu, kas taip pažemina rašytoją? Dėl kokio įvykio ji taip susigėsta, kad net nusprendžia nuo šiol gyventi kitaip?

Gal, pažiūrėjęs į prostitutę su klientu, vaikinas labai susijaudina ir, kai mylisi su rašytoja, ši pajunta, kad jis galvoja ne apie ją? Tačiau tai tik dar viena netikusių lytinių santykių atmaina. Reikia ko nors baisesnio, labiau žeminančio negu tai.

Tam tikra prasme šis romano kūrimo etapas man patinka labiau negu pats rašymas. Iš pradžių yra tiek daug galimybių. Su kiekviena pasirinkta smulkmena, su kiekvienu žodžiu, kurį pavartojęs tarytum įsipareigoji, jų vis mažėja.

Sunkus klausimas, ar ieškoti motinos, ar ne; viltis, kad kada nors ji pati mane susiras. Kokių svarbių įvykių dar bus mano gyvenime? Turiu galvoje įvykius, kurie galbūt priverstų motiną atvažiuoti pas mane. Tėvo mirtis; mano vestuvės, jeigu jos apskritai kada nors bus; mano vaiko gimimas, jeigu išvis turėsiu vaiką. (Jei kada nors ryšiuosi tapti motina, norėčiau tik vieno vaiko.) Gal vertėtų paskelbti, jog netrukus ištekėsiu už Edžio O’Haros? Gal tai patrauktų motinos dėmesį? Kažin, ar Edis sutiktų… šiaip ar taip, jis irgi nori ją pamatyti!

[Ant Edžiui O’Harai išsiųsto atviruko, kuriame buvo pavaizduota garsioji Kelno katedra, vokiškai Dom – didžiausia gotikinio stiliaus katedra Vokietijoje.]

BUVIMAS SU TAVIMI, MŪSŲ POKALBIS… TAI BUVO REIKŠMINGIAUSIAS VAKARAS MANO GYVENIME, KOL KAS. TIKIUOSI, KAD NETRUKUS VĖL PASIMATYSIME. NUOŠIRDŽIAI – RUTA KOUL

[Ant atviruko Alanui, su didinga pilimi prie Reino.]

BŪK REDAKTORIUS. PASAKYK, KURIS GERESNIS IŠ ŠIŲ DVIEJŲ PAVADINIMŲ: „JOS PASKUTINIS NETIKĘS VAIKINAS“ AR „MANO PASKUTINIS NETIKĘS VAIKINAS“. KAD IR KURĮ PASIRINKTUM, ŠIS SUMANYMAS MAN PATINKA. MYLIU. RUTA

P. S. NUPIRK MAN ŠITĄ NAMĄ IR AŠ UŽ TAVĘS IŠTEKĖSIU. ŠIAIP AR TAIP, MANAU, KAD GAL IR TEKĖSIU!

Traukiniu važiuodama iš Bonos į Frankfurtą, sugalvoju dar vieną pavadinimą naujajam romanui; ko gero, jis man patinka labiau negu „Mano paskutinis netikęs vaikinas“, bet tik todėl, kad pasirinkusi jį galėčiau ir šitą knygą rašyti trečiuoju asmeniu. „Ką ji pamatė, ko nežinojo“. Tikriausiai toks pavadinimas per ilgas ir pernelyg tikslus. Būtų dar tikslesnis su kabliataškiu. „Ką ji pamatė; ko nežinojo“. Įsivaizduoju, ką pasakytų Alanas apie kabliataškį pavadinime; jis apskritai skeptiškai žiūri į mano kabliataškius. „Šiais laikais jau niekas nežino, ką jie reiškia, – sako jis. – Jei nedažnai skaitai devyniolikto amžiaus romanus, gali pamanyti, kad rašytojas tiesiai virš kablelio priplojo vaisinę muselę. Kabliataškiai dabar tik blaško dėmesį.“ Vis dėlto manau, kad noriu tekėti už Alano!