Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Bet dar dažniau protestuojantys Rutos skaitytojai būdavo nepatenkinti jos romanų turiniu. („Labiausiai jūsų knygose mane piktina tai, kad jūs viską pateikiate kaip sensaciją. Ypač perdedate nepadorius dalykus.“)

Dėl vadinamųjų nepadorių dalykų, tai Ruta žinojo, jog kai kuriuos jos skaitytojus įžeidžia jau vien tai, kad ji apie tuos dalykus galvoja, – ką čia dar kalbėti apie perdėjimą. Be to, Ruta Koul nebuvo visiškai įsitikinusi, jog tikrai juos perdeda. Labiausiai ji nuogąstavo dėl to, kad nepadorūs dalykai tapo tokie įprasti, jog iš tiesų net neįmanoma jų perdėti.

Tačiau rūpesčių Rutai pridarė tai, kad ji atsakydavo į palankius laiškus; būtent į palankius laiškus labiausiai ir reikia stengtis neatsakyti. Ypač pavojingi buvo laiškai, kuriuos rašę skaitytojai tvirtindavo, jog Rutos Koul knyga jiems ne tik patiko, bet ir pakeitė jų gyvenimą.

Buvo tam tikra įvykių seka. Laiško autorius ar autorė visada atvirai išreikšdavo neblėstantį susižavėjimą viena ar keliomis Rutos knygomis; neretai jis ar ji netgi susitapatindavo su kuriuo nors Rutos veikėju. Ruta raštu padėkodavo skaitytojui ar skaitytojai už laišką. Rašydamas Rutai antrą kartą, tas žmogus jau būdavo daug reiklesnis; dažnai kartu su antru laišku Ruta gaudavo ir rankraštį. („Man patiko jūsų knyga; žinau, kad ir jums patiks manoji.“) Paprastai laiško autorius siūlydavo susitikti. Trečiame laiške jis parašydavo, koks įžeistas jaučiasi, nes Ruta neatsakė į antrą laišką. Nesvarbu, ar Ruta atsakydavo į trečią laišką, ar ne, ketvirtas visada būdavo piktas – kartais pirmas iš daugybės piktų laiškų. Tokia buvo įvykių seka.

Buvę gerbėjai, – kurie nusivylė nesusipažinę su ja asmeniškai, – Rutai atrodė tam tikra prasme netgi grėsmingesni už visokius iškrypėlius, nekentusius jos nuo pat pradžių. Kad parašytum romaną, reikėjo nuošalumo; beveik visiško atsiskyrimo nuo kitų. O knygos išleidimas, priešingai, buvo nerimą keliantis viešas įvykis. Rutai niekada nesisekė viešoji kūrybinio proceso dalis.

– Guten Morgen , – sušnibždėjo stiuardesė Rutai į ausį. – Frühstück … – Ruta jautėsi išsekusi nuo sapnų, bet alkana, be to, skaniai kvepėjo kava.

Kitoje pusėje kažkoks ponas skutosi. Sėdėjo palinkęs virš pusryčiams atnešto maisto ir stebeilijo į mažytį rankoje laikomą veidrodėlį; elektrinis skustuvas zvimbė kaip prie stiklo prisiplojęs vabzdys. Po pusryčiaujančiais žmonėmis driekėsi Bavarija; debesims kylant aukštyn, ji darėsi vis žalesnė; pirmieji ryto saulės spinduliai išsklaidė rūką. Visą naktį lijo; gudronuotas nusileidimo takas bus dar šlapias, kai lėktuvas leisis Miunchene.

Rutai patiko ir pati Vokietija, ir tenykščiai leidėjai. Tai buvo trečioji jos kelionė; kaip visada, viskas apie visus apsilankymus jai buvo paaiškinta iš anksto. Ir ją klausinėsiantys žurnalistai bus iš tikrųjų skaitę jos knygą.

Viešbučio registratūroje jos jau laukė; kambarys buvo paruoštas. Leidėjas buvo atsiuntęs gėlių – ir pirmųjų recenzijų fotokopijas; recenzijos atrodė palankios. Ruta vokiškai kalbėjo nekaip, tačiau bent jau suprato, kas rašoma apie jos knygas. Ekseteryje ir Midlberyje vokiečių buvo jos vienintelė užsienio kalba. Vokiečiams berods patiko, kad Ruta kalba jų kalba, nors ir prastokai.

Šią pirmą dieną ji kaip nors pasistengs neužmigti iki vidurdienio. Paskui šiek tiek nusnūs; dviejų ar trijų valandų turėjo pakakti, kad ne taip jaustų laiko skirtumą. Pirmasis pristatymas buvo numatytas jau tą vakarą – Fraizinge. Tą patį savaitgalį, po pokalbių su žurnalistais, Ruta bus nuvežta iš Miuncheno į Štutgartą. Taigi viskas buvo aišku.

„Daug aiškiau, negu kada nors būna namie!“ – galvojo Ruta, kai administratorė staiga tarė:

– O, jums yra faksas.

Piktosios našlės laiškas – Ruta akimirką buvo visai jį pamiršusi.

– Willkommen in Deutschland ! – dar šūktelėjo administratorė, kai Ruta nusisuko ir paskui naktinį sargą žengė prie lifto. („Sveika atvykusi į Vokietiją!“)

„Šį kartą, mieloji, – laiško pradžioje rašė našlė, – jūs nuėjote per toli. Galbūt iš tikrųjų, kaip skaičiau vieno jūsų romano recenzijoje, turite „satyrikės talentą“, todėl sugebate „sukomponuoti neįtikimai daug visuomenės ydų bei žmonių silpnybių vienoje knygoje“ arba „sudėti begalę mūsų laikų moralinių katastrofų į vieno veikėjo gyvenimą“. Tačiau ne iš visko galima juoktis ; būna tragedijų, apie kurias nedera rašyti su humoru. Jūs nuėjote per toli.

Gyvenau santuokoje penkiasdešimt penkerius metus, – toliau rašė našlė. („Velionis jos vyras tikriausiai buvo laidotuvių biuro savininkas“, – nusprendė Ruta.) – Kai vyras mirė, mano gyvenimas nutrūko. Vyras man buvo svarbiausias visame pasaulyje. Praradusi jį, praradau viską. O jūsų pačios motina? Nejaugi manote, kad ji galėtų juokauti, kalbėdama apie jūsų brolių mirtį? Gal jums atrodo, kad jus ir jūsų tėvą paliko moteris, trokštanti paskirti gyvenimą satyrai? („Kaip ji drįsta?“ – pagalvojo Ruta Koul.)

Rašote apie abortus, gimdymą, įvaikinimą, tačiau pati niekada net nebuvote nėščia. Rašote apie išsiskyrėlę ir apie našlę, tačiau pati net nebuvote ištekėjusi. Rašote apie tai, kada našlė gali sugrįžti į visuomenę, bet iš tikrųjų nėra tokio daikto, kaip našlė vieneriems metams. Aš esu našlė visam likusiam gyvenimui!

Horacijus Volpolas kartą rašė: „Gyvenimas yra komedija tiems, kurie mąsto, ir tragedija tiems, kurie jaučia.“ Tačiau tikras gyvenimas yra tragiškas tiems, kurie mąsto ir jaučia; komiškas jis atrodo tik tiems, kuriems pasisekė.“

Ruta atsivertė laiško pabaigą, paskui vėl pradžią, bet atgalinio adreso nerado; piktoji našlė net nebuvo pasirašiusi.

Laišką ji užbaigė taip: „Dabar aš galiu tik melstis. Savo maldose minėsiu ir jus. Ką rodo tai, kad būdama tokio amžiaus, jūs dar nebuvote ištekėjusi? Nė karto. Pasimelsiu už jus, kad jūs ištekėtumėte. Gal turėsite vaiką, gal ne. Mudu su vyru taip mylėjome vienas kitą, kad niekada nenorėjome vaikų; vaikai galėjo viską sugadinti. Svarbiausia, aš pasimelsiu už tai, kad jūs nuoširdžiai mylėtumėte savo vyrą – ir kad jį prarastumėte. Melsiuosi, kad jūs taptumėte našle visam likusiam gyvenimui. Tada suprasite, kaip neteisingai aprašėte tikrovę.“

Vietoj savo pavardės ta moteris buvo parašiusi: Našlė Visam Likusiam Gyvenimui . Be to, dar buvo P. S., nuo kurio Rutą nukrėtė šiurpas: „Aš turiu marias laiko maldoms.“

Ruta nusiųs faksą Alanui į Niujorką ir paklaus, gal piktosios našlės pavardė ar adresas buvo ant voko, – o jei ne, tai iš kokio miesto ar miestelio tas laiškas išsiųstas. Tačiau Alano atsakymas Rutai sukels ne mažesnį nerimą negu pats laiškas. Paaiškės, kad vokas buvo tiesiog atneštas į „Random House“ pastatą Rytinėje Penkiasdešimtojoje gatvėje. Priimamojo sekretorė neprisimins, kaip ta moteris atrodė, ir išvis ar laišką į redakciją atnešė moteris.

Jei ta besimeldžianti našlė santuokoje išgyveno penkiasdešimt penkerius metus, tai greičiausiai bus jau pradėjusi aštuntą dešimtį – o gal devintą ar netgi dešimtą! Gal piktoji senė ir turi marias laiko maldoms, bet jai ne tiek jau daug liko gyventi .

Ruta miegojo beveik visą popietę. Pompastiškas našlės laiškas ją nuliūdino, bet ne taip, kad neužmigtų. Be to, gal tokios ir buvo žaidimo taisyklės; jei knyga šio to verta, kam nors ji turi atrodyti kaip antausis. „Tos piktos senės laiškas nesugadins man kelionės“,– nusprendė Ruta.