Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Jis faktiškai tave išprievartavo ! Jis tau trenkė ! – sušuko tėvas.

– Bet niekas nepasikeitė, – pabrėžtinai pasakė Ruta. – Hana tebėra mano geriausia draugė. Tu tebesi mano tėvas.

– Gerai, gerai – supratau, – tarė tėvas. Jis mėgino nusišluostyti ašaras senų flanelinių marškinių rankove. Rutai tie marškiniai patiko, nes juos tėvas dėvėjo, kai ji buvo maža mergaitė. Bet vis tiek jai knietėjo jam pasakyti, kad laikytų vairą abiem rankom.

Tačiau ji tik priminė tėvui, kokia oro linija skris ir kurio terminalo jam reikia ieškoti:

– Matai? – paklausė ji. – „Delta“.

– Matau, matau. Žinau, kad „Delta“, – tarė tėvas. – Ir suprantu, ką nori pasakyti – suprantu, suprantu.

– Nemanau, kad kada nors suprasi, – pasakė Ruta. – Nežiūrėk į mane – mes dar nesustojom!

– Ruti, Ruti. Atleisk man, atleisk…

– Ar matai, kur užrašyta „Išvykimas“? – paklausė Ruta.

– Taip, matau, – tarė tėvas tokiu pat balsu, kokiu pasakė: „Puikiai sulošei, Ruti“, kai Ruta jį sutriuškino toje prakeiktoje jo daržinėje.

Kai Tedas pagaliau sustabdė automobilį, Ruta tarė: „Gerai vairavai, tėti.“ Jei būtų žinojusi, kad paskutinį kartą kalbasi su tėvu, gal būtų pamėginusi su juo susitaikinti. Tačiau ji tik suprato, jog bent sykį iš tikrųjų jį įveikė. Tėvas buvo pernelyg skaudžiai pralaimėjęs, kad jo nuotaiką galėtų pakelti tiesiog kitaip pakrypęs pokalbis. Be to, Ruta tebesijaudino dėl to skausmo neįprastoje vietoje.

Gerai dar, kad atsisveikindama Ruta nepamiršo tėvo pabučiuoti.

Iš „Deltos“ pirmos klasės keleivių išvykimo salės, prieš sėsdama į lėktuvą, Ruta paskambino Alanui. Jo balsas telefonu skambėjo taip, tarytum jis būtų susirūpinęs ar nenorėtų kalbėti atvirai. Rutai net širdį suspaudė, kai įsivaizdavo, ką jis apie ją pagalvotų, jei sužinotų apie Skotą Sondersą. (Alanas niekada nesužinos apie Skotą.)

Hana buvo išklausiusi Alano žinutę; ji jam paskambino, bet Alanas ilgai su ja nešnekėjo. Jis Hanai pasakė, kad nieko blogo neatsitiko, kad kalbėjosi su Ruta ir kad Rutai „viskas gerai“. Hana jam pasiūlė susitikti per priešpiečius arba nueiti kur nors išgerti – „tiesiog pasikalbėti apie Rutą“, – bet Alanas Hanai atsakė, jog labai norėtų su ja susipažinti, kai bus kartu su Ruta, kai Ruta grįš iš Europos.

– Aš niekada nekalbu apie Rutą, – pridūrė jis.

Ruta dar niekada taip nenorėjo Alanui pasakyti, kad jį myli, bet jo balse tebebuvo girdėti kažin koks susirūpinimas ir jai pasidarė neramu; kaip redaktorius, jis nenutylėdavo nieko.

– Kas atsitiko, Alanai? – paklausė Ruta.

– Na… – pradėjo jis, visai kaip jos tėvas, – iš tiesų tai nieko. Pasakysiu vėliau.

– Sakyk! – tarė Ruta.

– Buvo šis tas tarp tavo gerbėjų laiškų, – pasakė Alanas. – Paprastai niekas jų neskaito – tiesiog persiunčiame į Vermontą. Bet šitas buvo adresuotas man – tavo redaktoriui. Taigi aš jį perskaičiau. Iš tikrųjų tai laiškas tau.

– Laiškas, kupinas neapykantos ? – paklausė Ruta. – Gaunu ir tokių. Ir tai viskas?

– Manau, kad viskas, – tarė Alanas. – Bet gali sugadinti nuotaiką. Ko gero, tau reikėtų perskaityti.

– Perskaitysiu – kai grįšiu, – pasakė Ruta.

– Gal faksu nusiųsti tau į viešbutį? – pasiūlė Alanas.

– Ar tai grasinamas laiškas? Koks nors persekiotojas? – paklausė Ruta. Žodis „persekiotojas“ visada keldavo jai šiurpulį.

– Ne, našlė – pikta našlė, – tarė Alanas.

– A, tai, – pasakė Ruta. Tai ji buvo numačiusi. Kai rašė apie abortus, pati niekada nenutraukusi nėštumo, gavo piktų laiškų nuo tai patyrusių; kai rašė apie gimdymą, pati niekada negimdžiusi – arba apie skyrybas, pati neišsiskyrusi (ir neištekėjusi)… na, tokių laiškų būdavo. Žmonės nenorėdavo pripažinti vaizduotės tikrumo arba tvirtindavo, kad įsivaizduoti dalykai ne tokie tikri kaip asmeninė patirtis; taigi nieko naujo. – Dėl Dievo meilės, Alanai, – tarė Ruta, – nejaugi taip susirūpinai dėl to, kad dar viena skaitytoja liepia man rašyti apie tai, ką žinau?

– Šitas laiškas truputį kitoks, – atsakė Alanas.

– Gerai – atsiųsk faksu.

– Nenoriu tavęs jaudinti.

– Tada nesiųsk! – tarė Ruta. Paskui pridūrė, nes ta mintis staiga atėjo jai į galvą: – Ar tai persekiojanti našlė, ar tik supykusi?

– Klausyk, gal visgi atsiųsiu, – pasakė Alanas.

– Ar turėtume parodyti tai FTB – ar laiškas toks? – paklausė jo Ruta.

– Ne, ne – ne visai. Aš taip nemanau, – atsakė jis.

– Tiesiog atsiųsk, – tarė Ruta.

– Jau bus viešbutyje, kai ten nuvyksi, – pažadėjo Alanas. – Bon voyage!

„Kodėl moterys visada būna blogiausios skaitytojos, kai rašai apie ką nors, kas susiję su asmeniniu jų gyvenimu? – galvojo Ruta. – Kas verčia moterį manyti, kad būtent jos išprievartavimas (jos persileidimas, jos santuoka, jos skyrybos, jos vaiko ar vyro praradimas) yra vienintelė universali patirtis?“ Gal taip atrodė tik todėl, kad dauguma Rutos skaitytojų buvo moterys, – o moterys, rašančios laiškus romanų autoriams ir pasakojančios jiems apie savo nelaimes, paprastai būna pačios šlykščiausios?

Ruta sėdėjo „Deltos“ išvykimo salėje, priglaudusi stiklinę vandens su ledais prie pamėlusios akies. Tikriausiai nuo visko atitolęs jos žvilgsnis ir dar aiškiai matoma žaizda paskatino šalia įsitaisiusią bendrakeleivę – gerokai apgirtusią moterį – ją užkalbinti. Išblyškęs tos maždaug Rutos amžiaus moters veidas atrodė kažkoks perkreiptas – kaip visų girtuoklių. Ji buvo pernelyg liesa – užkietėjusi rūkorė, kalbanti gergždžiančiu balsu, su pietietišku akcentu, dar ryškesniu dėl girtumo.

– Kad ir kas jis buvo, mieloji, tau geriau be jo, – pasakė moteris Rutai.

– Tai skvošo trauma, – tarė Ruta.

– Jis trenkė tau aguročiu5? – sugergždė moteris. – Po velnių, tikriausiai buvo kietas!

– Pakankamai, – nusišypsojo Ruta.

Lėktuve Ruta greitai išgėrė du bokalus alaus. Kai reikėjo nusišlapinti, jai šiek tiek palengvėjo, nes skaudėjo jau mažiau. Pirmąja klase, be Rutos, skrido tik trys kiti keleiviai, ir nė vienas nesėdėjo greta jos. Ruta stiuardesei pasakė, kad pietų nenorės, bet paprašė pažadinti prieš pusryčius.

Ji nuleido sėdynės atlošą; užsiklojusi plona antklode, mėgino patogiau pasidėti galvą ant mažos pagalvėlės. Turės miegoti ant nugaros arba ant kairio šono; dešinė veido pusė pernelyg skaudėjo, kad galėtų ant jos miegoti. Prieš užmigdama Ruta dar pagalvojo, kad Hana ir vėl buvo teisi: „Aš iš tikrųjų per griežta savo tėvui.“ (Šiaip ar taip, kaip toje dainoje, juk jis tik vyras.)

Paskui Ruta užmigo. Ji miegos iki pat Vokietijos, veltui stengdamasi nesapnuoti.

5 Žodžių žaismas: squash ( angl. ) – 1) skvošas, 2) bot. agurotis, moliūgas ar koks nors kitas agurkinių šeimos augalas.

Našlė visam likusiam gyvenimui

Tai buvo Alano kaltė. Rutos tikrai nebūtų visą naktį kamavę sapnai apie kitus laiškus, kupinus neapykantos, ar apie retkarčiais pasitaikančius persekiotojus, jei Alanas nebūtų jai papasakojęs apie tą piktą našlę.

Kadaise Ruta atsakydavo į visus gerbėjų laiškus. Tų laiškų buvo daugybė – ypač po pirmojo jos romano pasirodymo, – bet ji stengėsi. Tiesa, niekada nesuko sau galvos dėl visokių priekabiavimų; jei kurio nors laiško tonas būdavo bent kiek irzlus, Ruta jį išmesdavo nesivargindama atsakyti. („Apskritai – nepaisant neužbaigtų sakinių – jūsų knyga man lyg ir patiko, tačiau daugybė nenuosekliai dedamų kablelių ir netaisyklinga žodžio „tikimasi“ vartosena galiausiai išvedė mane iš kantrybės. Lioviausi skaityti trys šimtai aštuoniasdešimt penktame puslapyje; ten esantis bjauriausias jūsų pirkinių sąrašo stiliaus pavyzdys privertė mane ieškoti geresnės literatūros.“) Argi kas gaištų laiką, atsakydamas į tokį laišką?