Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Ji vaikštinės, siųs atvirukus, rašys dienoraštį. Kad atgautų jėgas, Ruta buvo pasiryžusi Vokietijoje ilsėtis – gal tik ne Frankfurte, kur atsikvėpti neįmanoma. Iš įrašų dienoraštyje bei atvirukų galima suprasti, kad šiek tiek pailsėti Rutai pavyko. Netgi Frankfurte!

Rutos dienoraštis ir parinkti atvirukai

Pristatymas Fraizinge praėjo neblogai, tik arba aš pati, arba publika buvo nuobodesnė, negu tikėjausi. Paskui pietavome kažkokiame buvusiame vienuolyne su skliautuotomis lubomis – per daug išgėriau.

Kaskart, kai būnu Vokietijoje, į akis krinta kontrastas, kad ir „Vier Jahreszeiten“ vestibiulyje, tarp brangiais drabužiais apsirengusių viešbučio svečių – labai oficialiai atrodančios verslo klasės – ir pabrėžtinai nerūpestingų žurnalistų, kurie lyg tėvus erzinantys paaugliai tiesiog mėgaujasi savo nevalyvumu. Visuomenė, suvesta į nemalonią akistatą su savimi, – tokia panaši į mūsų, bet kartu ir toliau pažengusi, ir netgi dar labiau sugedusi.

Arba aš tebejaučiu laiko skirtumą, arba mano pasąmonėje jau randasi naujas romanas – nieko negaliu skaityti neužbėgdama į priekį. Nei į kambarį atnešamų patiekalų meniu, nei viešbučio paslaugų sąrašo, nei Normano Šerio „Grehemo Gryno gyvenimo“ pirmo tomo, kurio išvis nenorėjau čia vežtis – tikriausiai įsidėjau į kelioninį krepšį negalvodama. Perskaitau tik paskutines iš pažiūros svarbias pastraipų eilutes – mintį užbaigiančius sakinius prieš kiekvieną didesnį tarpą. Labai retai akį patraukia koks sakinys pastraipos viduryje. Nieko nesugebu skaityti nuosekliai; mintimis vis peršoku pirmyn.

Šeris apie Gryną rašo: „Kaip galima suprasti iš jo dienoraščio, ieškodamas niekingumo, pasileidimo, seksualumo bei visokių iškrypimų jis ėjo įvairiomis kryptimis.“ Kažin, ar tai galima suprasti ir iš mano dienoraščio? Tikiuosi, kad taip. Mane erzina tai, kad niekingumo, pasileidimo, seksualumo bei visokių iškrypimų ieškojimas yra tarytum savaime suprantamas (nors gal ir ne visai priimtinas) rašytojų vyrų elgesys; man, kaip rašytojai, be abejo, būtų naudinga, jei turėčiau drąsos ieškoti daugiau niekingumo, pasileidimo, seksualumo bei visokių iškrypimų pati. Tačiau tokių dalykų ieškančios moterys paprastai verčiamos gėdytis arba atrodo juokingos, kai garsiai rėkdamos mėgina apsiginti – tarytum girtųsi.

Tarkime, užmokėčiau prostitutei, kad leistų žiūrėti į ją su klientu, įsidėmėti kiekvieną slapčiausių susitikimų smulkmeną… argi ne taip, tam tikra prasme, turėtų elgtis rašytojai? Tačiau yra temų, kurios iki šiol, sakytum, draudžiamos rašančioms moterims . Čia kaip ir skirtingas požiūris į seksualinę praeitį: vyrui ji leistina, gal netgi suteikia jam žavesio, bet jei tokią praeitį turi moteris, jai geriau laikyti tai paslaptyje.

Privalau pradėti naują romaną; mano išsiblaškymas pernelyg kryptingas, kad būtų tik dėl laiko skirtumo. Vis galvoju apie rašytoją; ji labiau linkusi į kraštutinumus negu aš, – ir kaip rašytoja, ir kaip moteris. Iš paskutiniųjų stengiasi viską pamatyti, įsiminti kiekvieną smulkmeną; nebūtinai nori gyventi viena, bet mano, kad santuoka ją suvaržytų. Negalima sakyti, kad ji trokšta viską patirti, – ji ne kokia meilės nuotykių ieškotoja, – ji tik nori viską pamatyti .

Tarkime, ji užmoka prostitutei, kad ši leistų jai žiūrėti. Tarkime, ji nedrįsta to daryti viena – gal daro tai su vaikinu. (Netikusiu vaikinu, žinoma.) Ir tai, kas jai su tuo vaikinu nutinka, kaip prostitutės stebėjimo pasekmė, ją taip pažemina (yra taip gėdinga), kad rašytoja nusprendžia nuo šiol gyventi kitaip.

Tai, kas nutinka, yra daugiau negu niekinga – tai pernelyg bjaurus pasileidimas ar iškrypimas. Šiame romane akivaizdžiai parodoma lytinė nelygybė: rašytoja, norėdama tik stebėti, nueina per toli. O dėl to, kas iš tikrųjų nutinka… dėl tos ypatingos patirties su prostitute… jei rašytoja būtų vyras, nebūtų jokios kaltės, jokio pažeminimo.

Normanas Šeris, Gryno biografas, rašo apie „rašytojo teisę – ir poreikį – remtis savo bei kitų žmonių patirtimi“. Ponas Šeris mano, jog ši rašytojo „teisė“, šis baisus poreikis susijęs su savotišku negailestingumu. Tačiau ryšys tarp stebėjimo ir vaizduotės, ko gero, dar sudėtingesnis, čia kalbama ne tik apie negailestingumą. Reikia mintyse susikurti gerą istoriją; paskui reikia pasistengti, kad visos smulkmenos atrodytų tikros. Kai stengiesi, kad smulkmenos atrodytų tikros, labai gerai, jeigu kai kurios iš jų yra tikros. Asmeninė patirtis dažnai pervertinama, bet iš tiesų svarbu viską stebėti.

Tai tikrai ne dėl laiko skirtumo; tai naujas romanas. Iš pradžių užmokama prostitutei – tas veiksmas tradiciškai susijęs su gėda. Ne, kokia nesąmonė – iš pradžių bus netikęs vaikinas! Be abejo, padarysiu jį kairiarankį. Rusvaplaukis blondinas…

Kaip man atsibodo tie Hanos pamokymai, jog turiu nutildyti savo biologinį laikrodį ir ištekėti (arba ne) dėl „svarių“ priežasčių, o ne „tik“ todėl, kad mano kūnas nusprendė, jog nori turėti kūdikį. Gal Hana gimė be biologinio laikrodžio, bet ji neabejotinai tenkina visas kitas savo kūno užgaidas – gal tik ne norą turėti kūdikį.

[Ant atviruko Hanai, kuriame buvo nufotografuotos dešros Miuncheno turguje Viktualienmarkt .]

AŠ TAU ATLEIDŽIU, BET TU PATI SAU ATLEIDI TRUPUTĮ PER GREITAI. VISADA TAIP ELGEISI. MYLIU. RUTA

Kelionė iš Miuncheno į Štutgartą; mėginu ištarti Schwäbische Alb ; ūkininkų laukai su raudonais, mėlynais ir žaliais kopūstais. Viešbutis Štutgarte, Šilerio gatvėje – šiuolaikiškas, su daugybe stiklo. Mėginu ištarti Schlossgarten .

Jauni žmonės iš publikos po ištraukų skaitymo daugiausia klausinėja apie socialines problemas Jungtinėse Valstijose. Mano knygose jie įžvelgia Amerikos visuomenės kritiką, todėl nori, kad išreikščiau savo numanomą antiamerikanizmą. (To paties nori ir žurnalistai.) Be to, dabar – prieš artėjantį jų susijungimą – vokiečiams smalsu sužinoti, ką manau apie juos. Ką apskritai amerikiečiai mano apie vokiečius. Ar mes patenkinti, kad abi Vokietijos netrukus susijungs.

Aš jiems sakau, kad labiau norėčiau pakalbėti apie knygų rašymą. Jie nesutinka. Galiu tik patikinti, kad mano nesidomėjimas tuo, kas įdomu jiems, yra nuoširdus. Mano atsakymas jiems nepatinka.

Naujajame romane prostitutė turėtų būti vyresnio amžiaus moteris – tokia, kokia pernelyg neišgąsdintų rašytojos. Netikęs vaikinas nori jaunesnės, geriau atrodančios prostitutės negu ta, kurią galiausiai pasirenka rašytoja. Skaitytojas turėtų permatyti bjaurius vaikino kėslus, bet rašytoja nieko nenujaučia. Ji susikaupusi stebi prostitutę – ne tik jos klientą, juo labiau ne įprastą, grynai mechanišką lytinį aktą, o visas prostitutės kambario smulkmenas.

Reikėtų parašyti ką nors apie tai, kokios vyrų savybės rašytojai patinka, kokios ne; galbūt ji prostitutės klausia, kaip ši sugeba nugalėti kūnišką pasibjaurėjimą tam tikrų tipų vyrais. Ar yra vyrų, kuriems prostitutė sako „ne“? Turėtų būti . Vargu ar prostitutės visiškai abejingos… na, kai kurioms vyrų dalims.

Tai turėtų nutikti Amsterdame. A.) Todėl, kad ten yra daugybė prostitučių. B.) Todėl, kad būtent ten aš važiuoju. C.) Todėl, kad mano leidėjas Olandijoje – labai malonus vyrukas; galėsiu jį prikalbinti kartu su manimi nueiti pasišnekėti su prostitute.

Ne, nesąmonė – su prostitute reikia šnekėtis vienai.

Kas man patinka: Alano agresyvumas, dažniausiai. (Man patinka ir jo agresyvumo ribos.) Kritiškos jo pastabos, bent jau tai, kaip jis vertina mano knygas. Su juo galiu būti tokia, kokia esu. Jis mane pakenčia, man atleidžia. (Gal per dažnai.) Su juo jaučiuosi saugi; daugiau padarau, daugiau skaitau, dažniau išeinu pasižmonėti. Jis manęs neskubina. ( Iki šiol neskubino.) Jis būtų geras tėvas.