Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Taigi žvilgtelėsiu į tas moteris. Prisimenu, kad jos nemėgsta būti stebimos moterų . Tačiau tikrai rasiu bent vieną, kuri man neatrodys labai grėsminga – pas kurią galėsiu ateiti vėliau, viena. Reikės susirasti kalbančią angliškai, arba bent truputį vokiškai.

Gal pakaks ir vienos prostitutės, jeigu tik ji sutiks ramiai su manimi pasikalbėti. Lytinį aktą, be abejo, galiu įsivaizduoti ir jo nemačiusi. Be to, labiausiai man rūpi ne aktas, o kas nutinka pasislėpusiai moteriai, rašytojai. Tarkime, kad tam netikusiam vaikinui pasistoja, jis netgi masturbuojasi, kol jie kartu slepiasi. O rašytoja negali prieštarauti, ji negali net pajudėti ir nuo jo pasitraukti – prostitutės klientas iškart suprastų, kad yra stebimas. (Tada kaip tas vaikinas masturbuojasi? Neaišku.)

Ironiška, ko gero, tai, kad prostitutė už paslaugas bent jau gauna užmokestį, tačiau pasinaudojama ne tik ja, bet ir rašytoja; ši užmoka už tai, kad ja pasinaudotų. Ką gi. Rašytojos turėtų būti užsigrūdinusios. Tai sakau be ironijos.

Skambino Alanas. Aš jam pakosėjau. Dabar, kai negalime tuojau pat pasimylėti, – nes tarp mūsų yra vandenynas, – savaime suprantama, užsinorėjau su juo mylėtis. Moterys tokios priešgynos!

Apie naująjį romaną jam nesakiau, nė žodžio. Noriu, kad nustebtų, gavęs atvirukus.

[Ant kito atviruko Alanui, su Frankfurto knygų mugės, į kurią suvažiavo ne mažiau kaip penki su puse tūkstančio leidėjų iš maždaug šimto šalių, vaizdu iš lėktuvo.]

NIEKADA DAUGIAU BE TAVĘS. MYLIU. RUTA

Rašau skrisdama Karališkųjų Olandijos oro linijų lėktuvu iš Frankfurto į Amsterdamą: ir kosulys, ir mėlynė paakyje beveik pradingo. Tik šiek tiek kutena galugerklyje. Ir akies bei dešinio skruostikaulio spalva dar ne visai normali – truputį matyti žalsvai geltonas atspalvis. Patinimo nebėra, tačiau iš spalvos galima suprasti, kad ilgokai sirgau ir kad liga, kaip ir kosulys, dar nepraėjo.

Kaip tik taip ir turėtų atrodyti moteris, ketinanti užmegzti kalbą su prostitute. Tarytum ir aš sirgčiau kokia įsisenėjusia liga.

Turisto vadove po Amsterdamą rašoma, kad „raudonųjų žibintų“ rajonas, žinomas kaip de Walletjes („pertvarėlės“), oficialiai įteisintas keturioliktame amžiuje. Juokais užsimenama apie „languose stovinčias menkai apsirengusias merginas“.

Kodėl daugumoje kūrinių apie niekingumą, pasileidimą, seksualumą bei visokius iškrypimus pasakojama tokiu neįtikimai išdidžiu tonu? (Pasijuokimas – tokia pat aiški pranašumo išraiška kaip ir abejingumas.) Manau, kad juokimasis iš neprideramų dalykų ar abejingumas jiems dažniausiai yra apsimestinis . Žmonėms nepriderami dalykai atrodo arba viliojantys, arba smerktini; arba ir tokie, ir tokie; tačiau stengiamės apie tai, kas nepriderama, kalbėti iš aukšto, apsimesdami, kad mums juokinga arba neįdomu.

„Kiekvieno žmogaus lytiniame gyvenime yra kas nors, dėl ko jis nuolatos nervinasi“, – kartą pasakė Hana. (Gal nervinasi ir Hana, bet niekada neprisipažino dėl ko.)

Amsterdame turėsiu vykdyti įprastus įsipareigojimus, bet bus pakankamai laisvo laiko tam, ką reikia padaryti. Amsterdamas – ne Frankfurtas; niekur nebūna taip sunku, kaip Frankfurte. Tiesą sakant, noriu kuo greičiau susipažinti su prostitute! Savotiška gėda dėl tokio „tyrinėjimo“ verčia mane virpėti iš jaudulio. Žinoma, juk aš ir esu klientė. Aš pasirengusi – iš tikrųjų manau, kad reikės, – tai prostitutei užmokėti.

[Ant dar vieno atviruko Alanui, kurį Ruta išsiuntė iš Šipholio oro uosto ir kuriame – kaip ir anksčiau tėvui išsiųstame atviruke su vokiečių prostitutėmis Herberio gatvėje – taip pat buvo pavaizduotas „raudonųjų žibintų“ rajonas – Amsterdamo de Walletjes : neoninės barų bei sekso reikmenų parduotuvių šviesos, atsispindinčios kanalo vandenyje; praeiviai, vien lietpalčiais apsirengę vyrai; priekyje – rausvai violetine spalva įrėmintas langas ir jame stovinti moteris tik su apatiniais… kaip ne vietoje pastatytas manekenas, pasiskolintas iš moteriško apatinio trikotažo krautuvėlės, kaip kažkas, išsinuomotas privačiam pobūviui.]

NEKREIPK DĖMESIO Į ANKSTESNĮ KLAUSIMĄ. PAVADINIMAS BUS „MANO PASKUTINIS NETIKĘS VAIKINAS“. PIRMAS MANO ROMANAS PIRMUOJU ASMENIU. TAIP, VĖL APIE RAŠYTOJĄ. BET PASIKLIAUK MANIMI! MYLIU. RUTA

Pirmasis susitikimas

Pagrindinė trečio Rutos Koul apsilankymo Amsterdame priežastis buvo Niet voor kinderen – „Ne vaikams“ vertimo į olandų kalbą – publikacija, tačiau dabar Rutai atrodė, jog ji čia visų pirma todėl, kad nori šį tą patyrinėti prieš rašydama apie prostitutę. Dar nepasitaikė proga pasišnekėti apie šį jaudinantį sumanymą su leidėju Olandijoje, Maartenu Schoutenu, kurį Ruta meiliai vadino Maartenu su dviem „a“ ir viena „e“.

Kai buvo išleistas romano „Ta pati prieglauda“ vertimas į olandų kalbą, – Hetzelfde weeshuis , Ruta veltui stengėsi tai ištarti, – ji gyveno žaviame, bet apšiurusiame viešbutyje Prinsengrachte; ten, naktinio staliuko stalčiuje, į kurį norėjo susidėti apatinius, rado nemažai užslėptos marihuanos. Žolė tikriausiai priklausė anksčiau tame kambaryje nakvojusiam svečiui, tačiau pirmą kartą kaip rašytoja keliaudama po Europą, Ruta taip jaudinosi, kad nusprendė, jog marihuaną jai tyčia pakišo koks nedorėlis ją sutrikdyti sumanęs žurnalistas.

Minėtasis Maartenas su dviem „a“ ir viena „e“ Rutą patikino, jog tai, kad žmogus turi marihuanos, Amsterdame vargu ar būtų laikoma nusižengimu ir tikrai niekas dėl to nesutriktų. Miestas Rutai patiko iš pirmo žvilgsnio: kanalai, tiltai, daugybė dviračių, kavinės, restoranai.

Antrą kartą atvykusi į Amsterdamą, kai į olandų kalbą buvo išversta jos knyga „Prieš Saigono žlugimą“, – Ruta tada džiaugėsi, kad bent jau gali pasakyti pavadinimą: Voor de val van Saigon , – ji apsistojo kitoje miesto dalyje, prie Damo aikštės. Viešbutis buvo netoli „raudonųjų žibintų“ rajono, todėl vienas iš Rutą kalbinusių žurnalistų pasišovė parodyti jai languose stovinčias prostitutes. Ruta puikiai įsidėmėjo rėksmingas vidurdienį vien su liemenėlėmis bei kelnaitėmis besistaipančias moteris ir visokius organus sekso reikmenų parduotuvės vitrinoje.

Ji matė palubėje ant raudono keliaraiščio pakabintą guminę makštį. Jei ne kuokštas dirbtinių gaktos plaukų, ta makštis būtų atrodžiusi kaip ore kadaruojantis omletas. Ten buvo ir įvairiausių rimbų; odiniu dirželiu prie vibratoriaus pririštas varpelis – kokie rišami karvėms po kaklais; daugybė klizmų, didelių ir mažų; guminis kumštis.

Bet visa tai buvo prieš penkerius metus. Kol kas Ruta dar neturėjo progos pažiūrėti, ar tas rajonas pasikeitė. Dabar ji gyveno jau trečiame viešbutyje, Katengate; viešbutis neatrodė labai stilingas, be to, jam gerokai kenkė storžieviškos pastangos palaikyti tvarką. Pavyzdžiui, į vieną pusryčių kambarį galėjo įeiti tik Rutos aukšte gyvenantys svečiai. Kava buvo šalta, apelsinų sultys šiltos, o raguoliai gulėjo ant trupinių, tinkamų nebent nunešti prie artimiausio kanalo ir sušerti antims.

Pirmame viešbučio aukšte bei pusrūsyje buvo atseit sveikatos klubas. Aerobikos treniruotėms parenkama muzika vonių vamzdžiais sklido per keletą aukštų virš sporto salės; visa vandentiekio sistema ritmingai gaudė nuo nepaliaujamo žemų garsų pulsavimo. Ruta padarė išvadą, jog olandams – bent jau kai mankštinasi – labiausiai patinka nenutrūkstamas ir visada vienodas rokas, kurį ji pati veikiau būtų pavadinusi kažin kokiu nerimuotu repu. Muzikantams be jokios melodijos mušant taktą, kažkoks europietis, kuriam anglų buvo tikrai labai svetima kalba, vis kartojo tą patį sakinį. Vienoje dainoje tas sakinys buvo: „Nuoriu su tavym mylietis.“ Kitoje: „Nuoriu tave dūlkynti.“