Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Nesukiodama galvos, tik akis, Ruta apžvelgė kriauklę ir bidė; puikiai matė ir ant ligoninės padėkliuko gulintį vibratorių (ir visas drėkinamojo tepalo tūbeles). Tačiau čiulpimo krėslą užstojo vienas paties krėslo ranktūris bei atlošas.

– Jei vyrukas nori, kad pačiulpčiau, ir kas nors žiūri, galiu čiulpti ant lovos, – pasakė Rojė. – Jei apie tai galvojate…

Ruta spintoje išbuvo ne ilgiau kaip minutę, taigi nespėjo pastebėti, kaip trūkčioja jos kvėpavimas ir ima niežėti prie aukso spalvos suknelės besiliečiantis kaklas. Ji tik jautė, jog šiek tiek peršti gerklę, kai ryja seiles, – manė, jog tai dėl ne visai praėjusio kosulio arba prasidedančios slogos. Kai nuo vieno pakabo staiga nuslydo melsvai pilkas chalatėlis, Ruta pasijuto taip, lyg jos širdis būtų sustojusi ir ji jau būtų mirusi ten, kur visada įsivaizdavo mirsianti: sieninėje spintoje.

– Jeigu jums ten patogu, – tarė Rojė, – atitrauksiu užuolaidas ir atsisėsiu lange. Tačiau tokiu metu, ko gero, reikės palūkėti – gal pusvalandį, gal net keturiasdešimt penkias minutes, – kol pasigausiu kokį vyruką. Be abejo, turėsite man sumokėti dar septyniasdešimt penkis guldenus. Jau ir taip daug laiko per jus sugaišau.

Užkliuvusi už batų, Ruta galvotrūkčiais išsiveržė iš spintos:

– Ne! Aš nenoriu žiūrėti! – sušuko. – Aš tik rašau romaną. Apie įsimylėjėlių porą! Moteris – mano amžiaus. Jos vaikinas ją prikalbina tai daryti – ji draugauja su netikusiu vaikinu.

Ruta susigėdo pastebėjusi, kad išspyrė į kambario vidurį vieną prostitutės batą. Rojė tą batą pasiėmė; paskui priklaupė prie savo spintos ir tvarkingai sustatė visus batus, vėl pasuko juos nosimis į vidų – ir tą, kurį Ruta buvo išspyrusi.

– Jūs kažkokia nenormali, – tarė prostitutė. Jodvi sutrikusios stovėjo šalia sieninės spintos, tarytum norėdamos pasigrožėti iš naujo surikiuotais batais. – Be to, jūsų penkios minutės jau praėjo, – pridūrė Rojė, rodydama į savo dailų auksinį laikrodėlį.

Ruta vėl atsisegė rankinę. Ištraukė iš piniginės tris dvidešimt penkių guldenų banknotus, bet Rojė stovėjo pakankamai arti, kad pati dirstelėtų į Rutos pinigus. Prostitutė mikliai išsirinko vieną penkiasdešimties guldenų banknotą: – Pakaks ir penkiasdešimties – už dar penkias minutes, – pasakė Rutai. – Smulkių neišleiskite, – patarė. – Gal norėsite dar kartą čia ateiti… kai geriau pagalvosite.

Staiga – Ruta to nesitikėjo – Rojė prisispaudė arčiau prie Rutos ir prisilietė nosimi prie jos kaklo; Rutai nespėjus kaip nors reaguoti, prostitutė švelniai suėmė vieną jos krūtį, paskui nusisuko ir vėl atsisėdo ant lovai apsaugoti patiesto rankšluosčio – tiesiai per vidurį.

– Puikūs kvepalai, bet aš vos užuodžiu, – pasakė Rojė. – Puikios krūtys. Didelės .

Išraudusi Ruta mėgino nusileisti į čiulpimo krėslą taip, kad krėslas jos nepasiglemžtų.

– Mano romane… – pradėjo pasakoti rašytoja.

– Jūsų romane blogiausia tai, kad nieko neatsitinka, – tarė Rojė. – Vadinasi, ta pora man sumoka, kad leisčiau pažiūrėti, kaip tai darau. Ir ką? Tai nebūtų pirmas kartas. O kas atsitinka paskui ? Argi ne toks jūsų pasakojimas?

– Dar nežinau, kas atsitinka paskui, bet pasakojimas toks, – atsakė Ruta. – Ta moteris su netikusiu vaikinu yra pažeminta. Ji jaučiasi visiškai puolusi po tokios patirties – ne dėl to, ką pamatė, o dėl vaikino elgesio. Jis priverčia ją pasijusti pažeminta.

– Tai irgi nebūtų pirmas kartas, – pasakė prostitutė.

– Gal tas vyrukas žiūrėdamas masturbuojasi, – tarė Ruta. Rojė suprato, jog tai klausimas.

– Tai nebūtų pirmas kartas, – pakartojo prostitutė. – Kodėl moteris turėtų tuo stebėtis?

Rojė sakė tiesą. Be to, buvo dar vienas keblumas: Ruta negalėjo numatyti visko, kas atsitiks romane, nes dar gerai nežinojo, kas tie jos veikėjai ir kokie bus jų santykiai. Ji jau ne pirmą kartą tai suvokė, pradėjusi kurti naują romaną; tik dar niekada tai nebuvo paaiškėję jai besikalbant su kitu žmogumi – juo labiau su visiškai nepažįstamu žmogumi, su prostitute.

– Ar žinote, kas paprastai atsitinka? – paklausė Rojė.

– Ne, nežinau, – prisipažino Ruta.

– Žiūrėjimas – tik pradžia, – pasakė prostitutė. – Ypač jei ateina pora. Pažiūrėję jie nori kai ko daugiau.

– Ką turite galvoje? – nesuprato Ruta.

– Atėję dar kartą, žiūrėti jie nebenori – nori kai ką daryti , – paaiškino Rojė.

– Nemanau, kad mano veikėja ateitų dar kartą, – pasakė Ruta, bet nusprendė apgalvoti ir tokią galimybę.

– Kartais pažiūrėjusi porelė nori kai ką daryti iš karto – tuoj pat, – tarė Rojė.

– Ką daryti? – paklausė Ruta.

– Viską, – atsakė Rojė. – Kartais vyriškis nori stebėti mane su jo moterimi – nori matyti, kaip ją įkaitinu. Paprastai pradedu su vyriškiu, o moteris žiūri.

– Pradedate su vyriškiu… – tarė Ruta.

– Paskui imuosi moters, – pasakė Rojė.

– Taip iš tikrųjų jau buvo? – paklausė Ruta.

– Visaip buvo, – atsakė prostitutė.

Ruta sėdėjo nutvieksta skaisčiai raudonos šviesos, kurios atšvaitai buvo pasklidę visame kambarėlyje; rausvas rankšluostis ant lovos, kur sėdėjo Rojė, neabejotinai atrodė ryškesnis todėl, kad šalia švietė toršeras su raudonu stikliniu gaubtu. Kambaryje daugiau nebuvo jokios kitos šviesos, tik ta, kuri skverbėsi pro lango užuolaidas, ir dar blankus šviestuvas palubėje, nukreiptas į lauko duris.

Rausvoje šviesoje, kurioje atrodė gražesnė, negu buvo iš tikrųjų, prostitutė pasilenkė į priekį; jos krūtys vos neišsprūdo iš atviro kirpimo liemenėlės. Ruta sėdėjo tvirtai įsitvėrusi čiulpimo krėslo ranktūrių, o Rojė švelniai uždėjo delnus jai ant rankų:

– Gal norite pagalvoti apie tai, kas atsitinka, ir paskui vėl ateiti pas mane? – paklausė raudonplaukė.

– Taip, – atsakė Ruta. Ji nenorom kalbėjo pašnibždomis ir negalėjo atitraukti rankų neatvirtusi aukštielninka tame pasibaisėtiname krėsle.

– Tik atminkite – gali atsitikti bet kas , – tarė jai Rojė. – Bet kas, ko panorėsite.

– Taip, – vėl sušnibždėjo Ruta. Ji įsmeigė žvilgsnį į išvirtusias prostitutės krūtis; tai atrodė saugiau, negu žiūrėti į protingas jos akis.

– Gal, jei pažiūrėtumėte į mane su kuo nors… na, tik jūs, viena… gal tada ką sugalvotumėte? – irgi pašnibždomis tarė Rojė.

Ruta papurtė galvą, pati suvokdama, jog tas judesys neatrodo taip įtikinamai, kaip būtų nuskambėjęs aiškus atsakymas: „Ne, aš taip nemanau.“

– Dauguma moterų, kurios pas mane ateina pažiūrėti vienos, būna jaunos merginos, – jau garsiau pasakė Rojė, duodama suprasti, kad pokalbis baigtas.

Ruta taip nustebo, kad nenorom pažvelgė Rojei į akis:

– Kodėl jaunos merginos? – paklausė. – Turite galvoje, kad jos nori sužinoti, kaip santykiaujama? Ar jos būna nekaltos ?

Rojė paleido Rutos rankas; ji atsilošė ant lovos ir nusijuokė:

– Vargu ar jos nekaltos ! – tarė raudonplaukė. – Tos jaunos merginos rengiasi tapti prostitutėmis – jos nori pažiūrėti, kaip dirbama prostitute !

Ruta dar niekada nebuvo šitaip apstulbusi; net sužinojusi, kad Hana dulkinosi su jos tėvu, ji nenustebo taip kaip dabar.

Rojė pirštu parodė į laikrodėlį ir atsistojo nuo lovos tą pačią akimirką, kai Ruta išsivadavo iš klastingojo krėslo. Ruta turėjo visa persikreipti, kad neprisiliestų prie prostitutės.