Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Tikriausiai naktį, – tarė Ruta. – Ko gero, jie šiek tiek išgėrę. Bent jau ji, kad būtų drąsiau.

– Galėtume nueiti ten dabar, – pasakė Silvija. – Tai būtų aplinkinis kelias į jūsų viešbutį, tačiau tik penkios ar dešimt minučių pėsčiomis nuo stoties.

Ruta nustebo; ji tikrai nemanė, kad Silvija norės eiti kartu su jais. Traukinys į Amsterdamą turėjo atvažiuoti jau po vienuolikos, beveik vidurnaktį.

– Ar nebus pavojinga taip vėlai? – paklausė Ruta.

– Ten tiek daug turistų! – pasibjaurėdama tarė Silvija. – Vienintelis pavojus – kišenvagiai.

– Pinigus iš kišenės gali ištraukti ir dieną, – pasakė Maartenas.

Tame de Walletjes – arba de Wallen , kaip vadina amsterdamiečiai,– žmonių buvo gerokai daugiau, negu Ruta tikėjosi. Nemažai narkomanų ir pasigėrusių jaunuolių; tačiau siauresnėse gatvelėse knibždėte knibždėjo kitokie lankytojai; daugiausia turistų poros (kai kurios iš jų žiūrėjo erotinius spektaklius) ir netgi keletas turistų grupių. Bent kiek anksčiau vakare Ruta ir viena būtų jautusis saugi. Labiausiai dėmesį traukė nenuilstamas pasileidimas – ir žmonės, kaip Ruta, atėję į tą pasileidimą pažiopsoti . O dėl vyriškių, įsitraukusių į paprastai gana ilgą prostitutės rinkimosi procesą, tai slapukiškos jų paieškos buvo iškart pastebimos nieko nesidrovinčių sekso turistų minioje.

Ruta nusprendė, jog pagyvenusi rašytoja ir jaunasis jos draugas neras patogios vietos ir laiko, kad prieitų prie prostitutės, nors iš to, kokia atskirta nuo aplinkos Ruta jautėsi užėjusi pas Roję, buvo aišku, kad vos įžengus į prostitutės kambarėlį išorinis pasaulis tarytum nutolsta. Rutos pora į „raudonųjų žibintų“ rajoną ateis arba paryčiui, – kai visi, išskyrus beviltiškus narkomanus (ir sekso maniakus), jau miega, – arba pavakaryje, gal netgi dieną.

Nuo to laiko, kai Ruta praėjusį kartą lankėsi Amsterdame, kai kas šiame rajone buvo pasikeitę – Ruta iškart atkreipė dėmesį į tai, kad daugelis prostitučių – ne baltosios. Vienoje gatvelėje beveik visos moterys buvo iš Azijos – tikriausiai tailandietės, nes kaip tik toje vietoje Ruta matė daugybę tajų masažo kabinetų. Jos iš tikrųjų buvo tailandietės, taip sakė Maartenas. Jis dar pridūrė, kad kai kurios iš jų anksčiau buvo vyrai; atseit Kambodžoje jiems padarytos lyties pakeitimo operacijos.

Moleno take ir aplinkui senąją bažnyčią Oudekerkspleine visos merginos buvo rudaodės. Iš Dominikos ir Kolumbijos, sakė Maartenas. Prostitučių iš Surinamo, užplūdusių Amsterdamą septintojo dešimtmečio pabaigoje, jau nebebuvo.

Bludo gatvėje kai kurios merginos atrodė kaip vyrai – aukštos, su didelėmis plaštakomis ir išsišovusiais Adomo obuoliais. Maartenas Rutai pasakė, jog dauguma jų ir yra vyrai – transvestitai iš Ekvadoro, pagarsėję tuo, kad sumuša savo klientus.

Buvo, žinoma, ir baltųjų moterų, bet ne visos olandės, Šv. Onos gatvėje ir Dolebegeineno take, ir dar ten, kur Ruta nenorėjo eiti kartu su Maartenu ir Silvija. Trompeterio takas atrodė toks siauras, kad tikrai negalėjai vadinti jo gatve; net viršutinių aukštų koridoriai namuose būna platesni. Užsistovėjusiame ore nepaliaujamai galynėjosi kvapai: šlapimo ir kvepalų, tokie stiprūs ir taip susimaišę, kad rezultatas buvo panašus į pašvinkusios mėsos smarvę. Ruta užuodė ir sausą tarytum kokio svylančio daikto kvapą – nuo kekšių plaukų džiovintuvų; tas svilėsių dvokas atrodė visiškai ne vietoje, nes gatvelėje, nors naktį nelijo, buvo drėgna. Nepūtė nė menkiausias skersvėjis, kuris būtų galėjęs išdžiovinti balas ant dėmėto grindinio.

Nuo purvinų ir drėgnų sienų gatvele einantys vyrai susitepdavo drabužių nugaras, krūtines ir pečius – jie turėdavo prisispausti prie sienų, kad prasilenktų. Languose arba tarpduriuose stovinčios prostitutės buvo taip arti, kad galėjai jas pauostyti ir paliesti, ir nebuvo kur nusukti akių – nebent į kitą prostitutę, paskui į dar vieną. Arba į prostitutes apžiūrinėjančių vyrų veidus, o tie veidai buvo patys nemaloniausi – budrūs, pasirengę reaguoti į prostitučių rankų mostus ir užmegzti ryšį. Trompeterio take pasiūla prašoko paklausą; sąlytis čia buvo pernelyg glaudus, kad eitum tik pažiopsoti.

Ruta suprato, jog čia, šitame de Wallen , nebūtina mokėti prostitutei, kad galėtum stebėti lytinį aktą, – vadinasi, tokį apsisprendimą turi nulemti būtent to jaunuolio ir/arba vyresnės moters, rašytojos, asmenybės bruožai. Turi būti kažkas, arba kažko nebūti, jų santykiuose. Šiaip ar taip, juk Erotinių Spektaklių Centre galima išsinuomoti kabiną ir vaizdajuostę. TIESIOG GERIAUSIOS, buvo parašyta skelbime. O Pornografinių Šou žiūrovams žadamas reginys buvo TIKRAS DULKINIMASIS. Dar kitoje vietoje: TIKRAS DULKINIMASIS ANT SCENOS. Taigi čia tikrai nereikėjo ypatingų pastangų, kad pabūtum vujaristu.

Romanas visada būna sudėtingesnis, negu atrodo iš pradžių. Tiesą sakant, romanas ir turėtų būti sudėtingesnis, negu atrodo iš pradžių.

Rutai pasidarė šiek tiek ramiau, kai pamatė, kad bent jau dirbtiniai organai sekso reikmenų parduotuvės vitrinoje tebėra tie patys. Į omletą panaši guminė makštis ir dabar kabėjo palubėje, tik jau ant juodo, o ne raudono keliaraiščio. Niekas nebuvo nupirkęs ir juokingo vibratoriaus su ant odinio dirželio pririštu varpeliu, kokie rišami karvėms po kaklais. Tebebuvo išdėlioti ir rimbai, ir klizmos, tų pačių (ar panašių) dydžių. Net guminis kumštis visą tą laiką išliko nepaliestas – toks pat grasus ir kaip visada niekam nereikalingas, bent jau taip manė Ruta… na, ji taip tikėjosi .

Buvo jau pusvalandis po vidurnakčio, kai Maartenas su Silvija parvedė Rutą į viešbutį. Ruta pasistengė įsidėmėti kelią, kuriuo ėjo. Viešbučio vestibiulyje ji palinkėjo savo palydovams labos nakties ir su abiem atsibučiavo. Kaip įprasta Olandijoje – po tris kartus, – bet greičiau, dalykiškiau, ne taip, kaip ją bučiavo Rojė. Paskui Ruta nuėjo į kambarį ir persirengė. Apsimovė senesniais, išblukusiais mėlynais džinsais ir apsivilko gerokai per didelį tamsiai mėlyną medvilninį sportinį nertinį; su tuo nertiniu jos figūra atrodė nekaip, užtat beveik nebuvo matyti krūtų. Iš batų, kuriuos turėjo atsivežusi, Ruta išsirinko patogiausius – juodus zomšinius mokasinus.

Prieš eidama iš viešbučio, Ruta dar penkiolika minučių palaukė savo kambaryje. Buvo be penkiolikos pirma nakties, bet iki artimiausios klestinčios prostitučių gatvės – mažiau negu penkios minutės pėsčiomis. Ruta neketino tokiu metu vėl apsilankyti pas Roję. Ji norėjo tik žvilgtelėti į lange sėdinčią Roję Doloresą. „Gal pavyks pamatyti, kaip ji vilioja klientą į vidų“, – galvojo Ruta. Vėl užeiti pas Roję ji galės kitą dieną, arba dar kitą.

Iš savo ligšiolinės patirties su prostitutėmis Ruta Koul turėjo šio to pasimokyti: Rutos sugebėjimas numatyti, kas tuoj atsitiks pas prostitutę, toli gražu nebuvo toks išlavėjęs kaip rašytojos įgūdžiai; Rutai derėjo bent jau elgtis apdairiau, tačiau paaiškėjo, kad ji nepasirengusi bendrauti su šios profesijos moterimis, – nes Bergo gatvėje, toje vietoje, kur turėjo būti Rojės langas, dabar sėdėjo kita prostitutė, daug vulgaresnė, daug jaunesnė negu Rojė. Ruta atpažino odinę liemenėlę, kabėjusią negilioje Rojės spintoje. Liemenėlė buvo juoda, priekyje susegta sidabro spalvos spaustukais, bet šiek tiek prasiskyrusi – mergina atrodė pernelyg krūtinga. Žemiau gilaus tarpo tarp jos krūtų, po liemenėle, suglebęs pilvas buvo užvirtęs ant įplyšusio juodo apatinio sijono. Iš perplėšto juosmens išlindusi gumelė baltavo tarp juodo audinio ir blyškios riebalų rumbės ant didelio storulės pilvo. Galėjai pamanyti, jog ta mergina nėščia, bet matydama įkritusius ir pajuodusius jos paakius – smarkaus vidinio pakenkimo požymį – Ruta suprato, kad jaunosios prostitutės šansai pastoti – minimalūs.