Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Vaikinai norėjo, kad jų knygose būtų parašyta: „Vouteriui“ – arba Heinui, Hansui, Henkui, Gerardui ar Jerunui. Merginų vardai Rutai irgi atrodė neįprasti. „Elsei“ – arba Lusei, Misei, Marijkei ar Nelei (su viena „l“). O kai kurie skaitytojai dar pageidavo, kad įrašuose būtų ir jų pavardės. („Overbekams“, „Van der Meulenams“ ir „Van Meurams; „Blokhuisams“ ir „Veldhuizenams“; „Dijkstrasams“, „De Grotsams“ ir „Smitams“.) Tie knygų pasirašymai iš tiesų buvo tokios įtemptos ortografijos pratybos, kad Ruta po abiejų pristatymų išėjo skaudančia galva.

Bet Utrechte ir senajame jo universitete buvo labai gražu. Prieš pristatymą Ruta valgė ankstyvus pietus su Maartenu, Silvija ir suaugusiais jų sūnumis. Ruta juos prisiminė dar „mažus“ berniukus; dabar jie buvo už ją aukštesni, vienas netgi užsiauginęs barzdą. Rutai, trisdešimt šešerių ir vis dar bevaikei, vienas iš didžiausių sukrėtimų, patiriamų bendraujant su vaikų turinčiomis poromis, buvo nerimą keliantis tų vaikų augimas.

Traukiniu važiuodama atgal į Amsterdamą, Ruta Maartenui ir Silvijai papasakojo, kaip jai nesisekė su jų sūnų amžiaus berniukais – na, kai ji pati buvo jų amžiaus. (Tą vasarą, kai su Hana keliavo po Europą, visi patrauklesni berniukai pasirinkdavo Haną.)

– Tačiau dabar tai tiesiog trikdo. Dabar aš patinku jūsų sūnų amžiaus berniukams.

– Jūs labai populiari tarp jaunų skaitytojų, – tarė Maartenas.

– Ruta ne tai turėjo galvoje, Maartenai, – pasakė jam Silvija. Ruta žavėjosi Silvija: ji atrodė protinga ir patraukli, turėjo gerą vyrą ir laimingą šeimą.

– O, – tarė Maartenas. Jis buvo labai padorus – net nuraudo.

– Nesakau, kad šitaip traukiu būtent jūsų berniukus, – greitai paaiškino jam Ruta. – Turėjau galvoje, kai kuriuos jų amžiaus berniukus.

– Manau, kad mūsų berniukus irgi! – pasakė Rutai Silvija. Ji juokėsi žiūrėdama į apstulbusį vyrą; Maartenas nebuvo pastebėjęs, kiek daug jaunų vaikinų spietėsi apie Rutą abu kartus, kai ji pasirašinėjo knygas.

Nemažai buvo ir merginų, tačiau jas Ruta traukė tiesiog kaip sektinas pavyzdys – ne tik kaip populiari rašytoja, bet ir kaip netekėjusi moteris, turėjusi keletą artimų draugų vyrų, tačiau vis dar gyvenanti viena. (Kodėl merginoms tai atrodo žavu, Ruta nesuprato. Jei tik jos žinotų, kaip Rutai nepatinka jos vadinamasis asmeninis gyvenimas!)

Tarp jaunų vyrų visuomet būdavo bent vienas vaikinukas – dešimčia, o kartais ir penkiolika metų už Rutą jaunesnis – nevykusiai mėginantis ją „pakabinti“. („Taip nevykusiai, kad, regis, širdis plyš į tai bežiūrint“, – paaiškino Ruta Maartenui ir Silvijai.) Kaip tokio amžiaus berniukų mama, Silvija iškart suprato, ką Ruta turi galvoje. Maartenui, kaip tėvui, labiau rūpėjo jo sūnūs negu daugybė nepažįstamų jaunuolių, besigrūdančių apie Rutą.

Šįkart vaikinukas buvo ypač įsidėmėtinas. Jis stovėjo eilėje, atnešęs Rutai pasirašyti knygą ir po pristatymo Amsterdame, ir Utrechte; Ruta abu vakarus skaitė tą pačią ištrauką, tačiau tam vaikinukui tai berods buvo nė motais. Į pristatymą Amsterdame jis atsinešė kažkurį Rutos romaną gerokai aptrintu minkštu viršeliu, o Utrechte padavė pasirašyti „Ne vaikams“ jau kietais viršeliais – abi knygos buvo išleistos anglų kalba.

– Vimas, su „W“, – pasakė jis paprašęs autografo antrą vakarą, nes Wim tariama „Vim“ – pirmą kartą Ruta jo vardą ir parašė su „V“.

– O, vėl jūs! – tarė Ruta. Jis buvo pernelyg dailus ir pernelyg akivaizdžiai ją įsimylėjęs, kad ji būtų galėjusi pamiršti. – Jei būčiau žinojusi, kad čia atvažiuosite, būčiau skaičiusi kitą ištrauką. – Jis žiūrėjo sau po kojomis, tarytum žvilgsnis tiesiai jai į akis būtų kėlęs jam skausmą.

– Aš mokausi Utrechte, o mano tėvai gyvena Amsterdame. Ten aš užaugau. (Tarytum tai būtų pakankamas paaiškinimas, kodėl jis atėjo į abu pristatymus!)

– Rytoj bus dar vienas mano pristatymas Amsterdame, ar ne?– paklausė Ruta Silvijos.

– Taip. Vrije Universiteit , – pasakė Silvija tam vaikinukui.

– Taip, žinau – aš ateisiu, – tarė jaunuolis. – Atnešiu pasirašyti trečią knygą.

Kol Ruta pasirašinėjo knygas kitiems skaitytojams, apžavėtas vaikinukas, pasitraukęs šiek tiek į šalį nuo eilės, ilgesingai žiūrėjo į ją. Jungtinėse Valstijose – ten Ruta Koul beveik niekada nedalijo autografų – toks jauno garbintojo spoksojimas būtų ją išgąsdinęs. Tačiau Europoje, kur Ruta paprastai sutikdavo pasirašyti, įsimylėjusių jaunuolių žvilgsniai jai neatrodė grėsmingi.

Vargu ar buvo logiška tai, kad Ruta šitaip nerimaudavo namuose ir jausdavosi saugi užsienyje; vergiškas jos knygas skaitančių europiečių berniukų atsidavimas Rutai tikriausiai atrodė labai romantiškas. Jie tarytum priklausė tam tikrai nepeiktinai kategorijai, tie beviltiškai įsimylėję berniukai, angliškai kalbantys su vienokiu ar kitokiu užsienietišku akcentu ir perskaitę kiekvieną Rutos parašytą žodį – ji, be abejo, buvo tų išsikamavusių jaunų sielų svajonių apie vyresnę moterį objektas. O dabar ir jie tapo jos svajonių objektais – būtent apie tai Ruta juokomis ir šnekučiavo su Maartenu bei Silvija, kai traukiniu važiavo atgal į Amsterdamą.

Kelionė buvo per trumpa, kad Ruta spėtų papasakoti jiems viską apie savo naują romaną, bet šitaip linksmai visiems aptarinėjant lengvai prieinamus vaikinus, Ruta staiga suvokė, jog nori pakeisti siužetą. Tai nebus kitas rašytojas, su kuriuo moteris rašytoja susipažįsta Frankfurto knygų mugėje ir paskui kartu važiuoja į Amsterdamą. Tai bus vienas iš jos garbintojų – būsimas jaunas meilužis, norintis tapti rašytoju. Rašytoja naujajame romane mąstys apie tai, kad gal jau pats laikas jai ištekėti; ji netgi, kaip Ruta, svarstys, ką atsakyti pasipiršusiam įspūdingam už ją vyresniam vyriškiui, kuris jai labai patinka.

Tas vaikinukas, Vimas, buvo toks nepakenčiamai dailus, kad Ruta tiesiog negalėjo apie jį negalvoti. Jeigu ji nebūtų neseniai nukentėjusi nuo Skoto Sonderso, gal būtų netgi susigundžiusi pasimėgauti (arba patekti į keblią padėtį) su Vimu. Šiaip ar taip, ji buvo viena Europoje; parvykusi namo tikriausiai ištekės. Pasiautėjimas be jokio apgailestavimo su jaunesniu vyriškiu, su daug jaunesniu vyriškiu… argi ne taip elgiasi pagyvenusios moterys, ketinančios ištekėti už dar vyresnių už jas vyrų?

Maartenui ir Silvijai Ruta pasakė, kad norėtų pavaikščioti po „raudonųjų žibintų“ rajoną, ir smulkiau nupasakojo tą būsimo romano dalį, bent jau tiek, kiek žinojo pati: kaip jaunas vyrukas prikalbina vyresnę moterį užmokėti prostitutei, kad ši leistų stebėti ją su klientu; kaip kažkas atsitinka ir moteris jaučiasi tokia pažeminta, kad net nusprendžia gyventi kitaip.

– Ta vyresnė moteris jam nusileidžia iš dalies todėl, kad mano, jog vadovauja ji… ir dar todėl, kad tas jaunas, dailus vyrukas yra kaip tik toks, kokie jai atrodė nepasiekiami, kai ji buvo jo amžiaus. Bet ji nežino, kad tas vaikinas gali suteikti jai daug skausmo, priversti kentėti… bent jau aš manau, kad taip atsitinka, – pridūrė Ruta. – Viskas priklausys nuo to, kas įvyks pas prostitutę.

– Kada norite eiti į „raudonųjų žibintų“ rajoną? – paklausė Maartenas.

Ruta atsakė taip, tarytum ta mintis būtų ką tik šovusi jai į galvą ir ji dar nebūtų spėjusi apmąstyti visų smulkmenų:

– Kada patogiausia jums, manau…

– O kada ta vyresnė moteris su savo jaunu vyruku eina pas prostitutę? – paklausė Maartenas.