Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Mano vardas Ruta, – jaudindamasi tarė Ruta. Ji ištiesė ranką, tačiau raudonplaukė tik nusijuokė; užuot pasisveikinusi, sugriebė Rutą už odinės striukės rankovės ir įsitempė į savo kambarėlį. Kai abi atsidūrė viduje, prostitutė užrakino duris ir užtraukė lango užuolaidas; stiprūs jos kvepalai tokioje uždaroje erdvėje slėgė ne mažiau negu pusnuogis kūnas.

Visas kambarys buvo raudonas. Sunkios užuolaidos – kaštoninio atspalvio; plačiomis staklėmis austas kraujo raudonumo kilimėlis šiek tiek atsidavė kilimų valikliu; lovatiesė, tvarkingai užtiesta ant dvigulės lovos, buvo išmarginta senamadžiu rožių vainiklapių raštu, vienintelė pagalvė apvilkta rausvu užvalkalu. Dvigubai sulenktas didelis frotinis rankšluostis, kitokio atspalvio negu pagalvės užvalkalas, gulėjo ant lovos per patį vidurį – be abejonės, kad apsaugotų lovatiesę. Ant kėdės šalia tos tvarkingos, patogios lovos buvo padėta visa krūva tokių pat rausvų rankšluosčių; jie atrodė švarūs, nors truputį apskurę – kaip ir kambarys.

Ant visų raudonojo kambarėlio sienų kabėjo veidrodžiai; jų buvo tiek pat daug, taip pat keistai pakreiptų, kaip ir viešbučio sveikatos klube. O šviesa kambaryje buvo tokia blanki, kad vos žengtelėjusi žingsnį į kurią nors pusę, Ruta matydavo tolstantį arba artėjantį – arba ir tolstantį, ir artėjantį – savo atspindį. (Veidrodžiuose, žinoma, atsispindėjo ir daugybė prostitučių.)

Prostitutė atsisėdo ant lovos, tiksliai ten, kur buvo patiestas rankšluostis, jai nereikėjo net žvilgtelėti. Sukryžiavusi kulkšnis, į grindis remdamasi tik smailiais basučių kulnais, ji palinko pirmyn ir susidėjo rankas ant šlaunų; tai buvo seniai išmėginta poza: dailios krūtys nukabo į priekį, tarpas tarp jų padidėjo, pro vyšnių spalvos liemenėlės tinklelį Ruta matė mažus rausvus spenelius. Bikinio kelnaitės tarytum pailgino siaurą trikampį prostitutės tarpukojyje ir neuždengė strijų ant atsikišusio jos pilvo; ji neabejotinai turėjo vaikų, bent jau vieną.

Raudonplaukė žvilgsniu parodė griozdišką krėslą, siūlydama Rutai į jį atsisėsti. Krėslas buvo toks minkštas, kad Rutos keliai įsirėmė į krūtis, kai ji palinko į priekį; turėjo abiem rankom įsitverti ranktūrių, kad neatrodytų atvirtusi aukštielninka.

– Krėslas daug geriau, kai reikia čiulpti, – pasakė prostitutė. – Mano vardas Doloresa, – pridūrė, – bet draugai vadina Roje.

– Roje? – pakartojo Ruta, stengdamasi negalvoti apie tai, kiek kartų kas buvo čiulpta tame sukiužusiame odiniame krėsle.

– Tai reiškia „Ručkė“, – pasakė Rojė.

– Suprantu, – tarė Ruta, čiulpimo krėsle atsargiai pasislinkdama į priekį. – Tiesą sakant, rašau pasakojimą… – buvo beaiškinanti, bet prostitutė staiga pašoko nuo lovos.

– Nesakėte, kad esate žurnalistė, – tarė Rojė Doloresa. – Su žurnalistais aš nekalbu.

– Aš ne žurnalistė! – sušuko Ruta. (Vaje, kaip įžeidžiamai nuskambėjo tas kaltinimas!) – Aš romanų rašytoja. Rašau knygas , išgalvotas. Tik noriu teisingai nupasakoti smulkmenas.

– Kokias smulkmenas? – paklausė Rojė. Ji nebesėdo ant lovos; vaikščiojo po kambarį. Prostitutei šitaip judant, rašytoja galėjo geriau apžiūrėti kruopščiai įrengtą jos darbo vietą ir pamatė kai ką, ko nebuvo pastebėjusi anksčiau. Prie vienos vidinės sienos buvo pritvirtinta nedidelė kriauklė; šalia – bidė. (Dar keletas bidė, žinoma, atsispindėjo veidrodžiuose.) Ant stalo tarp bidė ir lovos buvo padėta dėžutė su popierinėmis servetėlėmis ir popierinių rankšluosčių rulonas. Ant balto emaliuoto padėkliuko, kokie naudojami ligoninėse, gulėjo kelios Rutos jau išmėginto ir dar nematyto drėkinamojo tepalo tūbelės bei nežmoniško dydžio vibratorius. Šiukšlių dėžė su dangčiu – pakeliamu koja paspaudus pedalą – buvo tokia pat mediciniškai balta kaip ir padėkliukas. Pro praviras duris Ruta matė tamsų tualetą; klozeto – su medine sėdyne – vanduo buvo nuleidžiamas patraukus grandinę. Šalia toršero su ryškiai raudonu stikliniu gaubtu, prie pat čiulpimo krėslo stovėjo staliukas, ant kurio buvo padėta švari, tuščia peleninė bei pintas krepšelis, pilnas prezervatyvų.

Visa tai – ir dar sieninės spintos gylis – ir buvo tos smulkmenos, kurių Rutai reikėjo. Kelios suknelės, naktinukai bei odinė liemenėlė netilpo kabėti tiesiai; drabužiai ant pakabų buvo pasukti įstrižai – lyg prostitutės, besistaipančios, kad gražiau atrodytų.

Ir tos suknelės, ir naktinukai – ką jau kalbėti apie odinę liemenėlę – buvo, be abejo, pernelyg jaunatviška apranga Rojės amžiaus moteriai. Tačiau ką Ruta supranta apie sukneles ir naktinukus? Sukneles ji vilki retai, o miegoti jai maloniausia su kelnaitėmis ir plačiais marškinėliais. (Dėl odinės liemenėlės, tai jai niekada net į galvą neatėjo, kad galėtų dėvėti tokį daiktą.)

Ruta pradėjo pasakoti:

– Sakykime, pas jus ateina vyras ir moteris ir siūlosi užmokėti už tai, kad leistumėte jiems stebėti jus su klientu… Ar sutiktumėte? Ar kada nors taip darėte?

– Tai jūs to norite? – tarė Rojė. – Kodėl nesakėte iš karto? Žinoma, galiu tai padaryti – be abejo, esu tai dariusi. Kodėl neatsivedėte savo draugo?

– Ne, ne – aš neturiu čia draugo, – atsakė Ruta. – Nenoriu stebėti jūsų su klientu – galiu tai įsivaizduoti. Aš tik noriu žinoti, kaip jūs viską sutvarkote ir ar tai įprasta, ar ne. Na, ar dažnai to prašo poros ? Manyčiau, kad vyrams, vieniems, to norisi dažniau negu poroms. Ir kad moterys, vienos, dėl to į jus kreipiasi… na… retai.

– Tai tiesa, – tarė Rojė. – Dažniausiai to prašo vyrai, vieni. Kartais ir poros, vieną ar dusyk per metus.

– O vienos moterys?

– Galiu tai padaryti, jei to norite, – pasakė Rojė. – Retkarčiais tai pasitaiko, bet nedažnai. Dauguma vyrų neprieštarauja, kad juos stebėtų kita moteris. Ne jie, o stebinčios moterys paprastai nenori būti matomos.

Kambaryje buvo taip karšta ir tvanku, kad Ruta troško kuo greičiau nusirengti odinę striukę. Tačiau tokioje draugijoje būtų buvę pernelyg įžūlu vilkėti vien juodais šilkiniais marškinėliais. Taigi Ruta tik atsisegė striukės užtrauktuką.

Rojė priėjo prie sieninės drabužių spintos. Ši buvo be durų. Ant medinės lazdos kabėjo nukritusiais rudeniniais lapais, daugiausia raudonais, išmarginta kartūno užuolaida. Kai Rojė tą užuolaidą užtraukė, Ruta nebematė, kas yra spintoje, – kyšojo tik batai, Rojės atsukti nosimis į priekį. Ten buvo koks pustuzinis porų aukštakulnių batų.

– Tiesiog stovėtumėte už užuolaidos, jūsų batų galai būtų išsikišę, kaip ir kitų batų, – pasakė Rojė. Ji pralindo pro užuolaidos tarpą ir pasislėpė. Žiūrėdama į Rojės kojas, Ruta sunkiai galėjo atskirti batus, kuriais ji buvo apsiavusi, nuo visų kitų batų; reikėjo ieškoti Rojės kulkšnių, kad juos pamatytum.

– Suprantu, – tarė Ruta. Ji norėjo pati pastovėti spintoje ir pažiūrėti, ką iš ten matys; pro siaurą užuolaidos plyšelį galėjo būti nelabai patogu stebėti lovą.

Prostitutė tarytum perskaitė jos mintis. Rojė išlindo iš už užuolaidos:

– Štai, pamėginkite, – tarė raudonplaukė.

Lįsdama pro praskirtą užuolaidą, Ruta nenorom prisilietė prie prostitutės. Apskritai kambarėlis buvo toks mažas, kad du žmonės beveik negalėjo judėti jame nesiliesdami.

Ruta atsargiai atsistojo tarp dviejų batų porų. Pro siaurą praskirtos užuolaidos tarpelį ji aiškiai matė prostitutės lovos viduryje patiestą rausvą rankšluostį. Priešais kabančiame veidrodyje atsispindėjo drabužių spinta; tik gerai įsižiūrėjusi Ruta atpažino savo batus, kyšančius iš po užuolaidos tarp kitų batų. Savęs anapus užuolaidos Ruta nematė – net savo akių, įdėmiai žiūrinčių pro plyšelį. Nematė nė mažiausio veido lopinėlio, nebent kai sujudėjo, bet ir tada pastebėjo tik kažin kokį nežymų krustelėjimą.