Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Kelionė iš Bonos į Frankfurtą trunka dvi valandas. Frankfurte viešėsiu ilgiausiai ir būsiu labiausiai užsiėmusi. Pristatymai tik du, bet interviu – vienas po kito; be to, per pačią knygų mugę bus vieša diskusija, kelianti man siaubą. Tema – Vokietijos susijungimas.

„Aš – romanų rašytoja, – kurioje nors vietoje neabejotinai pasakysiu. – Aš tik pasakoju istorijas.“

Peržiūriu kitų diskusijos dalyvių – taip pat rašytojų, mugėje reklamuojančių savo knygas, – sąrašą: yra toks vienas pasibaisėtinas Nepakenčiamų Intelektualų veislės amerikietis. Ir moteris, irgi iš Amerikos, mažiau žinoma, bet tokia pat baisi; ji iš Pornografija Pažeidžia Mano Pilietines Teises mokyklos. (Jeigu ji dar nepareiškė savo nuomonės apie „Ne vaikams“, tai būtinai pareikš – ir anaiptol ne geranoriškai.)

Yra ir jaunas vokiečių rašytojas, kurio knygos uždraustos Kanadoje. Buvo kažkoks kaltinimas nepadorumu – veikiausiai pelnytas. Sunku pamiršti ypatingą priežastį, dėl kurios tas kaltinimas iškeltas. Vienas jaunojo vokiečio romano veikėjas santykiauja su vištomis; jis užklumpamas ištaigingame viešbutyje su višta. Viskas paaiškėja, kai viešbučio darbuotojai išgirsta siaubingą kudakavimą, – be to, kambarinė seniai skundžiasi dėl plunksnų.

Visgi tas vokiečių rašytojas gana įdomus, palyginti su kitais diskusijos dalyviais.

„Aš – humoristinių romanų rašytoja“, – kurioje nors vietoje neabejotinai pasakysiu; visada pasakau. Pusė auditorijos (ir daugiau negu pusė diskusijos dalyvių) pamanys, jog tai reiškia, kad esu nerimta rašytoja. Bet humoras būna įgimtas. Rašytojas ne savo valia rašo su humoru. Gali pasirinkti vienokį ar kitokį siužetą, arba jokio siužeto. Gali pasirinkti veikėjus. O humoro nepasirinksi; tiesiog taip išeina.

Dar viena būsimos diskusijos dalyvė – anglė, parašiusi knygą apie vadinamąją atgautą atmintį – šiuo atveju savo pačios. Vieną rytą ji pabudo ir „prisiminė“, kad kadaise ją išprievartavo tėvas, ir broliai, ir visi dėdės. Netgi senelis! Kiekvieną rytą pabudusi ji „prisimena“ dar ką nors, kas ją išprievartavo. Vargšelė, turėtų būti visai išsekusi!

Nesvarbu, ar diskusija bus karšta, ar ne, jaunasis vokiečių rašytojas atrodys užsisvajojęs – tarytum jam į galvą staiga būtų atėjusi labai romantiška mintis. Tikriausiai apie kokią vištą.

„Aš tik pasakoju istorijas, – vėl pasakysiu (ir dar kartą, ir dar).– Nelabai moku apibendrinti.“

Tai supras tik vištų mylėtojas. Pažiūrės į mane švelniai, gal netgi geismingai. Akys išduos, ką jis galvoja: „Atrodytum daug gražesnė su rusvomis plunksnomis.“

Frankfurte, nedideliame viešbučio „Hessischer Hof“ kambarėlyje, geriu nelabai šaltą alų. Vidurnaktį prasidės spalio trečioji – Vokietija bus suvienyta. Per televiziją žiūriu, kaip švenčiama Bonoje ir Berlyne. Šitokia istorinė akimirka, o aš viena viešbučio kambaryje. Ką galima pasakyti apie Vokietijos susivienijimą? Tai jau įvyko .

Visą naktį kosėjau. Iš ryto paskambinau leidėjui, paskui reklamos agentui. Labai apmaudu, kad negalėsiu dalyvauti diskusijoje, tačiau turiu patausoti balsą skaitymams. Leidėjas vėl atsiuntė gėlių. Reklamos agentas atnešė pakelį ledinukų nuo kosulio – „su natūraliai užaugusiomis Šveicarijos Alpių vaistažolėmis“. Dabar galėsiu kosėti per interviu ir man iš burnos kvepės melisomis bei čiobreliais.

Prie lifto sutikau tą tragikomišką anglę; iš pažiūros atrodė, kad pabudusi ji vėl prisiminė kokį nors prievartavimą.

Per priešpiečius viešbučio restorane (prie kito stalelio) sėdėjo jaunasis vokiečių rašytojas, darantis „tai“ su vištomis; jis kalbėjosi su žurnaliste, kuri šįryt kalbėjosi su manimi. Mane per priešpiečius klausinėjęs žurnalistas kosėjo dar labiau negu aš. Kai likusi viena prie stalelio gurkšnojau kavą, tas vokiečių rašytojas vis pažvelgdavo į mane, kai tik sukosėdavau, – tarytum man gerklėje būtų įstrigusi plunksna.

Man tikrai patinka šitas kosulys. Galiu ilgai gulėti vonioje ir galvoti apie naująjį romaną.

Lifte stovi tarytum helio pripumpuotas, groteskiškai išsipūtęs mažas žmogelis – tas pasibaisėtinas amerikietis, Nepakenčiamas Intelektualas. Jis lyg ir įsižeidžia, kai įeinu ir atsistoju šalia jo.

– Nedalyvavote diskusijoje. Mums pranešė, kad sergate, – sako jis.

– Taip.

– Visi čia suserga – bjaurus kraštas.

– Taip.

– Tikiuosi, kad nuo jūsų neužsikrėsiu, – sako jis.

– Tikiuosi, kad ne.

– Ko gero, aš jau sergu – gana ilgai čia būnu, – priduria jis. Kaip ir jo knygos, tas pasakymas visiškai nesuprantamas. Ar jis turi galvoje, kad gana ilgai būna Frankfurte, todėl jau galėjo kuo nors užsikrėsti, ar gana ilgai būna lifte, kad užsikrėstų nuo manęs?

– Jūs dar neištekėjusi? – klausia jis. Tai ne mėginimas mane merginti; tai tipiška su niekuo nesusijusi Nepakenčiamo Intelektualo pastaba, kuriomis jis seniai pagarsėjęs.

– Ne, bet netrukus turbūt ištekėsiu, – atsakau.

– A… puiku! – sako jis. Nustembu, nes atrodo, kad jį tikrai pradžiugino mano atsakymas. – Štai ir mano aukštas, – sako jis. – Gaila, kad nedalyvavote diskusijoje.

– Taip.

O, koks netikėtas, beveik niekam nežinomas dviejų visame pasaulyje garsių rašytojų susitikimas – argi galima su kuo nors tai palyginti?

Su rusvaplaukiu blondinu rašytoja turėtų susipažinti Frankfurto knygų mugėje. Tas netikęs vaikinas – irgi rašytojas, tikras minimalistas. Jis išleidęs tik dvi apsakymų knygas – gana skystų apsakymų, kuriuose beveik viskas nutylėta. Jo knygų parduodama labai mažai, tačiau tai iš dalies kompensuoja besąlygiškos kritikų pagyros, dažnai pasigirstančios ten, kur daug kas neaišku.

Moteris turėtų būti „didelių“ romanų rašytoja. Ši pora – tarytum priežodžiu tapusio pasakymo, kad priešybės traukia, parodija. Jie negali pakęsti vienas kito kūrybos; abu jaučia tik lytinį potraukį.

Jis turėtų būti už ją jaunesnis.

Jų meilės ryšys užsimezga Frankfurte; paskui jis lydi ją į Olandiją, kur ji vyksta iš karto po knygų mugės, kad pareklamuotų savo romano vertimą į olandų kalbą. Vaikinas neturi leidėjo Olandijoje – be to, ir Frankfurte jis toli gražu nebuvo toks populiarus kaip ji . Ji to nepastebėjo, užtat pastebėjo jis . Amsterdame jis nesilankė nuo to laiko, kai buvo studentas – tada visą vasarą praleido užsienyje. Jis prisimena prostitutes; nori nusivesti ją pažiūrėti prostitučių. Gal ir kokio erotinio spektaklio.

„Aš nenoriu žiūrėti erotinio spektaklio“, – sako rašytoja.

Tai galėtų būti jo sumanymas – užmokėti prostitutei, kad ši leistų jiems žiūrėti. „Galėtume patys surengti erotinį spektaklį“, – pasiūlo apsakymų rašytojas. Jis dedasi kone abejingu. Tarytum nori pasakyti, kad ji tuo turėtų domėtis labiau negu jis. „Kaip rašytoja, – paaiškina jis. – Tai būtų savotiškas tyrinėjimas .“

Kai jie Amsterdame kartu vaikštinėja „raudonųjų žibintų“ rajone, jis tarsi nerūpestingai, geraširdiškai juokauja: „Nenorėčiau matyti, kaip tai daro ji – atrodo, ji mėgsta surišti.“ (Ir panašiai.) Minimalistas perša rašytojai mintį, kad prostitutės stebėjimas bus tik linksmas paišdykavimas. Jis nori, kad ji pamanytų, jog sunkiausia bus sulaikyti juoką, – nes klientas, be abejo, nieku gyvu neturės sužinoti, kad jie ten slepiasi.

Tačiau kaip prostitutė juos paslėps, kad jie viską matytų, o patys nebūtų matomi?

Čia jau man reikės patyrinėti. Galėčiau paprašyti savo leidėjo Olandijoje, kad mane pavedžiotų po „raudonųjų žibintų“ rajoną, – šiaip ar taip, ten eina dauguma turistų. To tikriausiai prašo visos rašytojos, kurių knygas jis leidžia; juk visos norime, kad kas nors mus lydėtų, kai ieškome niekingumo, pasileidimo, seksualumo bei visokių iškrypimų. (Kai praėjusį kartą buvau Amsterdame, po „raudonųjų žibintų“ rajoną mane vedžiojo vienas žurnalistas; tai buvo jo sumanymas.)