Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

„Matyt, aš galų gale jam atsibodau“, – pagalvojo Ruta. Jei tai tiesa, ji galėjo jam tik pritarti; dar niekada nesijautė taip pati sau atsibodusi.

Ruta nesileido Maarteno ir Silvijos lydima į viešbutį. Jau buvo iki vėlumos juos užlaikiusi praėjusią naktį; visiems reikėjo anksčiau atsigulti. Jie įsodino ją į taksi ir pasakė vairuotojui, kur važiuoti. Kitoje gatvės pusėje priešais viešbutį, taksi sustojimo vietoje Katengate, Ruta pamatė po žibintu stovintį Vimą – kaip mažą pasimetusį berniuką, dabar jau išsisklaidžiusios minios atskirtą nuo motinos.

„Pasigailėkite!“ – galvojo Ruta eidama skersai gatvę jo pasiimti.

Ne motina, ne jos sūnus

Ji bent jau su juo nemiegojo – na, ne visai. Jie praleido naktį kartu, vienoje lovoje, tačiau iš tikrųjų tai ji su juo nesimylėjo. O taip, jie bučiavosi ir glamonėjosi; ji leido jam liesti jos krūtis, bet iš karto liepė liautis, kai jis per daug įsiaudrino. Be to, ji visą naktį miegojo su kelnaitėmis ir marškinėliais; nebuvo su juo nuoga. Ne ji kalta, kad jis išsirengė. Ji nuėjo į vonios kambarį išsivalyti dantų ir persivilkti kelnaitėmis bei marškinėliais, o kai grįžo į miegamąjį, jis jau buvo nuogas įlindęs į lovą.

Jie šnekėjosi ir šnekėjosi. Jis buvo vardu Vimas Jongbludas, daugybę kartų perskaitęs kiekvieną jos parašytą žodį. Norėjo būti rašytojas – kaip ji, bet nedrįso prieiti prie jos po paskaitos „Laisvajame“ universitete; jautėsi priblokštas to, ką ji pasakė. Jis nuolat kūrė visokius autobiografinius skiedalus – niekada nebuvo „įsivaizdavęs“ jokio siužeto ar veikėjo, tik aprašinėjo niekingus savo geismus, savo pasigailėtinai menką patirtį. Išėjęs iš paskaitos norėjo nusižudyti, bet nenusižudė, tik parvažiavo namo ir sunaikino visus savo rašinius. Išmetė dienoraščius – nieko daugiau ir nebuvo parašęs – į kanalą. Paskui skambino į visus geriausius Amsterdamo viešbučius, kol sužinojo, kur ji apsistojusi.

Jiedu šnekėjosi viešbučio bare, kol galiausiai suprato, kad baras uždaromas; tada ji parsivedė jį į kambarį.

– Aš ne geresnis už kokį žurnalistą, – tarė baisiausiai susisielojęs Vimas.

Ruta net krūptelėjo išgirdusi tiksliai pakartotą savo frazę; tai buvo viena eilutė iš jos paskaitos. Universitete ji sakė: „Jei negalite nieko išgalvoti, esate ne geresnis už kokį žurnalistą.“

– Aš nežinau, kaip išgalvoti istoriją! – skundėsi Vimas Jongbludas.

Jis tikriausiai nebūtų sugebėjęs parašyti padoraus sakinio, net jei nuo to būtų priklausiusi jo gyvybė, tačiau Ruta jautėsi visiškai už jį atsakinga. Be to, jis buvo toks dailus. Plaukai tankūs, tamsiai rudi, akys irgi tamsiai rudos, su ilgiausiomis blakstienomis. Lygut lygutėlė oda, graži nosis, tvirtas smakras, širdies formos burna. Ir nors Vimo kūnas atrodė pernelyg liaunas, kad Rutai patiktų, jo pečiai ir krūtinė buvo platūs – vaikinas dar augo ir turėjo sustambėti.

Ruta pirmiausia jam papasakojo apie savo kuriamą romaną; kaip jis nuolatos keitėsi – šitaip ir išgalvojamos istorijos. Juk istorijoms kurti nereikia nieko daugiau, tik savotiškai išryškinto sveiko proto. (Ruta niekaip neprisiminė, kur buvo tai skaičiusi; ji tikrai neišsigalvojo.)

Ruta netgi prisipažino, kad „įsivaizdavo“ Vimą kaip jaunąjį vyriškį savo romane. Tai nereiškė, kad ji su juo mylėsis ; tiesą sakant, ji kaip tik norėjo jam paaiškinti, kad su juo nesimylės. Jai pakako ir to, kad leidosi į fantazijas.

Vimas Rutai pasakė, kad ir jis apie tai svajojo – daugelį metų! Kartą masturbavosi žiūrėdamas į jos nuotrauką ant knygos aplanko. Tai išgirdusi Ruta nuėjo į vonios kambarį, išsivalė dantis ir persivilko švariomis kelnaitėmis bei marškinėliais. O kai grįžo į miegamąjį, Vimas jau laukė – nuogas jos lovoje!

Ruta nė karto nepalietė jo varpos, nors jautė jos baksnojimą, kai jiedu glėbesčiavosi. Jai buvo malonu apkabinti tą vaikiną. O dėl masturbavimosi, tai jis elgėsi labai mandagiai, bent jau pirmą kartą:

– Man tiesiog reikia, – pasakė. – Ar galima?

– Gerai, – tarė Ruta, atsukdama jam nugarą.

– Ne, noriu žiūrėti į jus, – maldavo jis. – Prašau…

Ruta apsivertė ant kito šono, atsigręžė į jį. Vienąkart pabučiavo jo akis, nosies galiuką, bet ne lūpas. Jis žiūrėjo į ją taip įdėmiai, kad ji kone tarėsi vėl esanti jo amžiaus. Dabar ji nesunkiai įsivaizdavo, jog būtent šitaip elgėsi jos motina ir Edis O’Hara. Edis Rutai šios istorijos dalies nepasakojo, bet ji buvo skaičiusi visus jo romanus. Ji puikiai suprato, kad Edis masturbavimosi scenų neišgalvojo; vargšas Edis beveik nieko negalėjo išgalvoti.

Kai Vimas Jongbludas baigė, jo akių vokai suplastėjo; tada Ruta pabučiavo jį į lūpas, tačiau tai nebuvo ilgas bučinys – sumišęs vaikinukas tuoj pat nubėgo į vonią nusiplauti rankos. Ristele grįžęs į lovą ir padėjęs galvą Rutai ant krūtų, jis taip greit užmigo, kad Ruta pagalvojo: „Gal ir man vertėjo pamėginti!“

Paskui Ruta nusprendė, jog labai gerai, kad ji nesimasturbavo. Jei būtų tai dariusi, tai būtų dar panašiau į mylėjimąsi su Vimu. Rutai atrodė ironiška, kad ji turi sugalvoti savo taisykles ir nustatyti ribas. Jai buvo įdomu, ar motinai irgi reikėjo šitaip tvardytis ir kritiškai save vertinti, kai bendravo su Edžiu. Jei Ruta būtų turėjusi motiną, ar vis tiek būtų atsidūrusi tokioje padėtyje?

Ji tik vieną kartą atitraukė antklodę ir nužvelgė miegantį vaikiną. Mielai būtų žiūrėjusi į jį visą naktį, tačiau tvardėsi ir stengėsi riboti net žiūrėjimo laiką. Tai buvo atsisveikinimo žvilgsnis – tokiomis aplinkybėmis, beje, pakankamai tyras. Ruta apsisprendė daugiau neįsileisti Vimo į savo lovą, o anksti rytą Vimas dar labiau sustiprino jos ryžtą laikytis tokio apsisprendimo. Manydamas, kad Ruta dar nepabudo, jis vėl šalia jos masturbavosi, šįkart vogčiomis pakišęs ranką jai po marškinėliais ir tvirtai suėmęs vieną nuogą krūtį. Ruta apsimetė, jog tebemiega, o Vimas vėl nulėkė į vonią nusiplauti rankos. Gašlus velniūkštis!

Ji nusivedė jį pusryčiauti į kažkokią kavinę, o paskui jie dar nuėjo į, kaip jis sakė, „literatūrinę“ kavinę Klovenirsburgvalio gatvėje – vėl išgerti kavos. De Engelbewaarder buvo tamsi skylė su po vienu staliuku miegančiu apsibezdėjusiu šunimi ir kokiu pustuziniu anglų futbolo aistruolių, geriančių alų prie kelių kitų šiek tiek iš lauko apšviestų staliukų. Gerokai apdėvėti mėlyni aistruolių marškinėliai šlovino kažkokią šviesaus angliško alaus rūšį; kai į kavinę užklysdavo ir prie draugijos prisidėdavo dar bent du ar trys bendražygiai, pasisveikindami visi staiga subliaudavo entuziastingos dainos posmą. Tačiau netgi tie padriko bliovimo protrūkiai neprikėlė šuns iš miego ir berods netrukdė jam bezdėti. (Jeigu De Engelbewaarder buvo, Vimo supratimu, „literatūrinė“ kavinė, tai Ruta tikrai nenorėjo matyti to, ką jis vadino padugnių baru.)

Iš ryto Vimas nebeatrodė toks nusiminęs dėl savo rašinių. Ruta nusprendė, jog pakankamai jį pamalonino ir dabar gali tikėtis, kad jis toliau padės jai tyrinėti.

– Ką „tyrinėti“? – paklausė jaunasis vyriškis vyresnės rašytojos.

– Na…

Ruta prisiminė, kaip pasibaisėjo perskaičiusi, kad Grehemas Grynas, kai studijavo Oksforde, darė bandymus su rusiška rulete – žaidė savižudišką žaidimą su revolveriu. Ta informacija sugriovė Rutos susikurtą Gryno, kaip puikiai besitvardančio rašytojo, įvaizdį. Tuomet, kai žaidė tokius pavojingus žaidimus, Grynas buvo įsimylėjęs savo jaunesniosios sesers guvernantę; auklė buvo už jaunąjį Grehemą dvylika metų vyresnė ir jau susižadėjusi.