Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Atsiprašau – aš nepasirašinėju tėvo knygų, – pasakė Ruta. – Čia jo knygos. Aš jų nerašiau. Man nederėtų pasirašyti. – Moteris atrodė tokia suglumusi, kad Maartenas visa tai dar pakartojo olandiškai.

– Betgi jos mano vaikams! – tarė moteris Rutai.

„O tu Dieve, gal geriau tiesiog padaryti tai, ko ji prašo?“ – pagalvojo Ruta. Visada lengviau tiesiog padaryti tai, ko žmonės prašo. Be to, pasirašydama tėvo knygas, Ruta jautė, kad viena iš jų yra jos. Štai ji: knyga, kurios įkvėpėja buvo Ruta. „Garsas, tarsi kažkas stengtųsi nesukelti jokio garso“.

– Pasakykite tai olandiškai, – paprašė Ruta Maarteno.

– Olandiškai skamba pasibaisėtinai, – tarė Maartenas.

– Vis tiek pasakykite, – paragino jį Ruta.

– Het geluid van iemand die geen geluid probeert te maken . – Net išgirdusi tą pavadinimą olandiškai, Ruta visa pašiurpo.

Ji turėjo suprasti, jog tai perspėjimas, tačiau tik žvilgtelėjo į laikrodį. Dėl ko ji nerimavo? Eilėje buvo likę mažiau negu tuzinas žmonių. Ruta turės pakankamai laiko nueiti pas Roję.

Kurmiažmogis

Tokiu metų laiku popietei įpusėjus Bergo gatvėje buvo užsilikę tik mažyčiai saulės apšviesti lopinėliai; Rojės kambarys skendėjo šešėlyje. Rojė rūkė.

– Užsirūkau, kai pasidaro nuobodu, – tarė prostitutė mostelėdama ranka, kurioje laikė cigaretę, kai Ruta įėjo į vidų.

– Atnešiau jums knygą – bus dar vienas užsiėmimas, kai pasidarys nuobodu, – pasakė Ruta. Ji turėjo atnešusi angliškai išleistą „Ne vaikams“. Rojė taip puikiai kalbėjo angliškai, kad dovanoti jai knygą, išverstą į olandų kalbą, būtų buvęs savotiškas įžeidimas. Ruta ketino tituliniame romano lape ką nors parašyti, tačiau dar nebuvo net pasirašiusi, nes nežinojo, kaip rašomas Rojės vardas.

Rojė paėmė knygą. Pervertusi atidžiai įsižiūrėjo į Rutos nuotrauką ant aplanko. Paskui padėjo knygą ant stalelio šalia durų, kur laikė raktus.

– Ačiū, – tarė prostitutė. – Bet vis tiek turėsite man užmokėti.

Ruta atsisegė rankinę ir įbedė žvilgsnį į piniginę. Reikėjo palaukti, kad akys priprastų prie blankios šviesos; dabar niekaip neįžiūrėjo ant banknotų užrašytų skaičių.

Rojė jau sėdėjo ant lovos viduryje patiesto rankšluosčio. Ji buvo pamiršusi užtraukti lango užuolaidas – galbūt todėl, kad numanė, jog su Ruta nesimylės. Šįkart Rojė atrodė nusiteikusi dalykiškai; tai tikriausiai reiškė, kad ji nebesitiki Rutos sugundyti. Prostitutė, matyt, buvo apsipratusi su mintimi, kad Ruta nori tik pasišnekėti .

– Tas mielas berniukas, su kuriuo jus mačiau… – tarė Rojė, – ar jis jūsų meilužis, ar sūnus?

– Nei tas, nei tas, – atsakė Ruta. – Jis ne toks jaunas, kad galėtų būti mano sūnus. Nebent būčiau jį pagimdžiusi keturiolikos ar penkiolikos.

– Na, kai kas gimdo vaikus tokio amžiaus, – tarė Rojė. Prisiminusi, kad neuždengė lango, ji atsistojo nuo lovos. – Jis atrodė pakankamai jaunas, kad būtų mano sūnus, – pridūrė prostitutė. Ji jau traukė užuolaidas, kai kažkas Bergo gatvėje staiga ją sudomino. Gal ketvirtadalį lango Rojė paliko neuždengusi.

– Aš tuoj… – pašnibždėjo ji Rutai, pritykino prie lauko durų ir truputį jas pravėrė.

Ruta dar nebuvo atsisėdusi į čiulpimo krėslą; ji stovėjo užtemdytame kambaryje, vieną ranką padėjusi ant krėslo ranktūrio, kai išgirdo angliškai kalbančio vyriškio balsą:

– Ar man ateiti vėliau? O gal palaukti? – klausė vyriškis Rojės. Angliškai jis kalbėjo su akcentu, tik Ruta iš karto nesuprato kokiu.

– Aš tuoj… – pasakė jam Rojė. Ji uždarė duris. Iki galo užtraukė užuolaidas.

– Norite, kad išeičiau? Galiu sugrįžti vėliau… – sušnibždėjo Ruta, bet šalia stovinti Rojė delnu uždengė jai burną.

– Pačiu laiku, ar ne? – Prostitutė irgi kalbėjo pašnibždomis. – Padėkite atsukti batus. – Rojė atsiklaupė prie sieninės spintos ir ėmė rikiuoti batus nosimis į priekį. Ruta sustingusi stovėjo šalia čiulpimo krėslo. Jos akys dar nebuvo pripratusios prie blankios šviesos; ji nematė pakankamai gerai, kad galėtų atskaičiuoti Rojei pinigus.

– Sumokėsite vėliau, – tarė Rojė. – Nagi, greičiau, padėkite man. Atrodo susinervinęs – gal jam tai pirmas kartas. Visą dieną nelauks.

Ruta priklaupė šalia prostitutės; jai taip drebėjo rankos, kad vos paėmusi vieną batą tuoj pat jį išmetė.

– Geriau aš pati, – piktai tarstelėjo Rojė. – Jūs tik lipkite į spintą. Ir nejudėkite! Galite judinti tik akis, – pridūrė prostitutė. – Daugiau nieko, tik akis.

Rojė rikiavo batus abipus Rutos kojų. Ruta galėjo ją sustabdyti; ji galėjo kalbėti garsiau, bet nė nešnibžtelėjo. Vėliau Ruta galvojo – gal ketverius ar penkerius metus, – jog balso nepakėlė todėl, kad bijojo Roję nuvilti. Tai buvo tarytum reagavimas į vaikišką iššūkį. Ilgainiui Ruta supras, jog baimė pasirodyti bailiu yra netinkamiausia priežastis, dėl kurios ryžtamės ką nors daryti.

Netrukus Ruta ėmė gailėtis, kad neatsisegė striukės; spintoje buvo tvanku, bet Rojė jau spėjo įsileisti klientą į raudonąjį savo kambarėlį. Ruta nedrįso pajudėti; be to, negalėjo atitraukti užtrauktuko be garso.

Atrodė, jog daugybė veidrodžių tą vyriškį trikdo. Ruta tik žvilgtelėjo į jo veidą ir tyčia nusuko akis kitur. Ji nenorėjo matyti jo veido; jis buvo kažkoks negyvas. Ruta verčiau stebėjo Roję.

Prostitutė nusisegė liemenėlę, šįkart juodą. Jau norėjo nusimauti juodas kelnaites, bet vyriškis ją sustabdė:

– Tai nebūtina, – pasakė. Rojė lyg ir nusivylė. („Gal dėl manęs“,– pagalvojo Ruta.)

– Kainuos tiek pat – nesvarbu, ar žiūrėsite, ar liesite, – paaiškino Rojė negyvaveidžiui vyriškiui. – Septyniasdešimt penki guldenai.

Tačiau klientas, matyt, žinojo kainą – jau laikė pinigus rankoje. Atsinešė banknotus palto kišenėje; tikriausiai išsitraukė iš piniginės prieš įeidamas į kambarį.

– Neliesiu – tik žiūrėsiu, – tarė. Rutai pirmą kartą dingtelėjo mintis, kad angliškai jis kalba lyg ir su vokišku akcentu. Kai Rojė ištiesė ranką ir siekė jo tarpkojo, jis žingtelėjo į šalį; neleido jai prisiliesti.

Jis buvo plikas, švariai nusiskutęs; galva kaip kiaušinis, kūnas niekuo neišsiskiriantis – nelabai stambus. Drabužiai irgi neįsidėmėtini. Medžio anglies pilkumo kostiuminės kelnės atrodė laisvos, netgi apsmukusios, tačiau su ryškiais kantais. Juodas paltas – dukslus, tarytum vienu dydžiu per didelis. Viršutinė baltų marškinių saga buvo atsegta, kaklaraištis atlaisvintas.

– Kuo jūs užsiimate? – paklausė Rojė.

– Apsaugos sistemomis, – burbtelėjo vyriškis. – SAS, – lyg ir pridūrė – Ruta nebuvo įsitikinusi. Ar jis turėjo galvoje oro linijas? – Neblogas verslas, – išgirdo Ruta jį sakant. – Atsigulkite ant šono, – paprašė jis Rojės.

Rojė susirietė ant lovos kaip maža mergaitė, atsisukusi į jį. Kelius pritraukė prie krūtų, apkabino juos rankomis, tarytum jai būtų šalta, ir koketiškai šypsodamasi žiūrėjo į vyriškį.

Šalia atsistojęs vyriškis iš viršaus žiūrėjo į ją. Savo iš pažiūros sunkų portfelį jis numetė ant čiulpimo krėslo, taigi Ruta jo nebematė. Tai buvo gerokai deformuotas odinis portfelis, kokius paprastai nešiojasi profesoriai bei vidurinių mokyklų mokytojai.

Tarsi reikšdamas pagarbą susirietusiai Rojės figūrai, vyriškis atsiklaupė prie lovos, jo paltas nelyginant šleifas nusidriekė ant plačiomis staklėmis austo kilimėlio. Iš vyriškio krūtinės išsiveržė ilgas atodūsis. Tada Ruta ir išgirdo, kaip jis švokščia; atrodė, kad kvėpuojant švilpia jo bronchai.