Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Tik Eduardas Gomesas, regis, neprieštaravo – sodininkas jautė nenumaldomą neapykantą visų rūšių kurmiams. Užduotis aprūpinti Tedą žvaigždžianosiais kurmiais pastebimai kėlė Eduardui nuotaiką.

Tai buvo ilgas ruduo po Rutos motinos ir Edžio O’Haros išvykimo.

Apsakymas buvo parašytas, ir daugybę kartų perrašytas, penkiasdešimt aštuntųjų vasarą, bet iliustracijos nupieštos vėliau. Visi Tedo Koulo leidėjai – ir vertėjai – maldavo, kad Tedas pakeistų antraštę. Jie norėjo, kad knygos pavadinimas būtų, savaime suprantama, „Kurmiažmogis“, tačiau Tedas atkakliai laikėsi nuomonės, kad antraštė turi būti „Garsas, tarsi kažkas stengtųsi nesukelti jokio garso“, nes tokią mintį jam buvo įkvėpusi duktė.

Taigi dabar – raudonajame kambarėlyje su Rojės žudiku – Ruta Koul mėgino nusiraminti galvodama apie drąsią mažą mergaitę, vardu Ruti, kuri kadaise stovėjo vidurinėje laiptų aikštelėje greta dukart už ją didesnio kurmio. Galiausiai Ruta išdrįso pajudinti akis, tik akis. Norėjo pamatyti, ką daro žudikas; jo švokštimas varė ją iš proto, bet ji girdėjo ir tai, kad jis vaikšto po kambarį; blanki šviesa dar truputį pritemo.

Žudikas buvo išsukęs šalia čiulpimo krėslo stovinčio toršero lemputę. Lemputė buvo tokia silpna, kad pritemimas atrodė mažiau pastebimas negu tai, kad kambarys pasidarė nebe toks raudonas. (Žudikas buvo nuėmęs ir ryškiai raudoną stiklinį gaubtą.)

Paskui iš didžiulio portfelio, numesto ant čiulpimo krėslo, kurmiažmogis išsitraukė kažin kokį galingą prožektorių ir įsuko į toršero lemputės lizdą. Dabar Rojės kambarį nutvieskė šviesa. Nei kambarys, nei pati Rojė neatrodė gražiau šioje naujoje šviesoje, kuri, beje, nutvieskė ir sieninę spintą. Ruta aiškiai matė iš batų kyšančias savo kulkšnis. Siaurame užuolaidos plyšelyje ji matė ir savo veidą.

Laimė, žudikas jau nebeapžiūrinėjo kambario. Jam tik rūpėjo, kaip šviesa krinta ant prostitutės kūno. Žilpinantį prožektorių jis nukreipė tiesiai į Rojės lovą, kad objektas būtų apšviestas kuo ryškiau. Nekantriai pliaukštelėjo per nejautrią dešinę Rojės ranką, nes ji nesilaikė kur padėta; aiškiai nusivylė pamatęs, kaip suglebo Rojės krūtys, bet ką jis galėjo padaryti? Labiausiai prostitutė jam patiko paguldyta ant šono – kad būtų matyti tik viena, o ne abi krūtys.

Akinančioje šviesoje plika žudiko galva blizgėjo nuo prakaito. Jo oda buvo pilkšva, – Ruta tik dabar tai pastebėjo, – bet švokštimas lyg ir pritilo.

Žudikas atrodė nebe toks įsitempęs. Jis atidžiai apžiūrinėjo Rojės kūną pro fotoaparato vaizdo ieškiklį. Ruta iš karto pažino, koks tai fotoaparatas: senas plačiaformatis „Poliaroidas“ – kaip tik tokiu Rutos tėvas fotografuodavo savo pozuotojas. Gautus nespalvotus atspaudus reikėdavo padengti dvokiančiu apsauginiu sluoksniu.

Ilgai negaišdamas, žudikas padarė vieną nuotrauką. Paskui Rojės poza jam neberūpėjo; jis šiurkščiai nurito jos kūną nuo lovos, kad galėtų paimti rankšluostį ir su juo išsukti prožektorių, kurį vėl įsidėjo į didžiulį portfelį. (Prožektorius, nors įjungtas buvo neilgai, matyt, spėjo įkaisti.) Tuo pačiu rankšluosčiu žudikas nuvalė savo pirštų atspaudus nuo anksčiau iš toršero išsuktos lemputės – ir nuo raudono stiklinio gaubto.

Ryškėjančią nuotrauką jis laikė rankoje, vis pamosuodamas. Nuotrauka buvo maždaug tokio formato, kokie būna tarnybiniai vokai. Žudikas laukė ne ilgiau kaip dvidešimt ar dvidešimt penkias sekundes; paskui atsisėdo ant kėdės prie lango ir šiek tiek praskyrė užuolaidas, kad galėtų dienos šviesoje įvertinti atspaudo kokybę. Atrodė labai patenkintas. Grįžęs prie čiulpimo krėslo, įsidėjo fotoaparatą į portfelį. O nuotrauką rūpestingai aptepė dvokiančiu apsauginiu tepalu; paskui dar pamosavo, kad išdžiūtų.

Žudikas ne tik švokštė, dabar jau negarsiai, bet ir niūniavo kažkokią melodiją – tarytum tepdamasis sumuštinį, kurį tuoj suvalgys pats vienas. Tebemosuodamas jau išdžiūvusia nuotrauka, jis priėjo prie lauko durų, pažiūrėjo, kaip jos atrakinamos, ir – truputį pravėręs – greitai dirstelėjo į gatvę. Ir prie užrakto, ir prie durų rankenos bumbulo prisilietė įtraukęs ranką į palto rankovę, kad neliktų pirštų atspaudų.

Uždaręs duris, žudikas ant staliuko, kur prostitutė laikė raktus, pamatė Rutos Koul romaną „Ne vaikams“. Jis paėmė knygą, apvertė ir atidžiai įsižiūrėjo į autorės nuotrauką. Neperskaitęs nė žodžio, atvertė romaną maždaug per vidurį ir įdėjo tarp puslapių savo padarytą nuotrauką. Paskui įsikišo Rutos knygą į portfelį, bet kai paėmė jį nuo čiulpimo krėslo, portfelis staiga atsisegė. Kadangi toršeras nebuvo įjungtas, Ruta neįžiūrėjo, kokie daiktai iškrito ant kilimėlio, tačiau žudikas puolė keturpėsčias; rinkdamas daiktus ir dėdamas juos atgal į portfelį, jis vėl ėmė garsiai švokšti; kai galiausiai atsistojo, tvirtai apglėbęs portfelį, kad neatsisegtų, švokštė jau kone švilpdamas.

Tada žudikas paskutinį kartą apžvelgė kambarį. Rutai pasirodė keista, kad jis nė nežvilgtelėjo į Roję. Tarytum prostitutė dabar būtų egzistavusi tik nuotraukoje. Paskui, beveik taip pat greitai, kaip nužudė Roję, pilkaveidis kurmis išėjo. Atidarė lauko duris nieko nelaukdamas ir nežiūrėdamas, ar kas nors eina Bergo gatve, ar greta įsikūrusi prostitutė stovi savo tarpduryje, ar ne. Prieš uždarydamas duris dar linktelėjo tuščiam Rojės tarpduriui, tarytum pati Rojė būtų stovėjusi viduje, per keletą pėdų nuo slenksčio. Prisiliesdamas prie durų, žudikas vėl įtraukė ranką į palto rankovę.

Rutai buvo užtirpusi dešinė koja, bet ji dar kurį laiką palaukė sieninėje spintoje – bijojo, kad žudikas gali sugrįžti. Paskui Ruta, mėgindama iššlubuoti iš spintos, suklupo ant batų; išmetė rankinę, kurios užtrauktukas – kaip visada – buvo neužsegtas, ir turėjo ant tamsaus, beveik neapšviesto kilimėlio apgraibomis ieškoti ko nors, kas galėjo iškristi. Rankinėje užčiuopė berods visus svarbiausius savo daiktus (ir tuos, ant kurių buvo užrašytas jos vardas). Ant kilimėlio Ruta netikėtai užgriebė kažkokią tūbelę, storesnę negu lūpų blizgalų, bet ir ją dėl viso pikto įsidėjo į rankinę.

Prie to, ką Ruta vėliau laikys gėdingu bailumu, – prie stingdančios baimės sieninėje spintoje, kurios sukaustyta ji nedrįso net pajudėti, – dabar prisidėjo ir kitoks bailumas. Ruta jau slėpė savo pėdsakus, kartu ir gailėdamasi, kad atsidūrė toje vietoje, ir apsimesdama, kad niekada ten nebuvo.

Ji negalėjo prisiversti paskutinį kartą žvilgtelėti į Roję. Prie lauko durų sustojo ir jas pravėrusi berods visą amžinybę viduje laukė, kol kituose tarpduriuose nebebus matyti nė vienos prostitutės ir joks žmogus neis Bergo gatve. Paskui Ruta skubiai žengė į vėlyvos popietės šviesą, kuri jai taip patiko Sagaponake, tačiau čia tik dvelkė nykstančios rudens dienos vėsa. Ruta klausė savęs, kas pastebės, kad Rojė nepasiėmė dukters iš mokyklos.

Gal dešimt ar dvylika minučių Ruta mėgino save įtikinti, kad nebėga; tiek laiko ji užtruko, kol priėjo Varmustrato policijos nuovadą de Wallen rajone. Sugrįžusi į „raudonųjų žibintų“ rajoną, Ruta gerokai sulėtino žingsnius. Ji nesikreipė į pirmuosius du sutiktus policininkus; šie buvo ant žirgų – labai aukštai. Stabtelėjusi prie policijos nuovados durų, Varmustrato 48, Ruta nesiryžo įeiti į vidų. Netrukus susizgribo jau grįžtanti į viešbutį. Pamažu ėmė suprasti ne tik kokia bailė ji yra, bet ir kokia netinkama liudininkė.

Štai visame pasaulyje pagarsėjusi romanų rašytoja, mėgstanti viską detalizuoti; tačiau stebėdama prostitutę su klientu, nesugebėjo įsidėmėti svarbiausios detalės. Ji tikrai neatpažintų žudiko; sunkiai nupasakotų jo išvaizdą. Ji stengėsi į jį nežiūrėti! Keistos, tarytum rudimentinės akys, dėl kurių jis atrodė toks panašus į kurmiažmogį, vargu ar būtų tinkamas skiriamasis požymis. Būdingas žudiko bruožas, kurį Ruta įsiminė geriausiai, buvo gana įprastas – lipšnus, bet lyg negyvas veidas.